„DELFI Dienoje“ ir konservatorių, ir „valstiečių“ rinkėjų palaikomas, Lietuvą suvienyti žadantis kandidatas į Prezidentus Gitanas Nausėda.
– Pradėkime nuo fono aplink jus. Jums neatrodo, kad Jūsų bijo tiek Ramūnas Karbauskis su kandidatu Sauliumi Skverneliu, tiek Gabrielius Landsbergis su kandidate Ingrida Šimonyte? Ir kokios tų baimių priežastys?
– Tiesiog vyksta konkurencija, ko gero, tai, kad ir vienos, ir kitos pusės atstovai mane bando įsprausti į kitų stovyklų glėbį, turbūt tik tai ir byloja, kad aš esu nepriklausomas kandidatas. Niekam nesu įsipareigojęs, jeigu už manęs kažkas stovi, tai tie žmonės, kurie nori kitokios Lietuvos. Tą tikėjimą labai vertinu ir neketinu išbarstyti.
– Bet kaip tuomet vertinti tai, kad už Jus balsuotų 40 procentų lojalių konservatorių rinkėjų? Gal visgi Jūs esate konservatorių kandidatas?
– Matote, turbūt nereikia painioti partijos narių ir tų žmonių, kurie balsuoja už tam tikras partijas. Jie gali balsuoti už partijos kandidatą, nes jie nėra partiniai. Aš tikrai neslėpsiu, kad mano pažiūros yra kažkur tarp dešinės ir centro, priklausomai nuo klausimo. Turbūt dėl to daugelis žmonių, renkančių Tėvynės sąjungą, galvoja, kad aš esu tinkamiausias kandidatas.
Mane jau pradėjo tapatinti su kairės pažiūromis, nes aš kalbu apie gerovės valstybę. Tai reiškia civilizuoto dialogo tarp valstybės darbuotojų ir darbdavių atstatymą, minimalios mėnesinės algos atstatymą ir jos sistemingą kėlimą, smulkiojo verslo protegavimą. Taip, kai kam tai gali atrodyti kairiosios pažiūros. Bet jeigu iš tiesų rinkos ekonomiką vertiname, kaip geriausią sistemą, tai taip gali būti tik tada, jeigu nėra nusivylusių žmonių grupių. Būtent tada svarbu pasiekti, kad visuomenė ar bent didžioji dalis jaustųsi gerai, nenorėtų tapti Lietuvos priešais.
– Kalbant apie valstiečių rinkėjus, Jus remtų 22 procentai. Kaip čia?
– Sunku atsakyti už tuos žmones. Matyt, šiuo metu jie nėra patenkinti tais kandidatais, kurie yra „valstiečių“ gretose. Jie manyje mato žmogų, kuris nutrauks priešpriešą, kovą prieš vienas kitą. Nesame akli ir matome, kad šis politinis „pingpongas“ tęsiasi jau beveik dvejus metus, aiškiai matai, kad jeigu kamuoliukas permetamas į kitą stalo pusę, tai jis būtinai sugrįš, jeigu priešininką užkliudei.
Bet valstybės gyvenimas tikrai nėra bokso salė, kur reikia įveikti priešininką. Turime gyventi taikiai, nes tik tada galima judėti į priekį. (…) Kartais ponams gali atrodyti, kad kitaip ir negali būti, kad būtinai reikia destrukcijos, nes kitaip tiesiog nebebus apie ką kalbėti, bet kalbėti yra apie ką. Kuomet politika susideda iš asmeniškumų, tai nebėra politika, tai provincialaus purvo drabstymasis. Manau, kad destrukcijos yra tiesiog per daug. Jeigu netikite manimi, išeikite į gatvę ir paklauskite žmonių.
– Bet jeigu tapsite šalies vadovu, ką norėtumėte matyti premjero poste?
– Aš manu, kad prezidentas turi pradėti ne nuo destrukcijos, o nuo bendradarbiavimo ir su opozicija, ir su valdančiaisiais, todėl puikiai žinoma, kad pagal Konstituciją, Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus. Jeigu bus nuspręsta, kad dabartinis premjeras yra pats geriausias, tai ir bus patvirtinta. Nesinorėtų pradėti veiklą nuo suirutės.
Gali būti, kad kai kurie ministrai keistųsi, bet kurie tiksliai, negaliu pasakyti.
Aš gana kritiškai vertinau buvusių kultūros ir aplinkos ministrų darbą, bet šiandien jie yra pakeisti ir šiandien tikrai negalėčiau vertinti ką tik paskirtų ministrų. Yra tam tikrų klausimų dėl kitų ministrų, bet galiu patvirtinti, kad didžioji Vyriausybės dalis liktų tokia, kokia yra dabar. (…)
Yra klausimų iš socialinės politikos srities ir aš matau lyderystės stoką. Ministras gal yra geras žmogus, bet to nepakanka, norėčiau užduoti klausimą ir sveikatos apsaugos ministrui. Tai nebūtinai reiškia, kad aš juos norėčiau pakeisti, bet klausimų tikrai yra.
– Jūsų šūkis – visas jėgas Lietuvai. Bet tai, kas tinka Vilniui, tas jau tikrai netiks Tauragei ar Akmenei. Kaip žadate suvienyti visą Lietuvą?
– Lietuvai reikia regionų politikos. Šiandien apie tai tik kalbame, kiek matau, savivaldybės savo problemas sprendžia pačios, vieningo tikslo nėra. To nemato ir savivaldybės. Net ir biudžetas yra labai kritiškai vertinamas. Jeigu tikrai norime regionų plėtros, turime padengti Lietuvos ekonomiką tam tikrais židiniais, kurie padėtų žmonėms dirbti ten, kur artimiausia gera įmonė. Manau, kad tokių židinių galėtų būti ir 16-18, bet ne skaičius svarbu. (…) Kurtume tam tikrą žemėlapį. Deja, mes nelabai užkuriame šį ekonominį variklį. Labai svarbu pasiekti tą pirmąjį judesį.
– Kas dar padėtų suvienyti Lietuvą?
– Padėtų smulkiojo verslo plėtra, padėtų atlyginimo didinimas. (…) Pirmiausia reikia sumažinti biurokratinį aparatą. Pavyzdžiui, maisto produktų gamybos ruošoje, kur jis yra per didelis ir gremėzdiškas. Ir tikrai galėtume kalbėti apie 3-4 metų mokestines atostogas. Kuomet paskatos yra labai arbatinio šaukštelio, jos nepasiekia rezultato, įmonė neįsisteigia ir skaičiuojame neva negautus pinigus, bet jeigu sumažiname mokesčius, tada atsiranda naujos įmonės.
– Sociologinių apklausų duomenimis, Jūsų rinkėjai kaime ir Vilniuje, Skvernelio – rajonų centruose. Kaip patrauksite šiuos rinkėjus?
– Tai yra labai supaprastintas požiūris, manau, kad mano rinkėjų galima rasti ir rajonų centruose, ir visose amžiaus grupėse, bet mums svarbu pažymėti tai, kad mes patraukėme ir didžiųjų miestų, ir kaimelių dėmesį. Tai reiškia, kad žmonės patiki mūsų gerovės valstybės idėja. Mes mėginame suprasti ir pasiūlyti Lietuvai geriausią variantą. Mes ir toliau aiškinsimės savo gerovės valstybės viziją, kad Lietuva pagaliau turi užbaigti tas rietenas. Žmonės protingi ir supranta, kad nebūtinai jų miestelio sprendimas pakels Lietuvą į kitą lygį. Reikia žiūrėti bendrai. Kai tuo patikės žmonės, jie balsuos.
– Jeigu galėtumėte rinktis iš asmenų, jau einančių pareigas, - kas būtų Jūsų svajonių komanda, jeigu tapsite Prezidentu: kas joje bus ir ką joje matote?
– Pirmiausia bendrauju su žmonėmis, kurie nėra taip aktyviai įsitraukę į politiką. Su tais, kurie ir formaliąja prasme nėra ir mano komandos sudėtinė dalis, bet jie, kaip piliečiai, man patarinėja. Tokių asmenų žinau ne vieną, juos įsivaizduočiau atsakingose pozicijose. Bet apie tai būtų nerimta kalbėti. Labai sunku yra nubrėžti skirtį tarp didžiosios ir nedidžiosios politikos. Mes kalbame apie politologus, atskirų profesijų atstovus. Mes turbūt aiškiausiai pristatome komandas, kitaip nei kiti. (…) Pirmiausia sulaukime gegužės 26 dienos ir, patikėkite, balandžio mėnesį tai jau bus įvertinta, tačiau negalima dalinti briedžio jo nesumedžiojus. Esu prietaringas.
– Vienas esminių prezidento darbų – užsienio politika. Sprendimai dėl sankcijų Iranui jau dabar rodo ženklus dėl neišvengiamos Jungtinių Valstijų ir Europos pozicijų konfrontacijos. Suprantu, kad visada geriausia ieškoti kompromiso, pusiausvyros, bet vis dėlto, kurią pusę būtina labiau palaikyti – mūsų strateginių partnerių Jungtinių Valstijų ir Izraelio, kurie atvirai įvardija Iraną, kaip grėsmę saugumui ir kalba apie sankcijas tiems, kas su juo bendradarbiaus, ar Briuselio poziciją – kaip rasti tą pusiausvyrą?
– Šiuo atveju aš turbūt labiau palaikyčiau Europos Sąjungos poziciją, kaip ir palaikiau ES dėl Jeruzalės pripažinimo. Bet toli gražu tai nereiškia, kad palaikyčiau ES visais klausimais. Kai Donaldas Trumpas kritikavo kai kurias NATO šalis už tai, kad jos skyrė nepakankamai dėmesio ir lėšų savo krašto apsaugai, aš buvau jo pusėje. Aš labai norėčiau, kad įtampos tarp ES ir JAV būtų išspręstos taikiai, nes tai yra vakarietiškos demokratijos sėkmė.
– Kokius prioritetus matote gynybos srityje, ką darytumėte kitaip, nei dabartinė prezidentė?
– Mes einame teisingu keliu, mes stipriname savo pajėgumą, turime karių dislokaciją, nes ilgainiui artėsime prie visuotinės šaukimo sistemos. Tai turėtų eiti koja kojom su mūsų išlaidomis gynybai. Labai norėtųsi, kad ir profesionalioji kariuomenė jaustųsi aprūpinta ne tik technologijomis, bet jaustųsi saugi savo teisių požiūriu. Šie žmonės taip pat turi teises ir jos turi būti gerbiamos. Aš tikrai naudosiuosi visų geriausių gynybos specialistų patarimais. Kai ką jau dabar darome intensyviai.
– Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas – kas jums patarinėja Krašto apsaugos klausimais, kaip vertinate savo žinias apie kariuomenę?
– Nenorėčiau įvardyti šių žmonių, nes jie atstovauja statutinei organizacijai, nežinau, kaip tos pavardės būtų interpretuotos, jie yra susiję su struktūromis, tai taip pat yra žmonės, kurie yra krašto apsaugos specialistai. Tarp jų yra ir statutinių pareigūnų, taip pat ir laisvųjų specialistų, kurie gerai tai išmano.
– Demografinė situacija, šauktinių-savanorių skaičiaus mažėjimas ir didinama Lietuvos kariuomenė verčia žiūrėti į priekį ir ieškoti išeičių. Viena jų jau išsakyta. Tai kokia jūsų pozicija dėl visuotinio šaukimo iškart po mokyklos? Ar pritartumėte merginų šaukimui?
Manau, kad tai turėtų būti po mokyklos. Dėl merginų – už savanoriškumą, kad jos galėtų pasirinkti. Technologijos yra tokios, kad merginos tikrai gali toje terpėje jausti gerai, atlikti darbus puikiai, bet turi būti pasirinkimo laisvė.
– Gynybos biudžetas 2,5 proc. BVP 2030 metais. Pritariate ar ne?
– Taip. Manau, kad ilgainiui turime procentą didinti. Nesutinku, kad tas pusę procento atimtų pensijas iš pensininkų. Manau, kad turime tiek daug sričių, kur galėtumėme pasitempti, kad šitaip kalbėti ir priešinti visuomenę, tai yra silpninimas mūsų visuomenės. Aš labai mėgstu nuoseklius ir laipsniškus planus. Esu ekonomistas ir puikiai suprantu, kad atlyginimų negalima padidinti dvigubai, bet galime pasiekti atitinkamas proporcijas, bet tam reikia 8 ar daugiau metų į priekį plano.
(…) Žinote, aš jau tapau politikas. O jeigu kalbame apie politiką, kaip apie smulkias intrigėles ar pokalbius telefonu, po kurių sprendimai kažkokie pakeičiami per naktį ir paskui svarstomi kiti pasiūlymai, tokios patirties aš nenoriu ir nesitepsiu rankų.
– Dabartinei prezidentei Daliai Grybauskaitei šiek tiek priekaištaujama, kad mūsų užsienio politika remiasi jos asmeniu ir tik gerais santykiais su Vokietija, kuri turi savų tikslų. Bet gal dažniau reikėtų palaikyti Višegrado šalis? Ar tai visgi neperspektyvu? Koks jūsų požiūris?
– Aš manau, kad reiktų suaktyvinti dialogą su Višegrado šalimis. Man atrodo, kad Lenkijos veiksnys yra labai svarbus. Ilgainiui tas veiksnys, mano galva, tik stiprės. Lenkija tampa didele politine jėga, daugeliu klausimų mes galime rasti bendrus taškus, bet nenorėčiau prarasti ir dabartinio prezidentės indėlio santykiuose su Vokietija.
– Dabartinė šalies prezidentė rinkta kaip ES komisarė su lūkesčiu, kad ji pagerins mūsų šalies ekonominę padėtį. Bet, panašu, kad šie lūkesčiai neįgyvendinti. Bet sutikime – šalies gyventojai Prezidentui kelia tokį lūkestį. Kaip jį atliepsite?
– Manau, kad nereikia įsivaizduoti prezidento, kuris eina ir didina minimalią algą arba prezidento, inspiruojančio kažkokius socialinės politikos sprendimus, reikia prezidento, kuris turėtų viziją. Prezidentas, manau, gali imtis moderatoriaus vaidmens, kuris iškelia klausimus, problemas, bendrauja su partijomis ir ieško sprendimų. Deja, neatsimenu, kada tokį pokalbį būtų pavykę surengti.
– Baigiant – populistinis klausimas. Ką daryti su laisvadieniais?
– Manau, kad mes turime gana optimalią atostogų ir darbo dienų struktūrą, tik taip atsitinka, kad Vilnius pilnas mašinų tampa vidurdienį, tai kelia klausimų, tuo tarpu važiuoju į gamybines įmones, kur žmonės neturi jokių galimybių išeiti anksčiau iš darbo. Jeigu norime geriau gyventi, tai neatsitinka iškart, tai sukuriame savo rankomis ir galvomis. Geriau neardykime sistemos, o pailsėkime ir pirmadienį vėl grįžkime į darbus.
Visą laidą „DELFI diena“ žiūrėkite įraše: