Akciją vainikuos mokytojų nakvynė Švietimo ir mokslo ministerijoje jau nuvertusią ministrę Jurgitą Petrauskienę, o už kompaniją – ir dar du ministrus.
Organizatoriai sako, bus taikus protestas, ministras pirmininkas ir jo aplinką mato pavojus, stoja pensijų mokėjimas, gili politinė krizė, nevyksta numatyti rinkimai, perversmas, kurį ruošia konservatoriai su A. Tapinu, galbūt dirbantys Kremliui. Taigi, kam skamba „Paskutinis skambutis“, prieš ką ir už ką protestas ir iš kur apokaliptinės nuojautos, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ diskutavo žurnalistas Andrius Tapinas, Ministro Pirmininko patarėjas Skirmantas Malinauskas ir Švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas.
– Andriau, kam skamba varpai?
A. Tapinas: Kol kas, girdint premjero pasisakymus, sveikam protui skamba varpai, nes labai sunku suvokti tas kalbas apie perversmą, apie darbą konservatoriams ar Kremliui. Tiesiog aš manau, kad tai tam tikras nuovargio ir įtampos ženklas. O jeigu kalbėtume apie tuos varpelius, paskutinius varpelius, kurie gali skambėti, tai čia turbūt yra įspėjimas tai pačiai vyriausybei ir mūsų valdžios žmonėms, kad su visuomenės nuomone reikėtų skaitytis, su jais reikėtų kalbėtis, reikėtų savo aroganciją bent jau trumpam galbūt užgniaužti ir ateiti kalbėtis su profesinėmis sąjungomis, kurios turi ką pasakyti ir kurios turi labai aiškius reikalavimus. Ir turbūt pirmą kartą taip vieningai ateina palaikyti vienos savo profesinės sąjungos, tai yra švietimo darbuotojų.
– Dar matysime, kaip vieningai ateina. Beje, perversmo planą kas nors atsinešėte? Ant stalo, prašau, jeigu turite.
A. Tapinas: Pas premjerą.
– Nėra dar kol kas, ar ne? Pone Malinauskai, o ką jūs girdite tame varpų skambesy?
S. Malinauskas: Iš tiesų visiškai sutinku ir dėl kalbėjimosi daugiau, ir dėl to, kad profesinės sąjungos ypač svarbios. Manau, kad tos akcijos, prie kurių jungiasi daug profesinių sąjungų, irgi rodo tam tikrą valdžios požiūrį. Mes tiesiog padarėme taip ir per kolektyvines sutartis, ir per kalbėjimąsi, kad žmonės tiesiog nebijo eiti į gatvę reikšti savo nuomonės, tai iš tikrųjų yra labai gerai. Aišku, yra kita situacija, apie kurią irgi galima kalbėti. Mes turime sutarti, dėl ko kalbame, nes, pavyzdžiui, reikalavimas nukelti biudžetą sukelia labai rimtų pasekmių. Manau, kad yra dar laiko iki biudžeto priėmimo ir vėliau yra labai aiškus laikas ir galimybės susitarti. Tam susitarimui reikia dviejų dalykų: tiesiog noro iš abiejų pusių ir įstatymo laikymosi.
– Pone Navickai, jeigu čia yra paskutinis skambutis, kas po to, jeigu to skambučio neišgirs tie, kam skambinate?
A. Navickas: Džiaugiuosi, kad girdima. Yra, matome, iš Prezidentūros žingsniai, matome ir mūsų naujas ministras atėjo, kad ir pavaduojantis. Ir jis girdi, kaip mes 2 metus buvome negirdimi, o šiandien žinome, kad jau pirmadienį, antradienį, darbo grupės, kalbėjimai, turbūt, tai skambutis padeda, kai prisijungia ir visuomenininkai, kitos profesinės sąjungos, tai tikrai jiems ačiū. Matyt, vyriausybė jaučia visuomenės palaikymą, tai tikrai mes esame dabar labai ramūs, jaučiantys didelį visuomenės palaikymą ir mums tikrai dabar labai lengva.
– Bet ar ne jūs šiandien sakėte, jog tų signalų iš prezidentūros jums dar neužtenka, kad nutrauktumėte streiką?
A. Navickas: Dėl nutraukimo – aišku, neužtenka, reikalingi susitarimai, jeigu dabar mes nutrauktume, visiškai niekas nesuprastų, kai matome, kad ateina siūlymai, prasideda derybos ir mes dabar bėgtume iš tų derybų, tai ne, turime priimti sprendimus ir tikrai mes, manau, galėsime nutraukti streiką.
– Pone Malinauskai, kodėl ta drama laukiant sekmadienio protesto? Kodėl perspėjimai apie kažkodėl galbūt neįvyksiančius net rinkimus, apie politinę krizę?
S. Malinauskas: Dėl rinkimų viskas labai paprasta, mes kalbame apie tai, kad jeigu būtų patenkintas pirmas reikalavimus atidėti biudžetą, mes turėtume labai rimta situaciją, nes sausio mėnesį susidurtume su valstybės įsipareigojimų nevykdymu visiems pensininkams, daliai žmonių, kurie gauna algas ir t. t. Rinkimai buvo įvardyti dėl vieno paprasto dalyko. Jeigu įvyktų politinė krizė, pavyzdžiui, teoriškai, susikomplikuotų viskas tiek, kad reikėtų, pavyzdžiui, trauktis vyriausybei, tai mes turėtume kelių mėnesių chaosą ir tokiu atveju tiesiog net nebūtų tų papildomų pinigų 3 rinkimams kitais metais. Aš tikrai tokio scenarijaus nepiešiu, bet sakau, kad tam tikrais atvejais, kai kalbame, pavyzdžiui, apie tokį svarbiausią, turbūt vieną svarbiausių finansinių dokumentų kaip biudžetas, iš tikrųjų galbūt reikėtų atskirti – pasitvirtinome jį, to chaoso nesukeliame, o toliau visus kitus dalykus išsprendžiame.
– Pone Tapinai, mes pamename, turbūt 1992 m. Lietuvoje bus gerokai gūdesni negu dabartinė situacija, nepaisant to, sugebėjome tuos pirmalaikius rinkimus turėti ir valstybė nesustojo. Riba, priartėjusi prie biudžeto priėmimo, taip pat buvo ne kartą atėjusi, buvo perspėjama, kad tuoj reikės gyventi pagal tą vieną dvyliktąją ankstesnio biudžeto, irgi nesusvyravo. Kaip jūs manote, kaip čia yra, kodėl dabar tas vienas protestas kelia tokią, jeigu ne paniką, tai baimę?
A. Tapinas: Dėl baimės ir panikos reikėtų klausti vyriausybės stovyklos, nes jie maksimaliai bando politizuoti tai, kas dabar vyksta, gąsdina neįvyksiančiais rinkimais. Ukrainoje yra karo padėtis. Ten nekalbama apie tai, kad rinkimai neįvyks. Pas mus staiga prasideda kalbos, kad rinkimai neįvyks, gąsdinama Kremliaus sąmokslu, gąsdinama konservatoriais. Žmonės yra bauginami. Viską maksimaliai bandoma politizuoti: kad čia yra valstybės perversmas, kad kažkas nori išankstinių rinkimų ir t. t
Šitas protestas, švietimo profsąjungos, mes kalbame apie mokytojų, pedagogų reikalus, kuriuos reikia išspręsti. Vyriausybė pasirodė visiškai neįgali juos spręsti: nukirto savo pačių ministrus, du papildomai – kažkodėl niekas negali paaiškinti, kodėl dar du nulėkė. Gal premjeras bakstelėjo pirštu ne ten ir t. t. Dėl to paties biudžeto. Jeigu užsispyrusi valdžia sako: ne, pinigų nebus, viskas, pamirškite, tai profesinėms sąjungoms labai sunku derėtis. Ekspertai sako: žiūrėkite, yra tam tikros lengvatos, yra tas, tas, galbūt padiskutuokime dėl vaiko pinigų, galbūt atidėkime porai savaičių ir iki Kalėdų padiskutuokime ir su profesinėmis sąjungomis suraskime tų pinigų. Bet jeigu nukerta: priimame biudžetą ir taškas, nekelkite čia mums bangų, tai labai sunku turbūt yra derėtis. Profesinės sąjungos yra geresnės derybininkės, jos turi daugiau patirties, gali pakomentuoti plačiau.
– Pone Navickai, ne be jūsų pagalbos nukirto tuos ministrus, bent jau vieną – švietimo ir mokslo – tai tikrai. Gal jūs ir visą vyriausybę norite nukirsti?
A. Navickas: Ne mes nukirtome, labai aiškiai tai įvardijau. Gaila, kad ši vyriausybė užsiėmė politine savižudybe, nenorėdama kalbėtis 2 metus. Mes į „valstiečių“ frakciją bandėme prisibelsti, kad atidarytų duris. Deja, ne. Savižudžiai taip ir elgiasi. Užsidaro savyje, nesikalba. Bet, manau, jie padarė išvadas, nori toliau gyventi ir nežudys patys savęs ir savo vyriausybės.
– Dabar pats užimtumėte ministro postą? Norėtumėte būti tas savižudis?
A. Navickas: Aš manau, kad mano veikla profesinei sąjungai yra labai svarbi. Matome, kad jas reikia stiprinti. Manau, esu savo vietoje ir joje būsiu.
– Pone Malinauskai, tikrai neperdėdamas sakau: vienus žmonės smarkiai sukrėtė, kitus smarkiai prajuokino premjero pasakymas, kad yra planas, schematika, kaip jis sako, kai bus verčiama valdžia konservatorių, Tapino rankomis ir galbūt jie dirba Kremliui. Jūs nemanote, kad gal jau reikėtų pasakyti: pajuokavau, pasikarščiavau, nėra jokio plano?
S. Malinauskas: Dėl vieno iš tokių planų kalbame apie tai, kaip turėtų elgtis politinė partija, norėdama geriausiai pasirodyti rinkimuose, kurie kaip tik artėja. Jie buvo paskelbti gerokai anksčiau, negu pasakė Ministras Pirmininkas. Turbūt ateina daug įvairios informacijos, aš tik norėčiau akcentuoti, kad kalbant apie kitų metų biudžetą, jis yra unikalus. Pavyzdžiui, 1,5 mlrd. perkeliama iš „Sodros“ biudžeto į valstybės biudžetą. Niekada to nebuvo. Tai čia truputį kita situacija negu 1992 m. Prisiminkime Andrių Kubilių. Jis naktį sėdėjo, reformą darė, bet vis tiek norėjo priimti biudžetą. Dabar ką kalba Ministras Pirmininkas, aš puikiai suprantu situaciją. Ji labai rimta. Mes tikrai norime išspręsti, labai gerbiame mokytojus ir norime išspręsti problemas. Mes taip pat norime, kad būtų laikomasi įstatymo, bet esminis momentas – mes labiausiai norime susitarti. Jeigu tas noras yra iš vienos pusės ir niekaip nepavyks susitarti, aš garantuoju, kad tai eskaluosis į labai rimtą politinę krizę.
– Pone Malinauskai, kuriai frakcijai priklauso ponai Puidokas ir Puteikis?
S. Malinauskas: Šiuo metu jie priklauso Valstiečių ir žaliųjų frakcijai.
– Bet jie kartu su kitais ėjo į trumpam okupuotą Švietimo ir mokslo ministeriją, reiškė solidarumą su streikuojančiais mokytojais. Kodėl tada sakote, kad čia konservatoriai rengia tą perversmo planą, jei vaikšto į ministeriją su solidarumo paramos ženklais?
S. Malinauskas: Aš tik atskirčiau, kas lipa pro langus arba nuvažiuoja pasidaryti savo rinkimų, prezidento šou ar panašiai. Kiekvienas politikas dabar stengiasi pasišildyti šio skandalo, įtampos šviesoje, susirinkti taškų. Ypač lengva tai daryti tiems politikams, kurie nelabai prisiima atsakomybę, tai yra vyriausybės atsakomybė. O ponas Puidokas ir ponas Puteikis, manau, pasielgė lygiai taip pat, kaip važiuodami ir Kauno istorijoje svetimais vaikais ir pan. Mano galva, tai yra populistinis elgesys.
– Netiesą sakote, perversmo plane nedalyvauja.
S. Malinauskas: Aš manau, kad jie dalyvauja istorijose, kurios leidžia lengvai rinktis reitingo taškus, bet neparodo lyderystės ir gebėjimo spręsti situaciją.
– Ponas Tapinas, kaip plano autorius, žino, kas...
A. Tapinas: Plano dalis... Žinote, mes vakar pasijuokėme šiek tiek, bet nieko čia juokingo nėra ir aš norėčiau paklausti S. Malinausko, ir jo šefo, arba jis pateikė tą planą, ko nenori daryti, ir tada pagal tai už perversmo organizavimą yra baudžiamoji atsakomybė. Tada aš norėčiau, kad kas nors atvažiuotų ir išsivežtų, arba jūs esate melagiai ir šmeižikai, nes jūs iš principo gadinate žmogaus reputaciją.
S. Malinauskas: Gerbiamas Andriau, iš karto atsakau – perversmą jūs įsidedate į savo lūpas, o planą... Atsidarykite didžiuosius portalus ir pasižiūrėkite, dalis jo jau yra paskelbta, tiesiog reikia pažiūrėti.
A. Tapinas: Premjeras baksnoja vakar savo „iPadą“ tiesioginėje transliacijoje ir sakė turi planą.
– Pone Navickai, 2009 m. pamenate turbūt, iš pradžių atrodė gana taikus protesto mitingas, o baigėsi langų daužymais su ašarinėmis dujomis, sužeistais, protestuojančiais žmonėmis ir pareigūnais. Jūs pasiryžę prisiimti atsakomybę, kad dabar jūsų sekmadieninis protestas nepavirstų į nevaldomas riaušes?
A. Navickas: Nesiečiau su 2009 m. Turbūt daugiausia protestų mokytojai ir mūsų profesinė sąjunga yra suorganizavusi. Nė vienas protestas nesibaigė jokiomis riaušėmis ir šis tikrai nesibaigs. Susirenka kultūringi žmonės, manau, ateis tėvai, mokiniai. Tai bus vienas taikiausių ir gražiausių protestų visoje nepriklausomoje Lietuvoje.