Trisdešimtmetė moteris (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) pasakoja, kad visą gyvenimą dirbo virėja. „Dirbau daug, kasdien po dvylika valandų ir beveik be laisvadienių, taip kad darbo nebijojau, – teigia moteris, tačiau priduria, kad finansiškai nebuvo labai lengva. – Atlyginimas kažkur dingdavo. Tai šeimai padėdavau, tai maistui. Nieko per daug nepasitaupiau.“
Vis dėlto, kiek kitokių spalvų į gyvenimą įnešė atsiradęs širdies draugas. „Susiradau draugą iš kito miesto, dėl jo viską mečiau. Jis buvo kategoriškai prieš darbą Lietuvoje, užsivedė išvažiuoti kartu į užsienį, tačiau galiausiai, po ilgo laiko paieškų, nes porai darbą rasti ne taip jau ir lengva, jis rado darbą čia“, – pasakojo moteris, tačiau pridūrė, kad netrukus jų keliai išsiskyrė, tačiau mintis laimės ieškoti kitoje šalyje jos galvoje liko.
Pirmiausia ji pradėjo klausinėti feisbuke, gal kas nors siūlo kokį nors darbą, tačiau sulaukė, kaip ji teigia, daugybės piktų komentarų, mat dirbti norėjo, o kalbos nemokėjo. „Dauguma karksėjo, kad kur gi tu, durnele, lėksi, kalbos idealiai nemokėdama ar draugų neturėdama? Pas ką tu lėksi? Arba varyk į sandėlius ar laukus dirbti. Rašė, kad būsiu tik vergė, niekas nesiskaitys, negerbs“, – tęsė moteris.
Ji neslepia – į komentarus reaguodavo jautriai, tačiau išsisaugojo juos visus, kad tai motyvuotų ją eiti pirmyn.
„Nemeluosiu, būčiau dirbus bet kokį darbą, jei tik būčiau tuo metu gavus konkretų pasiūlymą. Nebijau jokio darbo. Bet niekas nepasiūlė konkrečiai. Tik viena mergaitė parašė, kad gali padėti, – teigė kaunietė. – Susisiekiau su ja, o ji – vieniša mamytė, gyvenanti Jungtinėje Karalystėje. Iš karto pasakė, kad nieko konkretaus negali pasiūlyti, bet gali padėti atvykus susitvarkyti dokumentus, pasakys, kur nueiti, ką padaryti, net pasiūlė pagyventi pas ją nuomojamame bute, vienam kambaryje.“
Moteriai jau trisdešimt, tačiau ji nė karto nebuvo išvykus į užsienį. „Nežinojau, kokių dokumentų reikia atvykus į naują šalį, – neslepia ji. – Susitarėm, kad atvyksiu, ji net visą laiką ginčijosi, kad neimtų nei jokios nuomos, nieko, kol susirasiu kažką savo.“
Tačiau moteris dar planuodama išvyką tęsė darbo paieškas internete ir netikėtai gavo pasiūlymą elektroniniu paštu. „Gavau konkretų pasiūlymą atvažiuoti į Airiją padirbėti restorano virtuvėje. Gal daug kam ir juokinga atrodys, bet virėja yra mano svajonių darbas, nes gyvenime visada darau tai, kas man patinka“, – tikino emigrantė.
Pasiūlymas nebuvo oficialus, moters teigimu, laiškas atrodė veikiau parašytas draugo, o ne būsimo viršininko, tačiau ji nė sekundės nesudvejojo, nors neslepia: „Mano anglų kalbos žinios buvo penktoko lygio“.
„Mačiau tik jo elektroninį paštą, nieko daugiau apie jį nežinojau, atskridau vidurnaktį, buvo jau trečia nakties jų laiku, – savo istoriją tęsė moteris. – Išlipau oro uoste, praėjau vartus, pasiėmiau lagaminą ir tik tada supratau, kad o kas dabar, kas, jeigu manęs niekas nepasiims.“
Tai moteriai buvo pirmasis skrydis gyvenime, tad ji sugebėjo papulti į juokingą situaciją: jai atrodė, kad ji jau išėjo iš oro uosto, tačiau tik po pusvalandžio laukimo suprato, kad dar niekur neišėjo ir jos ten, kur ji stovi, niekas negali pasitikti. Tiesa, suprato tik tada, kai susisiekė su ją pasitikti turėjusiu vyru.
„Šiaip ne taip prisijungiau prie oro uosto interneto ir paskambinau jam. Jis pasakė, kad pilnai išeičiau pro vartus, laukia manęs, net atsiuntė lapelį, kur buvo užrašęs mano vardą, – pasakojo moteris. – Ateinu, o ten stovi toks augalotas vyras, kultūringai apsirengęs.“
Moteris juokiasi, kad tuo metu vyras pasitikėjimo nekėlė, nors ir atrodė tvarkingai. „Ateinu, o ten stovi toks augalotas, kultūringai apsirengęs vyras, – pasakojo moteris. – Jis, tiesa, buvo lietuvis, bet jau labai sunkiai kalbantis lietuviškai. Nuėjome iki automobilio, nuvežė į viešbutį, kuriame turėsiu dirbti. Viešbutis man buvo kaip per filmus: aplink golfo laukai, tolumoje mačiau prieplauką su jachtomis, jis pats toks didelis, galva sukosi beeinant.“
Emigrantė pabrėžė, kad nors į viešbutį ji atvyko naktį, šeimininkai jos laukė, nemiegojo. „Tai buvo tokio šiltumo priėmimas, kad atėjus į kambarį aš verkiau iš laimės, – tęsė moteris ir pridūrė, kad viešbutyje ji galėjo gyventi nemokamai, už tai niekas jos neprašė nė cento. Net ir maistas buvo nemokamas ne tik darbo dienomis, bet ir laisvadieniais. – Per laisvadienius šeimininkai pykdavo, kad nenusileidžiu pavalgyti, galiausiai pradėjo nešti maistą į kambarį.“
Vėlyvą naktį viešbutyje apsistojusi emigrantė jau kitą rytą pradėjo darbą. Paaiškėjo, kad ją atvežęs vyras – vyriausiasis šefas. „Ateinu į virtuvę, visi išėję parūkyti, šiaip ne taip savo „broken English“ (prastais anglų kalbos įgūdžiais – DELFI) pasakau, kad esu nauja darbuotoja, ji nuėjo pakviesti kolektyvo. Štai ir ateina jie visi – didelė krūva airių, – nuostabos neslepia moteris. – Pasisveikinau, susipažįstame, vienas vedžiojasi mane po virtuvę, po kiemą, rodo visus maisto sandėliukus, šaldytuvus, šaldiklius, o aš einu paskui ir nuoširdžiai nieko nesuprantu. Taip, jie kalba angliškai, bet su dideliu akcentu.“
Moteris neslepia – pradėjusi dirbti ne viską suprato, tad teko suktis iš padėties: „Jie pakišdavo viską man po nosimi, aš, aišku, nieko nesuprasdavau, bet iš bendro supratimo kažką veikiau“.
Beje, moteris nenuleido rankų – kasnakt gilindavo savo anglų kalbos žinias žiūrėdama televiziją, klausydama radijo, o dienomis pagrindiniu pagalbininku buvo tapęs internetinis vertėjas. „Jeigu kažko norėdavau paklausti, nubėgdavau į kokį sandėliuką, per „Google Translate“ išsiversdavau viską ir tik tada atbėgdavau paklausti, – neslepia moteris. – Tikrai nebuvo lengva, bet vis tiek kasdien su šypsena eidavau į darbą. Visi buvo malonūs, niekas ant manęs nerėkė, nespaudė. Rėkdavo tik tada, kai rytais nenusileisdavau per laisvadienius pavalgyti pusryčių.“
Emigrantė teigia, kad buvo tokių akimirkų, kai jai liepdavo kažką padaryti, o ji nė žodelio nesuprasdavo, tad tuo metu tiesiog nueidavo kur nors į kampą, pastovėdavo ir vėl grįždavo prie savo darbų.
„Bet, nepaisant visų sunkumų, visų mano trūkumų, kalbos nemokėjimo, kalbos barjero ir nesupratimo apie jų maistą bei darbą, prabėgus keliems mėnesiams šefas įvertino mano pastangas. Dabar esu dešinioji jo ranka. Žinoma, pradžioje ne visi tą suprato, kelias dienas buvau dideliame intrigų liūne, manęs nekentė visa virtuvė, bet po kelių dienų, kai turėjome didelius rezervus, kai pamatė, kad tikrai dirbu, jie visi atėjo ir ilgai atsiprašinėjo už tai, kad neteisingai apkaltino, – savo istorija toliau dalijosi moteris. – Šefas irgi pasakė, kad joks kitas žmogus nėra to vertas, nors ir dirba po daugelį metų, o aš nė sekundei neleidau sau stovėti vietoje, vis bėgdavau per tą virtuvę visų klausinėdama, gal kažkam reikia pagalbos: jei virėjams jos nereikėdavo, padėdavau indų plovėjoms.“
Moteris tvirtina, kad ir anglų kalbos įgūdžių virtuvėje jau užtenka, nors dar tikrai yra, kur temptis.
Beje, moteris džiaugiasi, kad vos po kelių dienų gavo ir darbo sutartį.
Ir nors ji Airijoje dirba vos kelis mėnesius, jau spėjo išsinuomoti butą, o ir apniukusių orų sako nepastebinti. „Tai šeimos verslas, pernai šventė 150 metų jubiliejų, bet pats šeimininkas pasakė, kad nuo vaikystės nepamena, ar matė tokią bitutę darbininkę, – džiaugiasi moteris. – O aš dabar prabundu su tokio platumo šypsena veide, kad net Airijos apniukę orai nebaisūs.“
Emigrantė teigia, kad tokio atlyginimo, kokį gauna dabar, nėra gyvenime gavusi, todėl džiaugiasi, kad gali pradėti taupyti savo nuosavam būstui. Beje, ji priduria, kad ne atlyginimas yra svarbiausia: „Būčiau dirbus ir pusvelčiui arba už minimumą, kad tik būtų priėmę, kad tik gaučiau tokią galimybę“, – tvirtino moteris ir ragino kitus nepasiduoti bei siekti savo tikslų.
Beje, ji pridūrė, kad jai taip ir neteko apsistoti pas pagalbos siūliusią lietuvę, tačiau teigia, kad jos nepamiršo: „Niekada neužmiršiu tos mergaitės, kuri nieko neturėdama dar man norėjo padėti. Aš tikrai ją surasiu, tikrai padėkosiu už tokį poelgį. Ji ir buvo ta viltis mano gyvenime, kad tikrų žmonių dar yra, kad dar nepraradau pasitikėjimo ir atsidūriau tinkamu laiku bei tinkamoje vietoje“.
Moteris sau davė ir dar vieną pažadą – padėti vienam žmogui, kuris norės išvykti svetur.
Emigruoti pasiryžę lietuviai vis dar linkę rizikuoti
Projekto „Renkuosi Lietuvą“ atstovė Rūta Dailidavičiūtė DELFI teigė, kad nors mokėti tos šalies kalbą, į kurią vykstama, yra svarbu, tačiau vis dar yra tokių, kurie nusprendžia rizikuoti.
O kokios pagalbos dažniausiai ieško norintys išvykti? „Jiems rūpi, kaip susitvarkyti išvykimą, kokius dokumentus reiktų susitvarkyti. Apskritai – kokie pagrindiniai žingsniai išvykstant“, – teigė R. Dailidavičiūtė.
Savo istorija pasidalijusi emigrantė teigia, kad vyko nė nemokėdama kalbos, atstovė teigia, kad ji tikrai ne vienintelė tokia. „Vis dar yra tokių, kurie rizikuoja, kurie mano, kad ten išvykę išmoks, bet manau, kad tokių mažės. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie moka angliškai. Ne taip, kaip prieš dešimt metų, kai visai prasta situacija buvo, – kalbėjo R. Dailidavičiūtė. – Kiek mums tenka susidurti, manome, kalba – pirmas dalykas, kurio reikia vykstant į kitą šalį. Anglų kalbos ypač. Juk galimybės ir perspektyvos, kai važiuojama nemokant, yra labai ribotos.“
Jos teigimu, minimalių kalbos žinių didelėms svajonėms taip pat gali neužtekti. „Lieka paprasčiausi darbai, kur toks kalbos daug nereikia“, – kalbėjo „Renkuosi Lietuvą“ atstovai.
O kaip grįžtantys? Ar jų žinios yra labai geros? „Pasitaiko įvairių atvejų. Nors kur kas geriau kalbą išmano tie, kurie išvažiuoja studijuoti ir tada grįžta“, – teigė R. Dailidavičiūtė.
Beje, jau kurį laiką kalbama, kad lietuviai linkę grįžti į tėvynę. Tą patvirtina ir projekto atstovė, kuri įvardijo, kad daugiausia lietuvių grįžta iš trijų šalių: Didžiosios Britanijos, Norvegijos ir Vokietijos.
O kodėl lietuviai nusprendžia grįžti? R. Dailidavičiūtės teigimu, daugelį motyvuoja sėkmingos jau grįžusių ir čia įsitvirtinusių lietuvaičių istorijos. „Tai viena iš priežasčių, kodėl ir kiti nusprendžia grįžti. Jie patiki, kad galima ir čia įsikurti, galima susiplanuoti tokį gyvenimą, kokio norėtųsi, – teigė projekto atstovė ir pridūrė, kad vis dažniau apie grįžimą svarsto ir šeimos su mokyklinio amžiaus vaikais. – Pastaraisiais mėnesiais sulaukėme vis daugiau laiškų ir žinučių, kai šeimos skambino ir klausė, kokia čia mokyklų, darželių situacija. Klausia apie lietuvių kalbos pamokas.“