Tokio politinio turgaus, sunkių derybų ir netikėtų posūkių nuo numatyto scenarijaus Europa nematė jau senokai. Net po to, kai antradienį ES lyderiai galiausiai sutarė dėl kandidatų į keturis aukščiausius Bendrijos postus, didžiųjų ES šalių – Vokietijos, o ypač Prancūzijos laimėjimu vertinamas sutarimas labiau primena šviežiai plonu sluoksniu nutinkuotą sieną: nepaisant vieningo visų ES šalių sutarimo viskas atrodo trapu ir dar gali žlugti per artimiausias kelias savaites.
Priežasčių ne viena – komplikuota, bet demokratiška ES lyderių tvirtinimo procedūra Europos Parlamente, po gegužę vykusių rinkimų pakitusi naujojo EP sudėtis bei išaugusios partijų ambicijos, nepasitenkinimo balsai tiek iš svarbių postų negavusios Rytų bei Vidurio Europos, tiek iš vienos svarbiausių Bendrijos narių – Vokietijos. Paprastai kalbant – košė, kurią užvirė pačios ES narės.
Ir srėbti ją gali tekti iš naujo, tačiau kas iš to išeis dabar niekas negali užtikrintai pasakyti. Vis dėlto paradoksalu, kad kiek anksčiau minėta kaip viena kandidačių į aukštą ES postą D. Grybauskaitė dar gali netikėtai vėl jame atsidurti, jei susiklostys aplinkybės. Pastarąsias lems ir europarlamentarai.
Lems Europos Parlamento sprendimai
Būtent EP turėtų tvirtinti kandidatus: Europos Vadovų Tarybos naujuoju pirmininku siūlomas Belgijos premjeras liberalas Charles'is Michelis, Europos centrinio banko pirmininke – Tarptautinio valiutos fondo vadovę prancūzę Christine Lagarde, ES užsienio politikos vadovu – Ispanijos užsienio reikalų ministras socialistas Josepas Borrellis, o visai Komisijai vadovauti pasiūlyta dabartinei Vokietijos gynybos ministrei U. Von der Leyen. Dėl pastarųjų dviejų, viena nuo kitos priklausančių kandidatūrų virusi kova dar nebaigta, mat europarlamentarai gali nesutarti ir jų nepatvirtinti.
„Jei Komisijos vadovės skyrimas parlamente strigtų, ES grėstų didelė politinė krizė“, – pabrėžė Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala, pažymėjęs, kad tuo pačiu ant plauko pakibtų ir J. Borrelio kandidatūra.
Tokios krizės pasekmių politologas prognozuoti nesiryžo, bet Europoje atsargiai kalbama apie planą B: jei U. Von der Leyen nepatvirtinama, skubiai atsargoje reikia turėti kitų kompromisinių kandidatūrų – jau aptartų ilgose ir varginančiose derybose. Ar gali tokia kandidate tapti D. Grybauskaitė?
DELFI kalbintas Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius nesiryžo spėlioti dėl tokio scenarijaus – esą dar per anksti.
„Hipotetiškai nenoriu svarstyti jokių scenarijų ir spekuliuoti dėl to, kas būtų, jeigu būtų. Šiuo metu laukiame EP sprendimų dėl EK pirmininkės.
Bet kuriuo atveju šiandien dar labai anksti pasakyti, kokios bus frakcijų ir grupių pozicijos“, – teigė pašnekovas, pabrėžęs, jog kompromisiniai sprendimai beveik visuomet sulaukia kritikos ir lieka nepatenkintųjų. Be to, nesugebėjimas susitarti dėl kandidatūrų buvo pastebimas nuo pat pradžių.
„Jau po EP rinkimų keturios grupės nesugebėjo surasti bendros pozicijos ir išreikšti bendros paramos Manfredui Weberiui“, – teigė A. Pranckevičius. Ir išties, EP trečiadienį netgi nesugebėjo išsirinkti savo pirmininko, tad kokia tikimybė, kad susiskaldęs parlamentas galės sutarti dėl U. Von Der Leyen kandidatūros taip pat kelia nemažai klausimų. Bet vis dėlto – kodėl tuomet ES lyderiams ar juo labiau EP gali pasirodyti patrauklesnė D. Grybauskaitės kandidatūra?
Dėliojami pliusai ir minusai
Iš pirmo žvilgsnio tokia tikimybė atrodo mikroskopinė, mat Lietuvos vadovė yra nepartinė, nors tuo pat metu ją įtariai vertina savo pozicijas EP sustiprinusių kairiųjų ir žaliųjų pažiūrų politikai bei apskritai kai kurios ES šalys dėl griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tokioms pareigoms užimti būtini ne tik delikatūs gebėjimai suderinti ypač skirtingų šalių interesus, bet ir palaikymas EP.
Tiesa, D. Grybauskaitės pavardė nebūtų netikėtumas ir ne tik Lietuvoje, kur jau kurį laiką buvo viešai svarstoma, ką baigusi savo kadenciją veiks prezidentė. Galiausiai, kaip skelbia „Politico“, D. Grybauskaitės kandidatūrą derybose pasiūlė pati A. Merkel.
Tikimybę, kad jai jau numatytos aukštos pareigos Briuselyje dar gegužę sustiprinimo vertinimai, kad D. Grybauskaitė gali būti viena rimčiausių pretendenčių užimti EK vadovės postą: ji turi vadovavimo patirties ES struktūrose, buvo ryškiai matoma politinė figūra Briuselyje per pastaruosius metus.
Be to – ji moteris, o šio veiksnio, kaip vieno iš svarbių, stengiantis išlaikyti lyčių lygybės principą jau neslepia ir tie, kuria iškėlė bei parėmė U. Von der Leyen kandidatūrą.
Pastarosios iškilimas taip pat yra iškalbingas veiksnys – dar praėjusią savaitę ši prieštaringai Vokietijoje vertinama politikė nė nebuvo rimtai svarstoma, kaip galima kandidatė, bet deryboms pakrypus netikėta linkme, kai sutrikusi ir į kampą kitų ES lyderių bei savo šalies politikų įspiesta Vokietijos kanclerė Angela Merkel turėjo susilaikyti, būtent U. Von der Leyen tapo netikėtu kompromisiniu pasiūlymu.
L. Kojala pabrėžė, kad dėl U. Von der Leyen sutarė visos ES narės, bet tai kartu buvo ir politinio spaudimo po 48 valandų derybų rezultatas. Dabar, įtampai kiek atslūgus, kova prasideda iš naujo, o derybų metu aidėję priekaištai niekur nedingo.
Nepatenkinti nominacijos tvarka
Pagrindinis Europos Parlamento rinkimus laimėjusios Europos Liaudies partijos (EEP) ir jų oponentų – kairiųjų bei žaliųjų priekaištas yra išankstinių susitarimų dėl kandidatų ir nominavimo principų sugriovimas.
Pastarasis apibūdinamas vienu dabar Briuselyje linksniuojamu ir keiksnojamu žodžiu – Spitzenkandidaten. Pagrindinis daugiausiai mandatų iškovojusios partijos kandidatas nominuojamas iš anksto sutarus – įprasta, ne visiems patinkanti, bet ES nestebinanti praktika.
Beje, spitzenkandidaten principui nepritarimą išreiškė ir pati D. Grybauskaitė. Tačiau ES vadovų sutarimas, kaip turguje dėliojant skirtingas kandidatų kombinacijas ir įtraukiant iki tol neaptartus variantus, regis, ne tik suerzino nemažai EEP atstovų, o taip pat kairiųjų ir žaliųjų, bet ir gali suvienyti juos prieš U. Von der Leyen. Jei partijos į rinkimus ėjo su lyderiais, aiškiai išreiškusiais norą tapti EK pirmininkais, kodėl šios pareigos turėtų atitekti tokių pastangų nedėjusiai politikei?
„Parlamentarai ne tiek skundžiasi Vokietijos gynybos ministrės persona, kiek faktu, jog ji nėra Spitzenkandidaten – kitaip tariant, U. von der Leyen nebuvo kelta didžiųjų partijų kaip kandidatė į Komisiją prieš Europos parlamento rinkimus (priešingai nei Manfredas Weberis ar Fransas Timmermansas). Todėl, jų teigimu, vokietė tėra „už uždarų durų“ elito politikų derybose atsiradusi kandidatė“, – teigė L. Kojala. Tiesa, jis taip pat pripažino, jog teiginys, esą Spitzenkandidaten nepaprastai stiprina demokratiją, irgi abejotinas.
„Tikėtina, kad iki kitų rinkimų keisis ES lyderių skyrimo procedūros. Pavyzdžiui, rinkimuose į parlamentą gali atsirasti transnacionaliniai sąrašai (balsuotume ne tik už nacionalines partijas, bet ir daugiataučių partijų sąrašus. Vėl atgis diskusijos apie tiesioginį Europos Komisijos vadovo rinkimą“, – tikino L. Kojala.
U. Von der Leyen pozicijas, regis, turėtų stiprinti faktai, kad ji buvo palaikyta vienbalsiai visų valstybių, yra augusi Briuselyje, puikiai kalba keliomis kalbomis, tarp jų anglų, vokiečių ir prancūzų, dar neseniai vadinta kylančia Vokietijos politikos žvaigžde, kuri vadinta net A. Merkel įpėdine. Tačiau EK vadovauti renkasi žmones ne vien dėl tokių savybių.
Juo labiau, kad pačiai U. Von der Leyen primenami ir ne ypač sėkmingi keleri metai vadovaujant Vokietijos gynybos ministerijai. Per savo valdymo metus nuo 2014-ųjų ji kruopščiai puoselėjo savo, kaip daugiavaikės motinos ir sėkmingai karjeros laiptais kilusios, su kariai pozuoti mėgusios politikės įvaizdį, tačiau jis greitai subyrėjo, į viešumą vienam po kito pradėjus lįsti skandalams.
U. Von der Leyen sugebėjo susirieti su aukščiausiais šalies kariškiais, apkaltinusi juos neveiklumu ir gavusi atgal – per jos valdymo metus Bundesveras, kadaise viena galingiausių Europos karinių jėgų virto nepriteklių, nuolatinių skundų, gedimų, neveikiančios technikos ir kitų problemų kamuojama mašina. Į U. Von der Leyen nesėkmes atkreipė dėmesį ir buvęs EP vadovas, socialdemokratas ir A. Merkel buvęs varžovas kanclerio rinkimuose Martinas Schulzas.
„Ji blogiausia Merkel kabineto narė, o to, regis, užtenka norint tapti EK vadove“, – šaipėsi M. Schulzas. Net ir būdamas eiliniu vokiečių parlamentaru jis vis dar yra įtakingas Briuselyje – dėl savo pažinčių ir derybinių sugebėjimų gali kaišioti pagalius į ratus net galingiausiems bei burti nepatenkintuosius EP.
O ir įtikinėti kitus europarlamentarus dėl viešai žinomų abejonių U. Von der Leyen lyderystės gebėjimais ne visus reikės. Tiesa, tai nereiškia, kad D. Grybauskaitė sulauktų daugiau paramos.
Gali pasikartoti netikėtumai
„Šiuo atveju Grybauskaitė nebūtų automatinis atsakymas į šią kritiką. Tiesa, jos nepriklausomumas gali suvaidinti pozityvesnį vaidmenį šiuo aspektu, jei pagrindinės partinės grupės niekaip nesusitars tarpusavyje. Jos privalumai yra darbo svarbioje Europos Komisijos pareigybėje patirtis.
Be to, Lietuva yra euro zonos valstybė, o tai aktualu kalbant apie šios valiutos reformų idėjas. Kadangi prezidentės pavardę minėjo Vokietijos atstovai, galima manyti, kad jie galėtų palankiai vertinti tokią alternatyvą, jei jos prireiktų“, – teigė L. Kojala.
Jo manymu, EVT turi gana apibrėžtą ratą asmenų, galinčių tapti pirmininku – arba premjerai, arba prezidentai. Tuo metu Europos Komisijos vadovu potencialiai pretenduotų tapti daug platesnis ratas politikų. O jų – be D. Grybauskaitės dar gegužę buvo įvardyta nemažai.
Kita vertus, U. Von der Leyen nominacija rodo, kad netikėtumų dar gali pasikartoti, juo labiau, kad ji pavargus nuo derybų ES vadovai ir europarlamentarai gali rinktis iš jau iš anksto įvardytų, bet neigiamų emocijų svarstymuose bent jau viešai nesulaukusių kandidatų.
Pagrindinių konkurentų, tokių, kaip pasipriešinimo sulaukęs olandas socialdemokratas Fransas Timmermansas arba pats savo kandidatūrą atitraukęs M. Weberis jau neliko. O kilus krizei ES gali griebtis šiaudo – žmogaus, kuris per krizines situacijas tarptautinių susitikimų metu galėtų įtikinti visas puses susitarti. Bet ar juo taptu D. Grybauskaitė tėra tik teorinė tikimybė.