Šiandien jis – gidas Šv. Sebastijono katakombose, po darbų skubantis į varžybas palaikyti nacionalinei Italijos komandai atstovaujančios 15-metės dukros.
Kaip pasakoja pats Donatas, dėmesys Italijai atsirado, kai jis tebuvo 7-erių. „Nuo mažens domėjausi futbolu ir atkreipiau dėmesį ir į Italijos žaidėjus, o tada pradėjau domėtis ir pačia šalimi, kur ji apskritai yra, jos menu, istorija, gamta, muzika. Pradėjau ieškoti ir itališkos literatūros – dar būdamas vaikas skaičiau Marko Aurelijaus „Prisiminimus“, L. A. Seneką. Kiti vaikai sakydavo, ką tu čia skaitai, ar išprotėjai“, – juokdamasis Italijos lietuvių naujienų portalui itlietuviai.it pasakoja vyras.
Pasak jo paties, noras išmokti nežinomą kalbą ir suprasti italų dainas atsirado gilinantis į istoriją, ypač Romos imperijos. Mokytis kalbos jis pradėjo savarankiškai, dar Lietuvoje, bandydamas skaityti prieinamus itališkus leidinius, juos išsiversdamas, vėliau lankė ir italų kalbos kursus.
Donatas, dabar dirbantis gidu Šv. Sebastijono katakombose Romoje, buvo pradėjęs eiti profesionalios muzikos keliu – vienerius metus mokėsi Vilniaus muzikos konservatorijoje paruošiamojoje solinio dainavimo klasėje. Nors, kaip pats atsimena, sekėsi neblogai – pavyko išlaikyti visus 3 egzaminus, net ir netikėtai peršalus ir dainuojant, pasak jo, labiau gestais nei balsu. Užkimęs balsas nesutrukdė gauti teigiamo įvertinimo iš profesionalų komisijos, tarp kurios buvo žinomi operinio dainavimo solistai: Vaclovas Daunoras, Eduardas Kaniava. Tačiau sprendimas, kur pradėti jauno žmogaus gyvenimą, ko gero, buvo nulemtas jau nuo mažens. „Mintys apie Italiją man niekaip neišblėso, ir niekas to negalėjo pakeisti“, – teigia vyras, į išsvajotą šalį išvykęs 1991 metais.
Atvykęs į Italiją, gavo apgyvendinimą vienuolyne, moralinę ir finansinę paramą iš teisininko, kunigo Don Saulo de Paolis, nuoširdžiai susirūpinusiu lietuvio padėtimi Romoje, o popiežiaus generalinis vikaras Don Angelo De Donatis surado rėmėjus iš Pietų Italijos, kurie nepažįstamam studentui iš Lietuvos suteikė finansinę paramą sociologijos ir filosofijos bakalauro studijoms Popiežiškajame Laterano universitete. „Tiesa, dabar dėl masinių emigracijų turbūt italų požiūris jau į atvykėlius pasikeitęs – ne toks, koks buvo prieš 20 metų, kai pats atvykau“, – svarsto Romos lietuvis.
Savo būsimą žmoną Rossellą Donatas sutiko Italijoje, tame pačiame vienuolyne, kur jis ir įsikūrė nuo pradžių. „Apsigyvenęs vienuolyno patalpose, ėjau ieškoti vietos, kur pateikiami pusryčiai, ir tiesiog už kampo, vos ne kaktomuša susitrenkiau su viena mergina, kuri ten dirbo registratūroje. Tai įvyko vieną iš pirmųjų dienų Romoje. Kaip vėliau paaiškėjo, taip susidūriau su savo būsima žmona“, – apie netikėtai prasidėjusią pažintį pasakoja Donatas.
Vienuolyne įvykusi pažintis buvo lemtinga – po kelerių metų Romoje dvi širdys susijungė santuokos apeigose. „Vestuvės buvo net trys mano gyvenime, bet su ta pačia moterimi – kaip aš sugebėjau?“ – pats savęs juokdamasis klausia Italijos lietuvis. „Kai grįžau į Romą, po pusantrų metų svečiavimosi Amerikoje, pirmąkart susituokėme Kapitolijaus centro valdžios pastate 1996 metais, tai buvo civilinė santuoka. Tais pačiais metais, tik jau spalį, įvyko ir bažnytinė santuoka Šv. Sebastijono bazilikoje. Įdomu tai, kad tuo metu ten nedirbau ir net nežinojau, kad ateityje tai bus mano ilgametė darbo vieta. Na, o trečias vestuves surengėme Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje 1997 metais, pakviesdami savo artimuosius ir draugus lietuvius, negalėjusius atvykti į Italijoje vykusią ceremoniją“, – Italijos lietuvių naujienų portalo itlietuviai.lt skaitytojams atskleidžia D. Atkočiūnas.
Popiežiškojo Laterano universiteto abiturientas norėjo studijas tęsti ir civilinės teisės skyriuje įgyti magistro laipsnį, bet, vos tik pradėjęs ten mokytis, studijas sustabdė. „Tuo pačiu metu rengėme vestuves, pradėjome kurti šeimą, todėl nusprendžiau studijas sustabdyti ir telktis į šeimos kūrimą ir vaikų auginimą. Prieš tai dirbau Vatikano apsaugoje, o vėliau perėjau į Šv. Sebastijono katakombas, kur įsidarbinau gidu“, – pasakoja Donatas, auginantis dvi dukras ir dirbantis ne tik gidu, bet ir už darbuotojų saugumą atsakingu asmeniu ir suvenyrų parduotuvėlės vadovu.
Donatas su pasididžiavimu kalba apie savo dukrą – Sofiją Atkočiūnas, kuri būdama 15 metų atstovauja Italijos nacionalinei rinktinei meninės gimnastikos srityje. Kaip pasakoja sportininkės tėtis, viskas prasidėjo prieš 2 metus – tada, sekdama sesės Izabelės pavyzdžiu, Sofija pradėjo lankyti meninės gimnastikos treniruotes ir rimtai į tai įsitraukė, susipažino su Lietuvos, Italijos trenerėmis, kol 3 valandų treniruočių Romoje buvo per mažai, ir noras tobulėti atvedė iki Feraroje veikiančio profesionalaus sporto klubo. „Ferara nuo Romos nutolusi beveik 500 kilometrų atstumu. Ir ją ten palikti vienui vieną, net kai jai dar nebuvo 14 metų, žinoma, nenorėjome. Reikėjo priimti sprendimą, ką daryti toliau, todėl ieškojome gyvenamosios vietos, naujos mokyklos. Kol viską sutvarkėme, praėjo beveik metai, ir ji ten persikėlė su mama“, – pasakoja iš pradžių su vyresniąja dukra Romoje likęs gyventi lietuvis.
Sunkumų, pasak Donato, mergaitei netrūko – reikėjo priprasti prie naujos mokyklos ir padvigubėjusio krūvio – 6 valandų treniruotės per dieną. „Kasdien žmona nuveža Sofiją į mokyklą, kur ji būna nuo 8 ryto iki 13 val., tada grįžta namo, pavalgo pietus ir skuba į treniruotę – klube turi būti jau 15 val. Treniruotę baigia tik 21 val., grįžusi bėga ruošti namų darbų. Treniruojasi 6 dienas per savaitę, o kur dar varžybos… Tačiau tikrai džiaugiamės, kad, nepaisant tokio intensyvaus krūvio, dukra puikiai su viskuo susitvarko ir klasėje yra viena geriausių mokinių“, – dukros ištverme ir pasiryžimu stebisi D. Atkočiūnas.
Motyvuotos mergaitės pastangos, pasak Donato, padeda pasiekti gerų rezultatų. Kaip pasakoja tėtis, komandinėse varžybose su klubo Ottelo Putinati mergaitėmis pirmose varžybose Emilijos-Romanijos regione Sofijos komanda laimėjo 2 vietą, bendroje statistikoje – komanda jau antrus metus yra pirma regione, o 2018 metais Italijos čempionate komanda užėmė 3-ąją vietą iš 50. Taip pat Feraros sportininkės Latinos mieste tarptautinėse varžybose aplenkė, kaip pasakoja Donatas, paprastai meninėje gimnastikoje pirmaujančių šalių – Rusijos ir Baltarusijos – sportininkes.
Pasiteiravus, koks jausmas matyti dukrą, atstovaujančią nacionalinei Italijos rinktinei, vyras pripažįsta, kad jausmas, nors ir malonus, dvejopas.
Sofijos tėvai, Donatas ir Rossella, neatsiejami nuo mergaitės tikslų siekimo – mama nuveža į mokyklą ir treniruotes, rūpinasi mergaitės mityba ir kūno poilsiu, masažais, palaiko morališkai, o tėtis, nepaisant ilgų kilometrų ir įtempto darbo grafiko (Donatas dirba 6 dienas per savaitę – aut. past.), kiekvieną sekmadienį stengiasi atvykti aplankyti dukros ir, jei tik gali, nepraleidžia nė vienų varžybų.
Šiuo metu Donatas Romoje gyvena vienas, nes jo antroji dukra, abiturientė, po vienerių metų taip pat persikėlė į Ferarą. Nors, kaip sako pats vyras, toks gyvenimas nėra lengvas, ir pirmomis dienomis buvo keista ir net baugu gyventi vienam, jau pripratusiam prie artimųjų apsupties ir gyvybe alsuojančių namų, šiame pasiaukojime dėl šeimos jis mato didelę prasmę. „Manau, kiekvienas savo gyvenimą nori gyventi maloniai – kad tau pačiam būtų gerai. Bet kai turi šeimą, reikia perkelti savo žvilgsnį į vaikų laimę. Jeigu pats turi kažkokius pamatus, reikia ir vaikams juos pastatyti. Aišku, visko už juos nepadarysi, tai būtų neteisinga, bet jiems padėti, juos paremti – tai, mano nuomone, ir yra tėvų užduotis“, – svarsto 2 dukrų tėtis.
Kaip teigia Romos lietuvis, jis labai norėtų daugiau laiko skirti bendruomenės renginiams, deja, dėl susiklosčiusios situacijos šiuo metu to negali leisti, todėl stengiasi atrasti ryšį su Lietuva savo darbe.
„Šv. Sebastijonas yra karinių ir policijos pajėgų globėjas. Svarsčiau, kaip sujungti Lietuvos ir Italijos policijos pajėgas ir kaip Šv. Sebastijono sausio 20 dieną padaryti prasminga policijos švente. Patirties jau turėjau dirbdamas su Slovakijos policija – jie kiekvienais metais atvyksta su vyskupu, dideliu būriu karių, dalyvauja šventėje katakombose. Per kunigą, vyr. policijos kapelioną Algirdą Toliatą sužinojau, kad yra galimybė atvažiuoti ir Lietuvos policininkams, todėl jiems tai ir pasiūliau“, – džiaugiasi Donatas ir pasakoja, kad 2016 metais pirmąkart į Romą atvykę Lietuvos policijos ansamblio dalyviai pasirodymu taip sudomino italus, kad abiejų šalių policijos kolektyvai vieni pas kitus nuo tada vyksta kasmet.
„Mes su Italijos parapijų darbuotojų atstovais taip pat pastaraisiais metais važiuojame į policijos šventę Lietuvoje, aplankome ne tik Vilnių, bet ir mažesnius miestus, todėl labai malonu matyti, kaip tas užmegztas ryšys tęsiasi, ir italai turi galimybę atrasti Lietuvą. O praėjusių metų lapkritį Italijoje, Veronoje, Venecijoje, ir kituose miestuose buvo švenčiamas Lietuvos policijos šimtmetis ir minimi 100 metų nuo pirmojo pasaulinio karo baigties.
Ten labai gražiai pasirodė Lietuvos policijos ansamblio dainininkės, jas labai maloniai priėmė ir įvertino visos Italijos kultūrinės asociacijos, pavyzdžiui, jau 100 metų veikianti kultūrinės ir socialinės veiklos įstaiga Veronoje Al Calmiere“, – pasakoja Donatas, pridurdamas, kad tokiomis išvykomis stengiasi atsidėkoti lietuvių policininkams, kurie, į Italiją vykdami jau trečius metus, pasak jo, gali bent kelioms dienoms atitrūkti nuo nelengvos kasdienybės, aplankydami istorines vietas, vienuolynus, katakombas.
2018 metais dalyvauti policijos ansambliui galimybę suteikė Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Donatas už tokios veiklos organizavimą ir jos nuopelnus neseniai įtrauktas į Italijos vietinės policijos darbuotojų gretas.
D. Atkočiūnas taip pat padėjo sukurti ryšį tarp Lietuvos ir Italijos Veneto regiono dėl dingusių žmonių paieškos. Iš vidaus reikalų ministerijos patarėjo Arvydo Šakočio sužinojęs, kad yra tokia bendradarbiavimo galimybė, ėmėsi veiksmų ir, užmezgęs draugiškus ryšius su Veronos policijos komisaro pavaduotoju Damiano Brescia ir jo kolege Valentina Masieri, surengė 3 dienų tarptautinį susitikimą. „Bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Italijos šioje srityje prieš tai visiškai nebuvo. Į surengtą susitikimą šių metų rugsėjį atvyko Lietuvos, Moldovos ir Italijos delegacijos. Po to darbas buvo pristatytas ir Briuselyje,“ – teigia D. Atkočiūnas ir tikisi, kad ateityje bus galima kurti ryšius ir su kitais Italijos regionais, nes tai dar labiau palengvintų dingusių žmonių tarptautinę paiešką. Susitikime aktyviai dalyvavo Italijos organizacijos Penelope Veneto onlus, Al Calmiere.
Kaip teigia pats Donatas, bendradarbiavimas tarp šalių neapsiriboja vien darbu, bet prasiplėtė ir į sportinę sferą – dukros trenerė Sigita Mackonė jo paraginta buvo pakviesta į Feraros miesto klubą stažuotis. Kaip teigia vyras, Lietuvos gimnastai turi galimybę pasisemti žinių iš Italijoje dirbusios trenerės, išmokti kažko naujo, praplėsti savo turimas žinias. Be to, kiekvieną vasarą abejose šalyse rengiamos sporto stovyklos, o lietuvių siuvėja pradėjo siūti kostiumus Italijos sportininkėms.
Vis dėlto, pagrindinis Donato darbas – Romoje, Šv. Sebastijono katakombose, kur jau beveik 20 metų veda ekskursijas ir pasakoja apie istorijos vingius iš viso pasaulio atvykusiems turistams.
„Mano darbas man yra malonus, nes jaučiuosi ir gidas, ir dėstytojas. Viskas neapsiriboja tik istorija – taip pat pasakoju apie tikėjimą, atsakau į kiekvieną lankytojus dominantį klausimą, stengiuosi visus įtraukti į pasakojimą. Pastebėjau, kad gido darbas neatsiejamas nuo psichologijos, reikia suprasti, kas įdomu ir aktualu moksleivių, profesorių, dvasininkų ar pagyvenusių žmonių grupėms – juk pirmokams negalima kalbėti to paties kaip universiteto profesoriams. Pas mane apsilanko didelės grupės, kuriose yra visokių žmonių – vieni nieko nežino apie krikščionybę, kiti – gali turėti visai kitą požiūrį, būti netikintys į Dievą, gali būti ir kitų religijų atstovai, tai reikia atrasti tokį balansą – užsiminti, papasakoti ir istorinius faktus, ir religiją.
Esu labai laimingas, nes matau, kad po ekskursijos neretai pasikeičia net ir žmonių veidai, dažnai būna, kad tiesiog jaunesnio amžiaus grupės ateina neparuošti, nesusipažinę net su tuo, kas apskritai yra katakomba – juos atveda mokytojai ir tiesiog palieka. Ir nors pradžioje jiems krikščionybė atrodo visiškai neįdomi, po ekskursijos, kiek aš iš savo patyrimo esu matęs, jie išeina iš katakombų surimtėję, pagalvoję – matau, kad vis dėlto sugebėjau perteikti tai, kas svarbu“, – pasakoja Donatas, pridurdamas, kad būtent toks rezultatas, kai akivaizdžiai matoma ekskursijos nauda ir teigiamas poveikis klausytojui, teikia didžiausią malonumą.
Į Šv. Sebastijono katakombas Romoje, kaip pasakoja Donatas, atvyksta ir daug lietuvių – piligriminių, turistinių kelionių tikslais. Gidas pabrėžia, kad kiekvieną kartą lietuviams stengiasi padėti kuo geriau įsisavinti pasakojimą ir neslepia, kad tada ir užsiėmimai užtrunka gerokai ilgiau nei numatyta. „Kartais ir anglakalbėse grupėse išgirstu lietuviškai kalbančius žmones. Tada stengiuosi, jei matau, kad ne viską supranta anglų kalba – būna ir pagyvenusių žmonių, ir sunkiau šia kalba kalbančių – jiems istoriją perteikti aiškiau, paprasčiau, kartais ir po ekskursijos pasilieku ilgiau pasikalbėti. Dažnai po tokių pašnekesių su lietuviais tampame draugais, susirašome, bendraujame ir toliau. Galiu pasakyti, kad savo darbe tikrai susipažinau su nemažai šaunių lietuvių“, – darbo grįžtamuoju ryšiu dalinasi Romos gyventojas.
Donatas, kalbėdamas apie įsimintinas darbo akimirkas, pamini Žemaitijos krikšto jubiliejų 2017 metais. „Tada vyko labai daug kelionių iš Žemaitijos į Romą – iš viso atvykusių buvo apie 900. Todėl teko padirbėti iš peties, vedant ekskursijas grupėms, į kurias žmonės atskubėdavo iškart po mišių. Tada, pamenu, pasiekiau asmeninį rekordą – per dvi dienas pravedžiau net 9 ekskursijas. Bet viskas buvo taip puikiai suorganizuota – italai buvo sužavėti lietuvių punktualumu ir tikslumu, niekas nevėlavo!“ – lietuvius Italijos lietuvių naujienų portalui itlietuviai.it giria istorijos specialistas.
O kartą ekskursiją vedė ir Romoje su Lietuvos ambasados ir vyriausybės delegacija besisvečiuojančiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei. Kaip teigia pats Donatas, vizitas buvo labai netikėtas – apie tai sužinojo tą pačią dieną, jau būdamas darbe.
„Prezidentė buvo atvykusi pas popiežių Pranciškų po jo išrinkimo, tada Romoje svečiavosi daugelis šalių prezidentų. Prieš išskrisdama atgal namo, spontaniškai užsuko į katakombas trumpai ekskursijai. Toks apsilankymas man buvo labai malonus – Prezidentė draugiškai bendravo visos ekskursijos metu, klausinėjo apie katakombas, įvertino, pagyrė ir padovanojo nuotrauką su parašu. Iš jos bendravimo susidariau tikrai paprasto ir šilto žmogaus įvaizdį“, – prisimena gidas.
Uždavus klausimą, ar nebuvo baisu dirbti netradicinėje darbo vietoje – ten, kur po žeme ilsisi anapilin išėjusieji, jis kviečia pažvelgti į katakombas kitaip ir jų nelaikyti tamsia, niūria ar liūdna vieta. „Jeigu kalbame apie katakombų prasmę, verta prisiminti, kad tai yra vieta, kur pirmieji krikščionys eidavo švęsti tikrąjį žmogaus gimtadienį. Tai nėra mirusiųjų miestas, iš tikrųjų, čia viskas tik prasideda. Kiekvienais metais čia krikščionys grįždavo į savo artimųjų palaidojimo vietą – bendraudavo su siela, susirinkdavo, skelbdavo tikėjimą. Katakombose gimė pirmosios krikščionių šaknys – tai vieta, kur jie vieni su kitais dalindavosi ne tik maldomis, bet ir maistu.
Manau, tai nėra baisu, atvirkščiai, suteikia teigiamos energijos. Katakombos buvo bendravimo vieta tada, kai dar nebuvo nei bažnyčių, nei bazilikų – tai buvo krikščionių, pažįstamų, artimųjų namai. Iš to matome, kad katakombos šiais laikais kažkiek atspindi bažnyčią. Tikiu, kad šis darbas man yra dar viena suteikta galimybė, kaip paprastam tikinčiam žmogui, atlikti pareigą – perduoti tikėjimą, pamąstyti apie amžinybę, apie tai, kas mums, tikintiesiems, yra suteikiama, paaiškinti katakombų tikrąją prasmę“, – apie darbo asmeninę svarbą kalba lietuvis.
D. Atkočiūnas teigia, kad gido patirties prieš įsidarbindamas Romoje neturėjo, bet neabejoja, kad būtent konservatorijoje ant scenos įgyta dainavimo patirtis dabar jam yra geriausia pagalbininkė, kai tenka garsiai ir aiškiai kalbėti prieš 50 žmonių auditoriją.
Be visų kitų veiklų, lietuviui teko susidurti su profesionaliu vertimu tiesioginiame Italijos nacionalinio transliuotojo Rai 1 eteryje. Popiežiaus Pranciškaus vedamų mišių Lietuvoje metu, Donatas į italų kalbą vertė Kauno arkivyskupo padėkos kalbą. Televizijos studijoje D. Atkočiūnas dirbo su pagrindiniu Vatikano radijo įgarsintoju, liturgistu Oracijumi Coclite. „Tai buvo nelengvas iššūkis, nes reikėjo labai įdėmiai klausyti ir tuo pačiu metu versti. Tačiau tokia patirtis tikrai naudinga, tikiuosi, kad ir ateityje, atsiradus progoms, bendradarbiausime“, – sako vyras.
Kalbėdamas apie asmeninį gyvenimą ir susipažinimą su mylimosios šeima, Italijos lietuvis plačiai šypsosi ir džiaugiasi stipriu palaikymu nuo pat pradžių. „Mane žmonos šeimoje labai šiltai priėmė – man net keista, kad nebuvo jokių nesusipratimų. Prieš nusiperkant butą, pradžioje gyvenome su žmonos tėvais, tai nuo pat pradžių jutau tą itališką šilumą – mama iš Šiaurės Italijos, tėtis iš Sicilijos, o giminės iš Sardinijos salos – tikrai pajutau visą, įvairiapusišką Italiją. Žmonos tėtis jau nuo pradžių mane vadino figlio mio (mano sūnus – liet.). Tas uošvių nuoširdumas visur – ir prie stalo sėdint „valgyk, valgyk“, ir net man prieš išeinant į lauką „šalta, užsidėk kepurę“. Kartais to rūpinimosi ir dėmesio būdavo net per daug, atrodo, jie man visą savo širdį atiduodavo“, – apie žmonos Rossellos tėvus pasakoja Donatas.
Tiesa, kaip pats užsimena, prieš įsiliejant į kitos kultūros šeimą, svarbu žinoti, suprasti, priimti esamus skirtumus, kurie toje kultūroje – jau nusistovėję ir bepasikartojantys. „Jau net žinau, kas įprastai vyksta prie italų stalo, tai tam tikras spektaklis. Įžanga – visi susėda, tyliai bendrauja, paskui – diskutuojama, kažką pasakyti, kalbėti turi kiekvienas, po to – tam tikra kulminacija, apsipykstama, susiginčijama, ir pati pabaiga – viskas ir vėl gerai, visi išeidinėja, apsikabina, bučiuojasi. Jie visi atrodo kaip ant scenos – truputį aktoriai. Ir nepagyvenęs, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, negali susidaryti to tikslaus vaizdo, turi savo kailiu visa tai patirti. Manau, lietuviams neturėtų visa tai būti svetima, galbūt mes uždaresnio būdo ir slepiame tuos visus jausmus, bet viduje esame tie patys italai – tik savo jausmus išgyvename pasislėpę. O italai mėgsta reikšti savo emocijas čia ir dabar, kitaip sakant, išsirėkti“, – savo pastebėjimus apie dviejų tautų charakterį Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT atskleidžia vyras.
Paprašytas įvardinti tarptautinės poros pliusus, vyras neabejodamas pabrėžia, kad pirmiausiai reikia besąlygiškos pagarbos vienas kito atžvilgiu. „Skirtingų tautybių atstovų poros atveju reikia atminti, kad kiekviena kultūra turi sau svarbių dalykų, ir labai svarbu tai gerbti. Manau, kad poros prasiturtina, pažvelgdamos ir suprasdamos viena kitos vertybes, tai labai praturtina ir vaikus, kurie gauna vertybes ir tradicijas iš abiejų pusių.
Svarbu nebūti egoistu, negalima spręsti, kas geriau, kas blogiau. Negalima sakyti, kad lietuvių sutartinės gražesnės už italų o sole mio ar kad cepelinai geriau už makaronus. Man pasisekė su žmona – ji lietuvių kultūrą tikrai priima. O jei ji man sakytų, ką jūs ten lašinius, riebų maistą valgote, degtine užsigerdami, tai galvočiau, kažkas čia ne taip“, – šypsodamasis svarsto Donatas ir priduria, kad net ir tokiu atveju bandytų paaiškinti, kodėl yra tam tikros susiklosčiusios tradicijos, ir stengtųsi ieškoti dialogo.
Paklausus Donato, ar būta nusivylimo, idealizavus Italiją ir kūrus jos vaizdą tik iš knygų, jis tvirtai atsako, ne. „Nepasakyčiau, kad nusivyliau kažkuo – tikrai ne. Tiesiog pamačiau, kad taip yra – taip bendrauja, taip vairuoja, nestoja prieš perėją, Lietuvoje švariau nei Romoje, yra problemų valdžioje, viskas lėčiau vyksta, bet svarbu, kaip į visa tai pasižiūri – ar dramatiškai, negatyviai, ar ramiai, priimdamas tai, kas yra čia jau daug metų. Tiesa, pamenu, man pačioje pradžioje buvo labai sunku žiūrėti televizijoje transliuojamas diskusijas – būdavo labai keista, kai vienu metu šneka 3 žmonės, galvojau, šakės man, kaip jie čia susigaudo, kaip man reiks susigaudyti“, – pirmaisiais įspūdžiais svečioje šalyje dalinasi Romos lietuvis.
„Man patinka italų bendravimo kultūra, šeimos svarba, nuoširdumas – įeini į bet kurią parduotuvę ir sveikiniesi buongiorno, jautiesi laisvai… Net ir apsilankęs prieš pat uždarymą, dažnai rasi besišypsančias, besidžiaugiančias pardavėjas – juk jos jau tuoj keliaus pas namiškius namo. O, štai, Lietuvoje tokiu atveju, deja, tenka susidurti ir man, ir mano draugams, su piktomis pardavėjų parodytomis emocijomis, jautiesi nusikaltęs, joms sutrukdęs“, – asmeninę patirtį aptaria vyras.
Donatas, į Italiją atvykęs praėjus vos metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, savęs italu nelaiko ir, kaip pats teigia, kad ir kur beeitų, didžiuojasi gimęs ir augęs Lietuvoje: „Mano šaknys – Lietuvos, jaučiu, kad išaugau ant Lietuvos dirvos ir, manau, tai labai svarbu žinoti – kur gimei, kokia kalba pradėjai kalbėti, kokią kultūrą tau perteikė tėvai, ir visa tai išsaugoti. Tą bėgant metams pradedu suprasti dar labiau ir šią pareigą jaučiu vis stipriau. Kiek galėjau, tiek perteikiau lietuviškas tradicijas, istoriją, kalbą, šalį ir savo dukroms.“
Vyras teigia ne kartą iš pažįstamų ar draugų Lietuvoje išgirdęs klausimų, kodėl jam nepatinka Lietuva, kodėl jis nuo vaikystės norėjo „kažkur į Italiją pabėgti“, tačiau sako, kad tai itin klaidinga nuomonė.