Tai įvyko 1985 m. gruodžio 31 d. vakarą. Tą dieną K. Adamonis pirmą kartą savarankiškai budėjo Kauno klinikų vaikų chirurgijos skyriuje.
„Apie 23 val. vakaro sulaukiau skambučio iš klinikų nudegimų skyriaus, kad yra paguldytas pacientas, jaunas vaikinas, nudegęs, kuriam reikia pastatyti lašelines, bet venos yra „blogos“, reikia padaryti veninę sekciją“, – pasakojo gydytojas.
Pasak jo, nudegimų skyriaus gydytojai tuo metu tam reikalingų įrenginių vaikams neturėjo.
„O aš budėjau vaikų chirurgijos skyriuje, susirinkau vaikų chirurginio skyriaus rinkinį veninei sekcijai, ir nuėjau į nudegimų skyrių. Su budinčiu daktaru suformavome veninę sekciją, ir tą vaikutį perkėlėme į vaikų reanimaciją“, – pasakojo K. Adamonis.
Gydytojui tą vakarą į akis krito nudegimų skyriaus medicinos darbuotoja. Jis pasisiūlė padėti vaiką iš nudegimų skyriaus perkelti į vaikų reanimaciją.
„Perkėlėme vaikutį į vaikų reanimaciją, ir aš galvoju tokį dalyką: „vežimėlį, ratukus, reikia parvežti į nudegimų skyrių“, ir pagalvojau, kad tai sesutei padėsiu tuos ratukus parvežti į nudegimų skyrių. (…) Įlipome į liftą, tai buvo maždaug 23.45 val., ir liftas tuo metu sugedo. Ir mes – aš, sesutė, ratukai, įstrigome lifte“, – pasakojo K. Adamonis.
Gydytojas vaizdingai pasakojo apie netikėtą tą vakarą juos ištikusią situaciją.
„Nusileidome į rūsį, išeiti negalime. Žiūrime, eina ūkio dalies darbuotojai, mes pradedame baladoti į duris, kad išleistų. Jie mus išleido, kai jau buvo po Naujų metų, maždaug 0.10 val.“, – sakė K. Adamonis.
1986 m. sutiktuvės jiems įstrigo ilgam. „Aš kaip tikras džentelmenas, kai mušė kurantai, pakėliau sesutę ant ratukų, ir pabučiavau“, – pasakojo K. Adamonis. Po kurio laiko ta sesutė tapo ponia Adamoniene.
„Tai buvo tų metų klinikų topas“,– šypsojosi K. Adamonis.
Žmona papasakojo savo versiją
Savo įvykių versiją papasakojo ir laidoje dalyvavusi N. Adamonienė.
„Žinote, artėjo Naujieji metai, visų nuotaikos buvo pakilios, tuo pačiu ramios, šventinės. Tai yra sudėtingas skyrius. Tai buvo ir mano pirmieji metai klinikose. (…) Man labai gerai sekėsi. Ta naujametinė naktis – tradicinė visiems naujokams. (…) Ačiū Dievui, pavyko mums vaiką nugabenti iki reanimacijos, ir dėkojame Aukščiausiajam, kad ne su vaiku užstrigome“, – kalbėjo N. Adamonienė.
Moteris prisiminė, kad užstrigusi lifte ji vis vaikščiojo iš vieno galo į kitą.
„Dvyliktą jis į laikrodį žiūri, man net mintis nekilo, kad taip galėtų atsitikti – jis mane sustabdė, pakėlė, pasodino, ir „su Naujais metais“, – sako. Priėmiau kaip pasveikinimą, ir kažkaip atsileidau, nurimau. Po dvyliktos dar reikėjo palaukti, kol kažkokie elektrikai praėjo“, – pasakojo N. Adamonienė.
Moteris pasakojo, kad tuo momentu ne romantiškos mintys jai buvo galvoje.
„Aš galvojau, kaip greičiau į skyrių parvažiuoti. Darbas galvoje buvo. Ir daktaras mus lankė tą naktį gal penkis kartus, ir klausė: „ar viskas pas jus tvarkoje?“, – kalbėjo N. Adamonienė.
Tos nakties įvykius vadina likimu
K. Adamonis pasakojo, kad jau tą vakarą jam „kažkas įstrigo į širdį“.
„Bet apie rimtus dalykus tada nepagalvojau“, – prisipažino jis.
Gydytojo įsitikinimu, to vakaro įvykiai yra ne atsitiktinumas, o likimas. Pora praėjus pusantrų metų po tos nakties susituokė.
„Šeima graži, nuostabi žmona, trys vaikai – du sūnūs ir dukra“, – džiaugiasi K. Adamonis.
Jo žmona neslėpė, kad dviejų medikų šeima yra labai užimta.
„Kai supratau, kad tai yra būsimasis mano vyras, aš susitaikiau su tuo, nes žinojau, ką reiškia gydytojo darbas, ir tą natūraliai priėmiau“, – sakė. N. Adamonienė.