Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, žmogaus teisių ekspertas Vytis Jurkonis DELFI TV laidoje „Redaktoriaus virtuvė“ jos vedėjui, naujienų agentūros „Elta“ vyriausiajam redaktoriui Vytautui Bruveriui tikino, kad tiek Baltarusijoje, tiek Rusijoje tikrai egzistuoja pilietinė visuomenė, kuri nori gyventi kitaip, atsikratyti režimo, tačiau jai reikalinga ir Lietuvos, ir Vakarų pagalba.
Mobilizacija nenaudinga
2020 metų vasarą Baltarusijoje vykę masiniai protestai, kuriais siekta nuversti perrinktą šios šalies prezidentą Aliaksandrą Lukašenka, kai šimtai tūkstančių baltarusių išėjo į gatves, buvo numalšinti, tačiau nemažai žmonių ir toliau siekia permainų, tik jau dirba pogrindyje. Tuo metu Baltarusijos režimas toliau tęsia represijas.
„Kaip tik dabar šioje šalyje vyksta teismo procesas – teisiama didžiausio nepriklausomo naujienų portalo „tut.by“ vyriausioji redaktorė, keli asmenys iš vadovybės. Klausimas, kiek tas teismas išrašys – 5, 7, 10 metų. Neseniai prasidėjo ir opozicionieriaus Alesio Beliackio teismas. Tai reiškia, kad represijos tęsiasi, manau, kad ypač su nuosprendžiais bandoma sėti paniką, kad nebūtų nė jokios menkiausios abejonės, kad opozicija, žiniasklaida, žmogaus teisių gynėjai yra triuškinami, taip bandoma palaikyti terorą. Ir antras dalykas, įdomus reiškinys, dėl kurio daug kas nuogąstauja, ypač tie, kuriems pavyko išvykti, tai naujas įstatymas – galimybė atimti pilietybę. Tai Konstitucijai, tarptautinei teisei prieštaraujantis įstatymas, bet žmonės nuogąstauja, kas bus, jei prarasime pilietybę, jei anuliuos pasą. O čia yra Baltarusijos režimo siekis sukelti baimę, kad mes jus paliesime net ir esant užsienyje, kad paliksime ant ledo. Tačiau baltarusiams dėl to nereikėtų panikuoti, nes yra išduodami užsienio piliečių pasai. Manau, kad Lietuvos valstybė seka tuos procesus. Galų gale, tai bus eilinis Baltarusijos režimo šūvis sau į koją, nes iš to pelnysis kaimyninė Rusija, nes jie pasportizacija labai paprastai užsiima“, – teigė V. Jurkonis.
Baltarusija šiomis dienomis dėmesio centre atsidūrė ir dėl diskusijų, ar šioje šalyje galiausiai bus paskelbta visuotinė mobilizacija, ar baltarusiai bus siunčiami kariauti į Ukrainą Rusijos pusėje. Baltarusijos opozicija teigė, kad tai esą tikrai įvyks ir jau netrukus.
„Baltarusijos režimo įsitraukimas į karą yra akivaizdus, bet dabar visiems įdomiausias klausimas, ar bus žengtas paskutinis žingsnis, ar baltarusiai bus pasiųsti į Ukrainos teritoriją. Esu linkęs manyti, kad daugiau prielaidų yra tam, kad nebus, nors dalis Baltarusijos opozicijos, analitikų yra įsitikinę, kad Baltarusija bus priversta taip elgtis. Man atrodo, kad net Kremliui labiau naudinga, kad Baltarusija ir toliau būtų tam tikras placdarmas, kur būtų treniruojami visi mobikai, kad būtų galima pasiimti dalį arsenalo, kad būtų galima leisti raketas ir šaudyti iš Baltarusijos teritorijos, o sykiu – ir turėti tam tikrą dūmų užsklandą ir nerimo būklę kaimyninėse valstybėse“, – savo nuomonę dėstė politologas.
Perversmas buvo labai arti
Tad Baltarusijos visuomenė yra labai užspausta į kampą, gyvena teroro sąlygomis, bet vis tiek, anot V. Jurkonio, stengiasi kažkaip padėti Ukrainai ir supranta, kad nepriklausomybės ir suvereniteto garantas yra Baltarusijos visuomenė, o ne režimas. Tačiau neabejotinai visuomenė yra labai pavargusi.
„Dauguma baltarusių, kurie ir pas mus atvyko 2020 metais, galvojo, kad čia trijų mėnesių reikalas, dar truputuką ir bus virsmas. Ir iš tikrųjų tas virsmas buvo labai arti, bet, matyt, kad ne tik dėl visuomenės, bet ir dėl tarptautinių institucijų, euroatlantinės bendruomenės spaudimo stokos tas lūžis neįvyko. Ir dėl režimų konsolidacijos, nes Kremlius davė petį Lukašenhkos režimui. Yra tas nuovargis, jis jaučiamas, bet manau, kad kartu pernai nemaža dalis pastangų buvo nukreipta į Ukrainą – jai padėti, padėti ten kovojantiems baltarusiams, padėti renkant humanitarinę pagalbą. Tai daro tiek diaspora, tiek pilietinė visuomenė pačioje šalyje. Tik tie, kurie Baltarusijos viduje, tai pogrindžio veiksmai. Pamename geležinkelio partizanus, kibernetinius partizanus, kurie atakuoja Baltarusijos valstybinius saitus, dalijasi tais duomenimis su ukrainiečiais“, – pasakojo V. Jurkonis.
Jis akcentavo, kad mums patiems dėl Baltarusijos visuomenės, dėl to, kad ji išvargusi, derėtų valdyti savo lūkesčius. „Suprantama, kad mes norime matyti tuos masinius protestus, šimtus tūkstančių žmonių, išeinančių į gatves. Baltarusijoje protesto nuotaikos niekur nedingo, tik susiaurėjo galimybių langas“, – pabrėžė laidos pašnekovas.
Įvykiai Baltarusijoje išgąsdino Putiną
Paklaustas, ar Baltarusijos viduje dar galima tikėtis naujo iššūkio režimui, jam sukeltos krizės, V. Jurkonis tikino, jog tai lems keli dalykai, o vienas jų – karo Ukrainoje baigtis.
„Išoriniai faktoriai šiai dienai svarbesni – tai yra Ukrainos pergalė ir kaip bus dėliojama dėlionė po jos, ar ukrainiečiai sakys, kad Baltarusijos teritorijoje negali būti Rusijos karinių objektų, Rusijos kariuomenės. Kitas dalykas – jei Baltarusijos režimas padarys tą milžinišką klaidą siųsti baltarusių karius į Ukrainos teritoriją, tai sukeltų vidinį nestabilumą, visuomenės nepasitenkinimą. Man atrodo, kad Baltarusijos demokratai dabar yra toje būsenoje, kad reikia išlaikyti pasiruošimą tam galimam momentui, tam galimybių langui ir kartu maksimaliai palaikyti tarptautinės bendruomenės dėmesį Baltarusijai, kad ji jokiu būdu nebūtų tokioje situacijoje, kad buvo per pastaruosius 20 metų, ir kas buvo viena problemų 2020 metais, kad dažniausiai Baltarusiją matydavome kaip priedėlį prie Kremliaus, prie didelio Rusijos failo bylos“, – kalbėjo ekspertas.
Jis pabrėžė, jog Baltarusijos visuomenei reikia padėti ir todėl, kad ji gali tapti pavyzdžiu Rusijos pilietinei visuomenei, kuriai po Ukrainos pergalės taip pat gali atsiverti galimybių langas.
„Manau, kad 2020 metais Putinas labiausiai bijojo ir todėl parėmė Lukašenkos režimą, jis labiausiai bijojo, kad šitas virusas, šitie procesai įgaus tą domino pobūdį ir jei eilinis rusas pamatys, kad eiliniai baltarusiai sugebėjo mesti iššūkį Lukašenkai, tai kodėl to nepadarius Rusijoje. Ir Ukrainos istorija yra su tuo susijusi. Tai tam tikra prasme karas yra būdas pabandyti atitolinti tą neišvengiamą Kremliaus režimo griūtį. Tikrai manau, kad ji yra neišvengiama, tai laiko klausimas. Tai kartu ir mums yra iššūkis pagerinti tą savo radarą, gebėjimą pamatyti, kas yra kas Rusijoje, nes problema buvo metų ir metus tai, kad mes matydavome Rusiją per geopolitinę arba politinę prizmę – arba Putinas, Šoigu, Lavrovas arba Navalnas, Chodorkovkis, Kasparonas. Ir tie dešimtys milijonų žmonių būdavo tarsi už borto, tarsi jų nėra, tarsi nėra pilietinės visuomenės, nėra žmogaus teisių gynėjų, nėra nepriklausomos žiniasklaidos.
Man atrodo, jog Kremlius nori, kad mes matytume tokį supaprastintą vaizdą, kad Rusijos pilietis nieko nelemia, neturi balso, neturi pasirinkimo. Ir ką mes matėme prasidėjus šiai karo fazei, kad Kremlius bandė išjungti šviesą ir garsą, žiniasklaidą, o su mobilizacijos bangomis vienas iš tikslų buvo išvaryti visus kritiškai mąstančius, kad neliktų jokio pasipriešinimo Rusijos viduje. Tai tas nustekenimas vyksta, dėl to protestų buvo, bet jie nebuvo tokie masiški, net palyginti su 2014 metais, kai Nemcovas organizavo protestus prieš Krymo aneksiją. Protesto nuotaikos Rusijoje yra, bet rizikos laipsnis labai išaugo. Ir Putinas, beje, išmoko pamokas iš to, kas 2020 metais vyko Baltarusijoje, žino, kaip represuoti žmones, kaip sukelti tą teroro jausmą, teroro būseną“, – aiškino V. Jurkonis.
Reikia dirbti ne tik su opozicija
Jis pabrėžė ir tai, kad rusai kol kas dar yra tokioje šoko būsenoje, palyginti su baltarusiais, kurie jau dešimtmetį gyvena pogrindžio sąlygomis. Rusai iki šiol gyveno gana prabangų gyvenimą, ir nors buvo tam tikros represijos, bet jas patirdavo tik ryškesni opozicionieriai, o kiti gyvendavo komfortišką gyvenimą. Atsižvelgiant į tai, Rusijos visuomenei tikrai jau dabar reikalinga pagalba, jei visi norime pokyčių Rusijoje po jos pralaimėjimo Ukrainai.
„Turėtume suprasti, kad net karinis pralaimėjimas ir Kremliaus sutriuškinimas iš principo užprogramuotų tam tikras revanšistines nuotaikas, ar tai įvyks po 10-15 metų, bet mes visada gyvensime tokioje netikrumo, nesaugumo būsenoje.
Nesu pasirengęs dabar sakyti, kad tikrai garantuoju, kad Rusijos visuomenė po 15 metų bus demokratiška, laisva, bet nenoriu uždusinti tos galimybės, nes jei tokia galimybė yra, ties tuo reikia dirbti, negalima laukti.
Nemaža problema buvo, kad mūsų ir Europos politikai buvo užsvaiginti darbo tik su opozicijos atstovai. Taip yra ir šiandien. Jei tu pasakai, tarkime, Sergejus Davidis, tai kažkoks nežinomas vardas, o jis „Memorial“ atstovas, vienas iš Nobelio premijos laureatų. Kas jau kas, o nepriklausoma tiriamoji žurnalistika Rusijoje padarė labai nemažai. Man atrodo, kad būtent su Rusijos tiriamos žurnalistikos, žmogaus teisių gynėjais mes turime galimybę tiksliai įvardinti kas yra kas Rusijoje, pamatyti tuos, su kuriais galima ir reikia dirbti, o ne tik eiti lengvu, paviršutinišku antraščių keliu – padarysime konferenciją, pasikviesime vieną opozicijos atstovą ir bandysime tai parduoti kaip tam tikrą darbą su Rusija“, – egzistuojančią problemą įvardijo V. Jurkonis.
Jis tikino, kad Rusijos pilietinė visuomenė dar tik bręsta, todėl jai ir reikia pagalbos, jei norime pokyčių.
„Manau, kad dabar yra tam tikra galimybė tokiomis sukrečiančiomis sąlygomis labiau pažinti Rusijos visuomenę, manau, kad ūpo tam yra mažiau, nes prioritetas yra parama Ukrainai. Tiek Rusijos, tiek Baltarusijos pilietinė visuomenė auga, bręsta ne šiltnamio, o pogrindžio sąlygomis. Tačiau esu tikras, kad atsakingi ir sąmoningi Rusijos piliečiai sveikai priima priekaištus, kad ir Rusijos visuomenė kalta dėl karo Ukrainoje. Nepaisant to, kad tikrai nėra Rusijoje rinkimų, kad Putinas nebuvo išrinktas, kad nėra tos 80 proc. paramos 80 proc., režimas mums bando įteigti, kad visa Rusijos visuomenė už tai yra. Taip, kritinė masė arba remia, arba paklūsta.
Tačiau bet kuriai visuomenei reikia pajusti, kad yra pokyčių galimybė, kad valdžia gali būti keičiami. Noriu priminti pavyzdį, kurį labai mėgstu, kai Moldovoje pirmą kartą tiesioginiu būdu buvo renkamas prezidentas, buvo išrinktas Dodonas, Kremliaus šalininkas. Tačiau tada ledai pajudėjo, visuomenė suprato savo klaidas ir dabar turime prezidentę Sandu. Ir suprantama, kad Kremlius bandys kaišioti pagalius į ratus, bandys visaip dezinformuoti visas kaimynines valstybes. Juk Kremlius taip panikuoja, todėl ir vyksta šis karas, nes jie jaučia, kad pokytis visuomenėje artėja, kad sistema aižėja, kad galas artėja, klausimas tik, kaip greitai. Tai priklauso ir nuo vidaus, ir nuo išorės faktorių – ir nuo sankcijų, ir nuo Ukrainos pergalės, ir nuo Rusijos žmonių suvokimo. Tad saitų su pilietine visuomene reikia, jie gali mums padėti, tik reikia nusiimti rožinius akinius, pasitikėjimo skatinimą reikia didinti, bet kartu ir žiūrėti atsargiai“, – buvo įsitikinęs V. Jurkonis.
