Kai J. V. Koklevičių, kurio šeima buvo ištremta į Sibiro Tomsko sritį, užpuolė daugiau nei 200 kilogramų sverianti ir apie 2,2 metro ūgio meška, jam buvo 30 metų.
„Į taigą išėjau brukniauti rugsėjo 2-ąją, visai netoli nuo namų. Valtimi plaukiau, paskui per pelkę ėjau tų bruknių apie 5 kilometrus. Su savimi turėjau šautuvą, nes tuomet jau leido juos nešiotis – buvau atleistas nuo komendantūros be teisės gyventi savo tėvynėje Lietuvoje. Einu ir matau, pakilo keturi kurtiniai, nuskrido, sakau – ne mano. Einu toliau, žiūriu keturi tetervinai pakilo nuo žemės ir nutūpė už kokių 50 metrų. Aš priėjau, vieną pykšt, nušoviau, ir matau, kur nuskrido kiti, sakau, dar vieną nušausiu, vakarienei bus pora. Paeinu kokių 15-a metrų ir iš avietyno kaip šoko tokia 2 metrų aukščio meška, maždaug 8 metrai nuo manęs“, - pasakojimą pradeda J. V. Koklevičius.
Bruknių išėjęs vyras susitikimui su meška buvo nepasiruošęs, nors girdėjo, kad neseniai taigos miškuose meškos buvo sudraskiusios du jaunus vyrus: 20-ies ir 15-os metų medžiotojus.
„Meška stambi, o pas mane šautuve – šratai, ką čia šausi, geriau neerzinti, - pirmąsias mintis pamačius mešką prisimena jis. - Bet ji vis tiek ėjo link manęs, paskutinis šuolis, tuomet ir paleidau į ją šūvį šratais. Meška čiupo už vamzdžio, truktelėjo jį į save ir išmetė per petį, pirmas smūgis buvo per šimtasiūlę į petį, tada mane sugriebė ir pakišo po savimi.“
Laimei J. V. Koklevičius nesutriko ir prisiminė girininko duotą patarimą, kad jei jau puola meška, o rimtesnio ginklo nėra, jai reikia iš visų jėgų kirsti per snukį ir griebti už liežuvio, kad nekąstų.
„O pas mane tik peilis belikęs ir jis prie nugaros prispaustas, aš - ant žemės. Trenkiau jai per snukį, meška išžiojo nasrus, jau norėjau čiupti už liežuvio, bet nespėjau suspausti – sekundės reikalas ir ji man perplėšė delną. Po šito plėšimo ji mane toliau puolė ir kilstelėjo 10-15 cm, tada aš išsitraukiau peilį ir ją apkabinęs smeigiau iš pradžių į kaklą, o paskui į šoną ir pjoviau iki stuburo. Užkabinau svarbią kraujagyslę, einančią nuo inkstų iki širdies, ji dar išleido baisų garsą ir krito negyva“, - kovą su laukiniu žvėrimi atpasakoja jis.
Per kelias minutes meška J. V. Koklevičiui padarė 40 žaizdų iltimis ir 5 nagais. Jis džiaugiasi, kad pirmasis meškos smūgis nebuvo lemtingas, esą, jei meška būtų pataikiusi į galvą, čia kova būtų ir pasibaigusi, nes sutrupėtų kaukolė.
„Girininko patarimas man ir išgelbėjo gyvybę. Mane tą dieną brukniauti kvietė girininkas, už 30 km nuo namų, bet kaip tyčia man iškilo dvi votys, tai nusprendžiau eiti arčiau, už 5 km nuo namų, kur meška mane ir puolė. Kai girininkas su draugais grįžo iš brukniavimo ir pamatė mano tėvo ir draugų parvežamą mešką, klausė, iš kur ta meška. Sako, Jonas nudūrė, o girininkas klausia, o kur Jonas. Kai tėvas pasakė, kad aš ligoninėje, girininkas krito be sąmonės“, - sako jis.
Stiprybė – iš pieno
Po kovos su meška J. V. Koklevičius nusprendė kuo greičiau trauktis iš miško, kol dar turėjo jėgų.
„Kai jau viskas baigėsi, išsitraukiau pieno, kurį buvau su savimi pasiėmęs. Bandžiau atidaryti – kamštis nulūžo, aš metu tą butelį ant tako, imu antrą, atsidariau, atsigėriau, užsikabinau šautuvą ant peties, įsidėjau peilį ir greičiau link valties. Išeinu iš miško, žiūriu, kolūkiečiai atvažiavę šieno griebti, aš nieko negaliu daryti, pas mane motoras ant valties, paprašiau, kad pavėžėtų mane. Ruselis klausia: kas tau, rankos kruvinos, veidas. Sakau, nušoviau kiškį, pakėliau ir apdraskė, aš mat dar buvau prie šposo. Kai pasakiau, kad meška užpuolė, pasisodino mane ir nuvežė iki namų. Iš namų tėvas paskambino į naftos ir dujų paieškos bendrovę, mums davė mašiną mane nuvežti į ligoninę“, - dėsto J. V. Koklevičius.
Sibirietis juokauja, kad gydytojams jis atrodė kaip stebuklas: ne tik dėl to, kad vienas nugalėjo mešką, bet ir dėl to, kad tai įvyko praėjus vos ketveriems metams po jo patirto infarkto.
„Kai man buvo 26-eri, man buvo infarktas: atsirado didelis plyšys ir gydytojai sakė, kad nelabai ištempsiu, mat miškuose dirbau sunkius darbus. O kai buvo 30 metų, užpuolė meška, gydytojai sakė, kaip čia jau istorija kaip iš fantastikos srities. Bet sveikatos turiu ir dabar, dirbu Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, kur parduodu bilietus pasikelti į terasą. Keturias dienas dirbu, keturias ne“, - atvirauja senolis.
Paklaustas, kokia jo stiprybės ir sveikatos paslaptis, J. V. Koklevičius sako, kad tai - juoda duona ir pienas.
„Ir Sibire turėjome karvę, kartą pasiuntė kolūkyje šieną į kupetas krauti, aš nusinešiau 3 kilogramus varškės su grietine, pieno ir litrą vandens. Ruseliai dyvinosi, kaip čia aš tiek daug pieno vartoju, sakau: taigi – sveikata. Dabar irgi mėgstu pieno produktus, ypač – grietinėlę, jos ir po valgio paskanauju. O žmona iš mano pomėgio pienui vis juokiasi“, - šypsosi jis.
Jis priduria, kad ir dabar turi tik kelis žilus plaukus ir nusiėmęs kepurę parodo juodus plaukus.
Apnuodijo ir gyvsidabriu
Infarktas ir meška nėra vieninteliai sveikatos išbandymai, kuriuos J. V. Koklevičiui teko ištverti. Kai jam buvo 45-eri, vyro organizmas buvo apnuodytas gyvsidabriu.
J.V. Koklevičius prisimena, kad jam dirbant dirbtuvėse perdegė lempa, o ją pakeitęs elektrikas nereikalingą diaktą išmetė į dėžę, likusią patalpoje. Jis pasakoja, jog tuomet lempoms gaminti buvo naudojamas gyvsidabris ir po šio įvykio visam laikui sulėtėjo pulsas. Apsinuodijimą nuodingąja medžiaga vėliau nustatė ir gydytojai.
Tačiau didžiausiu gyvenimo iššūkiu J.V. Koklevičius vis tiek vadina susitikimą su meška. Dabar jis per šventes pasipuošia grandinėle su nugalėtos meškos nagais, o vieną jų padovanojo Lietuvoje viešėjusiam poetui Bernardui Brazdžioniui.
„Kai Lietuvoje viešėjo Bernardas Brazdžionis, jis buvo atvykęs į Kauno sporto halėje vykusį politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimą. Man kilo mintis, kad jam pirmų sugrįžtuvių į Lietuvą po pasitraukimo į Ameriką proga reikia ką nors padovanoti. Tad įteikiau ant grandinėlės pakabintą nugalėtos meškos nagą, o paskui apie mane jis kalbėjo per Amerikos balsą, pasakojo, kad jam meškos nagą įteikė ją nugalėjęs lietuvis sibirietis“, - džiaugiasi senolis.
Bet susitikimą su meška jam primena ne tik kovos trofėjus. J.V. Koklevičius sako, kad kartais paskauda ir meškos sužalotą kūną, o kai pačiupinėja sudraskytas sausgysles ir dabar šiurpas per strėnas nueina.
„Kitą dieną ligoninėje, kai pajudino mano ranką, kur nebeliko vieno sąnario, apalpau – rentgeno tai nebuvo. Seselė atnešė ko tai pauostyti, atitokau, sakau, kas čia įvyko, sako, jūs apalpote. Klausiau, kaip gi aš neapalpau, kai man sąnarį sutraiškė, ir gydytojas paaiškino, kad kai mane puolė, nervų sistema buvo įtempta, adrenalinas padėjo ir aš nieko nejaučiau“, - prisimena jis.
Dabar svarstydamas, kodėl jį puolė meška, J.V. Koklevičius yra tikras, kad ji tai darė baimindamasi dėl vaikų.
„Ten buvo motina meška su keliais meškiukais, kurie atrodė sveriantys po 40-45 kilogramus. Ta meška, kaip ir kiekviena motina, mane puolė saugodama vaikus, nors aš nieko jiems nedariau“, - apgailestauja jis.
Paklaustas, kaip jo šeima pateko į Sibirą, J.V. Koklevičius prisimena, kad jo tėtis buvo politinis kalinys, o mama su dviem vaikais buvo ištremta kaip šeimos nariai.
„Mano tėvas buvo lageryje Kazachstane, ten buvo ir tie rusai, kurie ėmė Berlyną, ir kitos tautybės kariai bei karininkai, kurie kovojo Japonų salose. Jiems buvo pažadėta: laimėsime karą, gausite po 20 hektarų žemės, o kai ginklai buvo sudėti, Stalinas sako: a, jūs dar norite žemės – visus į lagerius. Tie, kurie nereikalavo žemės, gavo gerus darbus ir dirbo“, - dėsto jis.
J.V. Koklevičius sako, kad jo tėvui iš viso priteisė 35 metus tremtyje, o dirbti teko visiems šeimos nariams. Jis skaičiuoja, kad pats dirbo nuolat: kirto miškus, pablogėjus sveikatai darbavosi vaikų namuose, vėliau naftos ir dujų žvalgybos bendrovėje, antžeminiame oro laivyne, Kauno oro uoste ir dabar - Paminklinėje Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.
„Jei kada būsite Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, pasiteiraukite, kur gi meškininkas Jonas Vytautas. Vardą Vytautas gavau, kai Lietuvoje buvo švenčiamas 500-asis Vytauto jubiliejus: buvo paskelbta spaudoje, kas vaikus pakrikštys Vytautu ar Vytaute, jiems bus aukštasis mokslas nemokamai. Jonu mane pakrikštijo dieduko garbei, o Vytautu – Vytauto garbei, bet mokslą ir didžiausią praktiką įgijau Sibire“, - apibendrina jis.
Dabar J.V. Koklevičius sako laukiantis 2015-ųjų: bus 50 metų jubiliejus, kai jis nugalėjo mešką.