Žiaurūs nusikaltimai paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienas po kito draskė žmonių pasitikėjimą jauna valstybe. Nušautas prokuroras – pareigūnas, kuris turėjo saugoti visuomenę nuo nusikaltėlių įsigalėjimo, – buvo spjūvis visai teisėsaugos sistemai ir įžūlus pranešimas gyventojams, kam čia priklauso valdžia.
Nepamirštama diena
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Teisutis Vėbra lemtingą vakarą prisimins visą gyvenimą: „Gerai pamenu, kad Vilniuje po darbo grįžau namo, tą vakarą rodė krepšinio rungtynes. Kokios komandos žaidė, nepamenu, bet tai buvo 19 valandą, ir man paskambino tuometinis kriminalinės policijos vadovas Visvaldas Račkauskas. Jis paklausė:
– Teisuti, kur esi, ką darai?
Sakau – namuose, vade. Sako:
– Panevėžy nušautas prokuroras. Kaip įmanoma greičiau susirenki komandą – ir į įvykio vietą.“
Artūras Urbelis, tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras, prisimena, kad su G. Sereika matėsi vos porą dienų prieš nelaimę. „Buvo užėjęs per pietus į kabinetą, buvome vienoje tyrimo grupėje, nes 1999 metų kovo mėnesį buvo susprogdintas sprogmuo prie Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros“, – pasakoja A. Urbelis.
Žinia apie kolegos mirtį buvo pribloškianti: „Paskambino vakare į namus gerbiamas vyriausias prokuroras ir pasakė baisią žinią. Kaip stovėjau, taip ir atsisėdau. Po valandos visi važiavome, atvykau į įvykio vietą.“
Nužudytam prokurorui buvo trisdešimt metų. Jis buvo vedęs, turėjo tris vaikus.
Spjūvis teisėsaugai
Važiuodami į įvykio vietą, pareigūnai svarstė galimus įtariamuosius ir nužudymo motyvus. „Iš esmės Panevėžyje buvo daug nusikalstamų veikų, nukreiptų prieš pareigūnus. Buvo sprogimai Tilvyčio gatvėje, kur gyvena policijos pareigūnai, komisaro Rolando Rutės automobilio sprogdinimas, Panevėžio prokuratūros sprogdinimas. Mes galvojome, kas tai gali padaryti. Ir atsakymas vienas – tai rimtų grupuočių veiksmai, o Panevėžyje tų grupuočių buvo nemažai“, – pirmuosius spėjimus dokumentikos cikle „Nematoma Lietuvos istorija“ prisimena A. Urbelis.
Vyriausiajam organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui G. Sereikai tekdavo nuolat turėti reikalų su pavojingiausiais miesto nusikaltėliais. Jis tyrė beveik visas nužudymų, turto prievartavimo, baudžiamąsias bylas.
Dirbdamas nusikaltėlių apsuptyje, G. Sereika ir gyveno viename karščiausių miesto rajonų. Nuo jo namų – vos kelios minutės kelio pėsčiomis iki Tulpių gatvės, kuri davė vardą vienai iš Panevėžio nusikaltėlių gaujų. Toje pat Tulpių gatvėje įsikūręs Panevėžio vyriausiasis policijos komisariatas.
Atkūrė paskutines minutes
Stovėdamas prie Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato pastato T. Vėbra atkuria 1999-ųjų sausio 25 dienos įvykius.
„Tą dieną šitame pastate vyko ataskaitinis susirinkimas. Būtent tą dieną, tiksliai dabar savaitės dienos neatsimenu, policijos vadovai ir Panevėžio apygardos prokuratūros vadovai rinkdavosi į šalia esančią krepšinio sporto salę žaisti krepšinio. Pasak jo, prokuroras G. Sereika atvažiavo į salę ir, pamatęs, kad nieko nėra, paskambino vienam iš vadovų. Šis jam paaiškino, kad šiuo metu susirinkime, bet jis greitai baigsis ir pasiūlė palaukti prie salės“, – pasakoja buvęs Kriminalinės policijos komisaras.
Prokuroras sakė, kad jo namai netoliese – ką jis ten salėje vienas darys – važiuoja iki namų, pasiims krepšinio kamuolį ir atvažiuos. „Prokuroras išvažiavo ir išvažiavo. Policijos darbuotojai išėjo po ataskaitinio susirinkimo, atėjo į salę, skambino prokurorui pasiklausti, kur jis yra, ir jau atsakymo nebesulaukė“, – jam žinomą to vakaro įvykių seką dėsto T. Vėbra.
Jau vėliau, remiantis liudininkų pasakojimais, pavyko atkurti paskutines prokuroro gyvenimo minutes. Į policijos komisariatą jis atvyko apie pusę šešių vakaro. Po dešimties minučių jį matė išvažiuojantį iš policijos kiemo paimti kamuolio. Tikslus automobilio maršrutas nebuvo nustatytas. Mėginant išsiaiškinti, iki namų važiuota visais trim maršrutais, kuriais komisaro namus galima pasiekti per kelias minutes.
Baimintasi galimos panikos
Žaisti krepšinį susiruošęs prokuroras savo tarnybinį ginklą buvo palikęs darbo kabinete, seife, ir neturėjo jokios galimybės pasipriešinti prie namų laukusiam ir netikėtai išnirusiam žudikui. Šūviai į prokurorą paleisti iki šeštos vakaro likus maždaug penkiolikai minučių, kai jis su kolegomis turėjo bėgti į krepšinio aikštelę.
Pranešimas apie nusikaltimą gautas tik prabėgus trims valandoms, kai į namus grįžo G. Sereikos žmona. Žmonės girdėjo šūvius primenantį garsą, tačiau jokių įtarimų nekilo – neseniai atšvęsti Naujieji metai ir vakarais gatvėse vis dar pokšėdavo petardos.
Televizijos žinių naujienos apie sukrečiantį nusikaltimą Panevėžyje pranešė dar tą patį vakarą. Buvo bijoma, kad tarp gyventojų gali kilti panika, todėl skelbiama, kad į Panevėžį siunčiami 200 Vidaus reikalų ministerijos pulko pareigūnų, ginkluoti policijos postai budi prie išvažiavimų iš miesto. Demonstruoti, kad situacija valdoma, bandė ir valstybės galvos. Iš susitikimo premjero kabinete išėję teisėsaugos institucijų vadovai žadėjo negailestingą kovą su nusikaltėliais. Tačiau, klausantis panevėžiečių, tuo metu neatrodė, kad jie jaučiasi kiek nors saugesni.
Kas valdo valstybę?
Šūviai dėmesio neatkreipė, tačiau žinia apie nužudytą prokurorą prilygo sprogimui. Žmonės skeptiški, tačiau būtent tomis dienomis pradėjo keistis pareigūnų požiūris, kaip turi būti tiriami organizuotų gaujų vykdomi nusikaltimai. 1999 metų sausio 25 d. vakarą prasidėjęs ir kelerius metus trukęs tyrimas galiausiai į teismo suolus susodino vienos žiauriausių Lietuvos nusikalstamų gaujų lyderius.
„Sunku tą vidinę savo būseną apsakyti. [...] Niekas nežiūrėjo geras ar blogas oras, visi žinojo, kad mes dirbsim tiek, kiek reikės, ir kad tie žmonės bus surasti ir nubausti anksčiau ar vėliau. Niekas neskaičiuodavo, kad mes čia nepamiegoję ar nepavalgę“, – vyravusią nuotaiką prisimena T. Vėbra.
Tirdami šią bylą, pareigūnai mokėsi bendradarbiauti tarpusavyje, naudoti naujus operatyvinės veiklos metodus. Pagal darbo poreikius net buvo keičiami Lietuvos įstatymai.
Buvęs Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis sako, kad prokuroro G. Sereikos nužudymas buvo tam tikros ribos peržengimas, kuomet tyrimo imtasi aukščiausiu lygmeniu: „Po G. Sereikos [nužudymo] buvo sudaryta centrinio lygmens grupė tiek iš Generalinės prokuratūros prokurorų, tiek iš centrinės Kriminalinės policijos.“
Anot jo, prokuroro nužudymas buvo impulsas kitaip pasižiūrėti į Panevėžį. „Čia jau prieita iki paskutinio lašo, kai nebėra apie ką šnekėti, kas valstybėje tvarką daro“, – situaciją apibūdina A. Matonis.
Duris atidarė ne visi
T. Vėbra dokumentikos cikle „Nematoma Lietuvos istorija“ atskleidžia, kad įvykio vietą apžiūrintiems pareigūnams pirmoji to vakaro užduotis buvo kuo operatyviau ir kuo plačiau aptikti galimą žudiko pasitraukimo vietą.
„Tai iš tikrųjų buvo sudėtinga padaryti, nes buvo vėlus vakaras, prastas oras, mes, aišku, apėjom tiek žmonių, kiek įmanoma; beldėm į duris. Kas atidarė, kas neatidarė – tuometinis Panevėžio sindromas. Apskritai su žmonėmis buvo sunku bendrauti, o dar buvo vėlus vakaras. Tą dieną gal vienas iš žmonių paaiškino, galiu klysti, kad lygtai matė kažkokį vaikinuką nubėgant Nevėžio kryptimi“, – apie tyrimo pradžią kalba tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius.
Kelios akimirkos po šūvio bėgantį jaunuolį pastebėjo du liudininkai. Vienas pasakojo, kad tamsiai apsirengęs jaunuolis skubėjo Mindaugo ir Kauno gatvių sankryžoje, kitas bėgantį žmogų pastebėjo Kauno gatvėje. Viskas. Darbo pradžia lietuviškoje Čikagoje greitų ir lengvų rezultatų nežada. Atrodė, kad net oras lyg specialiai subjuręs, kad žudikus būtų kuo sudėtingiau nustatyti.
„Aš neatsimenu tokių dienų, kad būtų toks baisus oras, nes šlapdriba su lietum maišėsi, su kinologais mes tą vakarą nedirbome, nes buvo beviltiška. Ekspertai, žinoma, dirbo ir tą dieną, kiek pamenu, mes netgi nenusistatėm, iš kurios pusės žudikas atvažiavo ar atėjo“, – sako T. Vėbra.
Žudikas užklupo prie namų
Dėl lietaus nebuvo galima paimti kvapų pavyzdžių, vanduo nuplovė audinių mikrodalelių liekanas, kurių galėjo likti ant automobilio. Kitą dieną dar buvo bandoma rinkti visas namo kieme esančias šiukšles, tačiau nėra jokių konkrečių pėdsakų, kuriais būtų galima sekti. Tik akivaizdus faktas – žudikas į prokurorą pasikėsinti išdrįso pavakare gyvenamųjų namų kvartale, kur gana didelė tikimybė būti pastebėtam. Ištuštinta visa pistoleto apkaba, šaudyta iš labai arti. Spėliojama, kad žudikas prokurorą užklupo ką tik sustojusį – vis dar veikė galinis stiklo valytuvas.
Stovėdamas prie G. Sereikos namo, kur prieš 17 metų buvo įvykdytas nusikaltimas, T. Vėbra atsimena kolegų spėjimus apie galimą žudiko portretą. Vieni spėjo, kad JIS – šaltakraujiškas žmogus, kuriam nedreba ranka, nesibaiminantis, kad jį kas nors pastebės. Kiti manė atvirkščiai – kad nusikaltėlis nepatyręs, nes šaudyta stichiškai, sužalojimų lokalizacija buvo gana plati. Esą profesionalo paleistos kulkos daugiau ar mažiau nukreipiamos į krūtinės ar į galvos sritį.
Žudiko naudotų šovinių tūtelės net buvo siunčiamos tirti į Jungtines Amerikos Valstijas, Federalinio tyrimų biuro ekspertams. Vėliau buvo nustatyta, kad iš to paties ginklo, kuriuo nužudytas prokuroras, 1995 metais buvo apšaudyti du verslininkai. Tąsyk nusikaltimas liko neištirtas.
Kratos – be rezultatų
Kadangi įvykio vietoje beveik nėra už ko užsikabinti, tyrimas pradedamas iš kitos pusės. Nagrinėjama, kam G. Sereikos nužudymas galėjo būti naudingas. Versijų daug ir įvairių.
„Versijų labai daug. Susijusių ir su asmeniu, ir bylomis, kur pats Gintautas betarpiškai tyrė“, – sako tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras A. Urbelis.
Algimantas Kliunka, tuometinis Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, prisimena, kad pirmoji versija – nužudymas dėl tarnybos. „Pamenu, prieš porą dienų buvo užėjęs. Pasidžiaugė, kad tuoj išaiškins prokuroro ir teisėjos namo padegimą“, – apie G. Sereiką kalba A. Kliunka.
Tikrinami nusikaltimo dėl prokuroro darbinės veiklos versiją, tyrimo grupės pareigūnai pradeda apklausti visus žmones, kuriems kaltinimus buvo pareiškęs G. Sereika. Išanalizuota 80 bylų, kurias tyrė G. Sereikos padalinys, sudarytas Panevėžyje veikusių grupuočių, įtariamųjų sąrašas, atlikta keliasdešimt kratų. Rezultatas – pas senutę rastas aplūžęs pistoletas. Pareigūnai apklausinėja visus: taksistus, kiemsargius, autobusų vairuotojus, peržiūrinėja vaizdo kamerų įrašus. A. Kliunkos teigimu, peržiūrėjus vaizdo įrašus pastebėtas tam tikrų žmonių judėjimas prie upės. Pareigūnai į pagalbą pasikvietę karinius narus.
„Nardė vasario mėnesį Nevėžyje po ledu ir ieškojo to ginklo“, – apie tyrimo eigą kalba tuometinis Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras.
Bylą narpliojantys pareigūnai buvo nurodę dirbti su visais, uždarytais areštinėse ar įkalinimo įstaigose. A. Kliunka pasakoja kuriozą, kaip po metų iš vienos įkalinimo įstaigos buvo gautas pranešimas, kad prokurorą G. Sereiką nužudė Varnas.
„Daugiau nieko nežinojome, daugiau jokių duomenų nebuvo. Net buvo nurodyta to asmens profesija, ir aš radau tą asmenį su ta profesija“, – kalba A. Kliunka.
Tyrėjai suko klystkeliais
Dabar, jau žinant, kuo baigėsi G. Sereikos nužudymo tyrimas, ši istorija rodo, kaip teisėsaugininkams teko klaidžioti ieškant, už ko užsikabinti. Tąkart prokuroras A. Kliunka surado apibūdinimą atitinkantį žmogų, kurio pavardė Varnas. Jis buvo Iškviestas į apklausą. Tačiau tai buvo kitas Varnas, kuris nieko bendro su nusikaltimu Panevėžyje neturėjo.
Greta darbinės versijos tikrinamas ir asmeninis G. Sereikos gyvenimas – visi jo ryšiai, pokalbiai telefonu. Tas pats daroma ir su žmonos aplinka. Patikrinami net žmonės, atsitiktinai įsigiję kelialapį kartu su prokuroro šeima važiuoti atostogų. Visa tai reikalauja milžiniškų pajėgų ir daugybės laiko.
Prabėgus kone dviem dešimtmečiams po nusikaltimo, tyrimo aplinkybes prisimenantys teisėsaugos pareigūnai atskleidžia, kad, ieškant žudikų, ne sykį buvo sukama klystkeliais.
Tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Vizgirdas Telyčėnas atskleidžia, kad pirminiame tyrimo etape buvo tiriama ir versija, kad procesus grupuotėse valdo kažkas iš vietinių Panevėžio policijos pareigūnų. Bet tai nepasitvirtino.
Kriminalinei policijai tuo metu vadovavęs A. Matonis teigia, kad nusikalstamos grupuotės mėgino skleisti dezinformaciją, siekdamos nukreipti tyrimą nuo Panevėžio.
Kolegos nužudymą tiriantys pareigūnai sulaukė ir grasinimų. A. Kliunka prisimena: „Buvo makabriškų dalykų, grasinimų prokurorams. Pirmąją savaitę prie Panevėžio apygardos prokuratūros buvo padėtas vainikas, o į G. Sereikos vietą stojęs ir pareigas Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje užėmęs Gintaras Malčiauskas gavo anoniminį laišką – iš arbatos iškirptą paveikslėlį, kuriame vaizduojamos vyšnios. Reikia suprasti – pagrasinimas nuo „vyšniukų“. Parašyta: Jei dirbsi šiose pareigose – mirsi.“