„Į ką tikrai pakartotinai atkreipsime dėmesį per naujametinį laikotarpį, tai į žmonių būriavimąsi viešose vietose, kurios pritaikytos poilsiui, rekreacijai: parkai, paplūdimiai“, – kalbėjo R. Požėla.
Tuo tarpu tarp politikų netyla kalbos, kad, siekiant suvaldyti koronaviruso plitimą šalyje ir apsaugoti sveikatos apsaugos sistemą, gali prireikti ir nepaprastosios padėties įvedimo.
Nors politologai pastebi, kad Seime pakaktų balsų, kurių reikia šios padėties įvedimui, vis tik teisės ekspertai tikina, kad, visų pirma, nepaprastoji padėtis gali būtų įvesta tik Konstitucijoje numatytais pagrindais, kurių dabartinė situacija stokoja.
Balsų pakaktų?
Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymas nurodo, kad „sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje priima Seimas, jeigu valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai. Tarp Seimo sesijų neatidėliotinais atvejais tokį sprendimą turi teisę priimti Respublikos Prezidentas, kartu šaukdamas neeilinę Seimo sesiją svarstyti šio klausimo. Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą“. Taip pat nurodyta, kad „Seimas, tvirtindamas Respublikos Prezidento sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį, gali pakeisti jo nuostatas, sumažindamas ar padidindamas: 1) teritoriją, kurioje įvedama nepaprastoji padėtis; 2) nepaprastosios padėties trukmę; 3) nustatytų konstitucinių teisių ir laisvių apribojimus bei nepaprastųjų priemonių, kurios gali būti taikomos, mastą“.
Kaip Delfi paaiškino parlamentarė, teisininkė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narė Agnė Širinskienė, nutarimas dėl nepaprastosios padėties Seime tvirtinamas paprastąja dauguma nuo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių skaičiaus. Nėra numatyta, kad posėdyje būtinai turi dalyvauti bent 71 parlamentaras.
Jei vis tik Seime būtų balsuojama dėl nepaprastosios padėties, pasak politologo, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Lauro Bielinio, diskusijos parlamente vyktų, bet balsų pakaktų ir Seime turėtume nepaprastosios padėties patvirtinimą.
„Šioje vietoje tarp pozicijos ir opozicijos negali būti kažkokio principinio nesutarimo. Gali būti diskusijos dėl detalių, bet iš principo visi daugmaž supranta, kad situacija yra blogėjanti ir yra reikalingi kardinalūs veiksmai“, – sakė jis.
Panašios pozicijos laikėsi ir Vilniaus universiteto, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas, politologas Mažvydas Jastramskis. Jo teigimu, balsuojant, kai reikia paprastosios daugumos, turėtų būti pritarta nepaprastosios padėties įvedimui.
„Bet kadangi tai nėra tik Seimo klausimas, tai turėtų būti susitarimas tarp valdančiosios daugumos ir prezidento. Turėtų būti atrasta koordinacija tarp Prezidentūros ir valdančiosios daugumos“, – akcentavo M. Jastramskis.
Būtinybės nėra, o pasekmės būtų rimtos?
Mykolo Romerio universiteto lektorė, politologė Rima Urbonaitė pabrėžė, kad šiuo metu reikia kelti klausimą, ar mums iš tiesų reikia nepaprastosios padėties įvedimo. Anot jos, kol kas girdime labiau spekuliacijas ir pasvarstymus, bet rimtų argumentų, kodėl reiktų nepaprastosios padėties ir kodėl nepakanka Vyriausybės turimų įgaliojimų, negirdime.
„Svarstome labai hipotetiškai ir šiandien net sunku įsivaizduoti, kiek situacija turi būti nevaldoma, kad būtų priimti tokie sprendimai. Ar užtektų daugumos, labai priklausytų nuo to, kokia būtų situacija. Jei situacija išties būtų nevaldoma ir žmonės imtų kelti sau grėsmę, tai sutarimas Seime tikrai galėtų atsirasti. Tai kraštutinė priemonė, kuri sukelia tam tikras pasekmes. Nepaprastoji padėtis ir yra nepaprastoji su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis“, – teigė R. Urbonaitė.
Galvojant apie pasekmes, nepaprastoji padėtis, kaip pastebėjo VU TSPMI docentas M. Jastramskis, gali sukelti tam tikras pagundas valdžiai. Todėl nepaprastoji padėtis turi būti skelbiama tik išties nepaprastojoje padėtyje, kad ateityje nekiltų pagunda piktnaudžiauti valstybės galiomis individo atžvilgiu.
„Tai yra klausimas susijęs ne tik su nepaprastąja padėtimi, bet ir su griežtais karantinais įvairiose Europos šalyse. Tai yra valstybės galių santykio su žmogaus teisėmis klausimas. Nepaprastosios padėties, griežto karantino įvedimas reiškia dalies politinių ir pilietinių teisių suvaržymą. Ar mes iš to grįšime normaliai, ar galbūt dalis politikų norės toliau tęsti tuos dalykus ir kitą kartą mes to nepadarysime lengviau“, – kalbėjo M. Jastramskis.
Tuo tarpu VDU profesorius L. Bielinis pastebėjo, kad nepaprastosios padėties įvedimas apsunkintų ekonomiką. Tai, politologo teigimu, būtų savotiškas stresas ekonominiams sektoriams – pavyzdžiui, viešbučiams.
Nėra konstitucinio pagrindo
Konstitucinės teisės ekspertas, profesorius Vytautas Sinkevičius pabrėžė, kad kalbėti apie nepaprastosios padėties įvedimą galima tik tuo atveju, kai tam yra konstitucinis pagrindas. O jo dabar Lietuvoje nėra.
Konstitucijos 144 straipsnyje apibrėžta, kad „jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį“.
„Yra tik du pagrindai ir tų pagrindų dabar Lietuvoje nėra. Konstitucinei santvarkai jokia grėsmė nekyla – Seimas, Vyriausybė, prezidentas funkcionuoja. Ar kyla grėsmė visuomenės rimčiai? Nekyla. Niekas nedaužo langų, nekelia riaušių. Tai pagrindo įvesti nepaprastąją padėtį nėra.
Mes dažnai girdime kalbas apie komendanto valandą, bet ji numatyta nepaprastosios padėties įstatyme, o ją įvesti nėra konstitucinio pagrindo“, – paaiškino profesorius.
„Nepaprastoji padėtis yra ypatingas atvejis. Ją įvedus, gali būti apribotos labai svarbios teisės, tai Konstitucijos kūrėjai nenumatė, kad, kilus panašiai epidemijai, gali būti ribojamos esminės, fundamentalios teisės. Reikia ramiai elgtis, paklusti Vyriausybės reikalavimams, kurie priimti, remiantis įstatymu, ir apie nepaprastąją padėtį kalbėti dar nėra jokio reikalo“, – tęsė jis.