Primename, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir padidino merginai priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 10 tūkst. eurų bei skyrė nuteistajam papildomą įpareigojimą – 1 metus dalyvauti elgesio pataisos programoje. Nuteistajam jaunuoliui taip pat bausmės vykdymas ir toliau atidėtas trejiems metams.
Socialiniuose tinkluose vėl pradėta aršiai diskutuoti, kodėl nusikaltimą įvykdęs, tuo metu nepilnamečiu buvęs jaunuolis, taip ir nebuvo pasodintas į kalėjimą. „Delfi“ kalbinti ekspertai sutiko, kad įvykdytas nusikaltimas yra labai sunkus ir baisus, bet atkreipė dėmesį į dar kelius dalykus.
Nukentėjusioji ir vėl pamirštama
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Dr. Margarita Jankauskaitė naujienų portalui teigė, kad Lietuvoje į lytinę prievartą moterų atžvilgiu ir vėl žiūrima nepakankamai rimtai.
„Aš netgi sakyčiau, kad valstybės mastu nėra suvokta, koks tai yra baisus nusikaltimas. Žmogui yra sukeliama didžiulė trauma ir kai aš sakau, kad valstybės mastu nėra suvokta, akcentuoju, jog Lietuvoje neturime jokios pagalbos sistemos nukentėjusiems asmenims“, – tikino ji.
Pasak jos, netgi šiame teismo sprendime yra labiau susirūpinta, kaip bus su vaikinu, kuris nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, pateikiama ir jo charakteristika.
„10 tūkst. eurų bauda yra visiškas juokas tokiame kontekste. Taigi, eilinį kartą niekas nekalba apie tai, kaip bus su mergina ir kokia pagalba jai bus suteikta. Valstybės lygmeniu nėra tokios pagalbos, todėl aš manau, kad čia yra didžiausia problema. Mes vėl tarsi labiau rūpinamės, kad nusikaltimą padariusio žmogaus teisės nebūtų pažeistos, bet visiškai negalvojame apie tai, kokioje situacijoje atsiduria nukentėjusioji“, – aiškino M. Jankauskaitė.
Ji taip pat paminėjo, kad ir egzistuoja vadinamoji aukų direktyva, kuri įpareigoja pasirūpinti nukentėjusiais asmenimis, bet de facto tie žmonės yra visiškai paliekami likimo valiai.
„Žodžiu, kaip išmanai, taip ir daryk. Gerai, gaus tuos 10 tūkst. eurų, galės dabar tuos pinigus išleisti reabilitacijai, psichologams, dar kažkam. Vis dėlto, mano nuomone, tai yra šiek tiek ciniška, todėl iš mano pusės būtų toks akmenėlis valstybės adresu“.
Visuomenės pasipiktinimas – suprantamas
Socialinis psichologas-lektorius Edvardas Šidlauskas komentavo, kad šioje situacijoje egzistuoja dvi medalio pusės, į kurias reikėtų atsižvelgti.
„Pirmas dalykas, kad konkrečiai to vaikino atveju yra būtina pritaikyti impulsų valdymo arba kontrolės programą, galbūt ir įgūdžių lavinimo. Tai yra normali praktika daugelyje valstybių, kai po įvykdytų smurtinių nusikaltimų arba, pavyzdžiui, agresyvaus vairavimo yra skiriami pykčio valdymo mokymai, kadangi kita alternatyva – kalėjimas. Egzistuoja ir dar vienas variantas, kai skiriama tiek kalėjimas, tiek priverstiniai mokymai“, – aiškino jis.
Jo teigimu, visais atvejais yra siekiama žmogų resocializuoti, kadangi yra labai svarbu vėl jį integruoti į visuomenę, o ne vien tik nubausti, kadangi pati bausmė jokių įgūdžių nelavina.
„Taigi, reikia labai aiškiai pasakyti, kad jokios bausmės nesukuria įgūdžio – nei vaikams, nei nesubrendusiems suaugusiems, nei dar kažkam. Įgūdžius sukuria jų lavinimas – ir tai padaro specialistai, jeigu to nepadarė tėvai“.
Kitas dalykas, tęsė jis, kad yra visuomenė, kurios keršto troškimas iš principo yra taip pat visiškai suprantamas, kadangi po tokia agresija visada slypi tam tikra baimė ir bejėgiškumas.
„Dėl šios istorijos mums visiems kyla savotiškas apmaudas, mat kaip čia yra, kai pabandė išniekinti ir vis tiek lieka tarsi nenubaustas. Tuomet tas bejėgiškumo jausmas, kad mes negalime apginti žmogaus ir kelia agresiją. Tada lyg ir norime nusikaltusįjį„nulinčiuoti“. Vis dėlto greičiau norime sustabdyti ne patį žmogų, o tokių atvejų galimybę. Iš tokio natūralaus pasipiktinimo ir atsirado baudžiamasis kodeksas, tad taip reaguoti yra bendražmogiška ir natūralu“, – teigė E. Šidlauskas.
Tačiau jis prašė atsižvelgti į tai, kiek ta griežta bausmė būtų naudinga jaunuolio socializacijai. Jo nuomone – niekaip, jeigu jis būtų maksimaliai nubaustas.
„Tikslas yra pataisyti ir integruoti. Vis dėlto teisės psichologija yra grindžiama tuo, kad mes negalime uždrausti nusikaltimo, bet galime juos padaryti maksimaliai nuostolingus. Jeigu ta nauda stipriai pralošia tai žalai, kurią žmogus patirs, tada atgraso tą daryti.
Kita vertus, kas iš to, jeigu žmogus mąsto racionaliai, blaivia galva, bet nevaldo impulsų. Vadinasi, šiuo atveju jis yra daugiau gyvūnas negu žmogus. Todėl, manau, kad yra labai svarbu diegti visas integravimo, socializacijos, psichoterapijos ir kitas įgūdžių programas“, – sakė psichologas.
E. Šidlauskas priminė, kad Lietuvoje yra įprasta praktika pirmiausia sodinti į kalėjimą, bet kaip tik yra prasmingiau tokius žmones nukreipti į kažkokius socializacijos centrus, galbūt skirti atlikti tam tikrus darbus, kad jis daugiau nebenorėtų nusikalsti.
Tokie nusikaltimai – ne vienetinis atvejis
Mykolo Romerio universiteto lektorius ir advokatas Linas Žalnieriūnas akcentavo, kad teisingumą vykdo tik teismas, todėl ypač svarbu teisingumo vykdymo procese vadovautis teisiniais argumentais.
„Kartais visuomenės emocijų pagrindu atsiradęs interesas užbaigti baudžiamąją bylą griežta bausme ne visada atitinka įstatymo nuostatas. Ta aplinkybė, kad dalis visuomenės nėra susipažinusi su teisės normomis ir jų taikymo praktika tokio pobūdžio bylose, nulemia nepagrįstą interesą analogiškose situacijose vienus asmenis bausti griežčiau nei kitus. Visgi, tai nesuderinama su teisingumo principu“, – komentavo baudžiamosios teisės ekspertas.
Jis pažymėjo, kad pirmą kartą teisiamam pilnametystės nesulaukusiam asmeniui už nusikaltimą nutrūkusį pasikėsinimo stadijoje dažniausiai nėra skiriama laisvės atėmimo bausmė, ir tai yra normali praktika.
„BK 92 straipsnis numato galimybę atidėti bausmės vykdymą tyčinį nusikaltimą padariusiam nepilnamečiam asmeniui. Todėl šioje byloje paskyrus griežtesnę bausmę nei kitiems tapačias veikas padariusiems asmenims, būtų nukrypstama nuo teisingumo vykdymo ir nuoseklios teisės taikymo praktikos formavimo. Ko gero, sunku būtų surasti teisinių argumentų, kodėl tapačią veiką padariusiam asmeniui reikėtų skirti griežtesnę bausmę nei kitiems tokias veikas padariusiems asmenims“.
Pasak L. Žalnieriūno, visuomenėje kilęs rezonansas parodo tai, kad gyvename jautrioje ir nusikaltimus vis labiau smerkiančioje visuomenėje, mat jeigu anksčiau seksualinių nusikaltimų aukos bijodavo kreiptis pagalbos, nes kartais jos pačios būdavo pasmerkiamos ar būdavo manoma, kad šios pačios išprovokavo kaltininką, tai šiandien toks požiūris beveik išnykęs.
„Panašu, kad visuomenė vis labiau smerkia bet kokius nusikaltimus, ir tai yra puiku. Tai matyti iš naujų visuomenės susidomėjimo susilaukiančių nusikalstamų veikų – itin plačiai eskaluotų vaikų teisių, šiuo metu – pažeidimų prieš gyvūnus ir kt. Todėl reikšminga tai, kad žiniasklaida objektyviai ir kokybiškai pateiktų su nusikalstamomis veikomis susijusią informaciją.
Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylų pasitaiko neretai, tačiau didelė dalis jų nepasiekia visuomenės, nes nukentėjusieji dažnai vengia bet kokio viešumo. Todėl mažesnė dalis į viešumą patekusių atvejų sukuria neobjektyvų manymą, kad buvo įvykdytas vienetinis ir išskirtinis nusikaltimas. Toks manymas nulemia ir išskirtinės ir griežtos bausmės lūkestį.“, – teigė jis.
Todėl, aiškino jis, mažesnė dalis į viešumą patekusių atvejų sukuria neobjektyvų manymą, kad buvo įvykdytas vienetinis ir išskirtinis nusikaltimas ir toks manymas nulemia ir išskirtinės ir griežtos bausmės lūkestį.
„Tačiau teismai su tokiomis nusikalstamomis veikomis susiduria dažnai, puikiai išmanydami įstatymus ir teismų praktikoje skiriamas bausmes adekvačiai įvertina kaltininkų veiksmus – paskiria teisingą bausmę. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai skiria per švelnias bausmes (ir šiuo atveju). Tas pats paminėtina ir apie priteistas sumas. Taip pat nusikaltimą padariusiam vaikinui bausmė buvo atidėta dėl to, kad šis nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis. Visgi, labai gaila, kad nukentėjusiajai teko tai patirti“, – apibendrino L. Žalnieriūnas.