Kitą savaitę A. Lukašenka galės minėti nekuklią 26 metų sukaktį. Daugiau nei ketvirtį amžiaus nuo 1994-ųjų liepos 20 d. jis yra Baltarusijos vadovas. Kritikų teigimu – autoritarinis vadeiva, diplomatiškai – lyderis, bet oficialiai – prezidentas. Tokiu jis siekia likti dar bent artimiausius 5 metus. Vienintelis formalumas – rugpjūčio 9-ąją rengiami prezidento rinkimai.
Opozicijos pašaipiai vadintas „3 proc.“ dėl jo tariamo nepopuliarumo, A. Lukašenka, regis, juoksis paskutinis. Nerimauti nėra ko – skaidrių ir laisvų rinkimų Baltarusija nematė jau kelis dešimtmečius, bet A. Lukašenka kritika nerūpėjo nei 2001-siais, kai Europos saugumo bendradarbiavimo organizacija (ESBO) pirmą kartą pripažino, kad tai nebuvo demokratiški ir laisvi rinkimai, nei 2015-siais, kai daugelio tiesiog ignoruoti rinkimai atrodė formalumas.
Nesibaimino A. Lukašenka ir opozicijos – nei per 2006-ųjų dabar jau pamirštą „džinsų revoliuciją“, nei 2010-siais, kai laisvus rinkimus Europai pažadėjęs lyderis sulaužė pažadą, surengė rinkimų spektaklį, o tada pasitelkė saugumo pajėgas, kurios grubia jėga išdaužė daugiatūkstantinius protestus.
Iš pirmo žvilgsnio bijoti nėra ko ir dabar: nepaisant naiviai ir formaliai iš ES skambančių raginimų Minskui „gerbti žmogaus teises, ypač priešrinkiminės kampanijos metu“, Baltarusijos opozicija net ir priešindamasi aršiau bei aktyviau, nei bet kada anksčiau jau dabar yra paralyžiuota: Baltarusijoje nuo prezidento rinkimų kampanijos pradžios sulaikyta daugiau kaip 700 žmonių, kas penktam iš jų buvo skirtas administracinis areštas.
A. Lukašenkos pagrindiniu varžovu per šiuos rinkimus laikytas Viktoras Babaryka šį mėnesį buvo areštuotas įtariant finansiniais nusikaltimais, o kitą dieną prezidentas paskelbė, kad jo vyriausybė sužlugdė užsienio jėgų planą sukurstyti Baltarusijoje liaudies sukilimą. Už grotų laikomas ir pretendentės į prezidentus Svetlanos Tichanovskajos rinkimų kampanijos štabo vadovas, jos vyras ir populiarus vaizdo tinklaraštininkas Sergejus Tichanovskis.
Tuo pat metu Baltarusija vis dar išgyvena nuo vasario į šalį atslinkusios koronaviruso pandemijos pasekmes: kad vien remiantis oficialia statistika Baltarusijoje nuo to laiko koronavirusu užsikrėtė 65,6 tūkst. žmonių, oficialiai mirė 485, nors nedaug kas tiki tokiais skaičiais, turint omeny, kad pats A. Lukašenka aktyviai priešinosi karantino priemonių taikymui, viešai abejojo koronaviruso egzistavimo faktu, šaipėsi iš jo grėsmės, siūlydamas gydytis pirtimi, degtine ir traktoriumi, neigė mirčių nuo COVID-19 faktą. Prezidentas ne tik džiaugėsi unikalia savo šalies laikysena, bet ir ne pirmą kartą demonstravo savo, kaip „kitoms šalims nesilankstančio lyderio“ įvaizdį.
Vietoje nemalonios temos A. Lukašenkos laukia viena didžiausių ir pompastiškiausių ceremonijų – Astravo atominės elektrinės įjungimas. Tai turėtų simbolizuoti Baltarusijos energetinės nepriklausomybės įrodymą. Paradoksalu, bet, ekspertų teigimu, nepaisant A. Lukašenkos kuriamo spektaklio, viskas yra priešingai, o tai turėtų kelti ypatingą nerimą Lietuvai.
Sienos virusui ir norui keliauti – ne kliūtis
Dar prieš mėnesį galėjo atrodyti, kad didžiausia grėsmė iš Baltarusijos – šioje šalyje siaučiantis koronavirusas. Nuo vasario pasipylus pirmiesiems atvejams, susirgimų kreivė kilo ir nuo balandžio laikėsi stabiliai aukštai – apie 600-800 naujų atvejų per parą.
Oficialiai rekordas pasiektas balandžio 29-ąją, kai fiksuoti 973 atvejai. Pasaulyje koronaviruso pandemijos pirmajai bangai slopstant Europoje galiausiai imta svarstyti apie sienų atvėrimą Šengeno erdvėje, o nuo liepos 1-osios siūlyta atverti ir ES išorės sienas. Patys baltarusiai neslėpė, jog to ypač laukė.
„Vilnius baltarusiams visada buvo svarbus miestas. Priežastys – istorinės ir geografinės ir jokia pandemija to nepakeis. Vien iš mano draugų rato dešimtys žmonių laukia sienų atidarymo, kada galės atvykti“, – dar birželį Delfi teigė Lietuvoje dirbantis ir gyvenantis baltarusių verslininkas Kirilas Atamančikas, pažymėjęs, kad iki karantino baltarusiai per metus šimtais tūkstančių traukdavo į Lietuvą. Tačiau užsidarius sienai su Baltarusija šis srautas nutrūko, o liepos 1-ąją žadėto atvėrimo su kaimynine šalimi neįvyko – tądien Baltarusijoje fiksuoti 306 nauji koronaviruso atvejai. Naujausiais duomenimis liepos 17-ąją patvirtinti 159 užsikrėtimo atvejai.
Pašnekovas neslėpė, kad sieną su Baltarusiją uždariusios Lietuvos baimės dėl „užkrečiamų baltarusių“ jam nepatinka, o paviešinus 45-ių valstybių, kurios priskirtos rizikos grupei, sąrašą, K. Atamančikas teigė negalėjęs nuslėpti šypsenos, kai sąraše pamatė ir Andorą.
Tiesa, po karantino atšaukimo atsipalaidavusi Lietuva sulaukė ne vieno pavojaus skambučio, kad bet kada gali kilti protrūkis. Rimčiausias proveržis šią savaitę fiksuotas Kaune, kur įsikūrusios logistikos įmonės UAB „Hegelmann Transporte“ darbuotojams iš Uzbekijos patvirtinta koronaviruso infekcija (COVID-19). Iš viso užsikrėtė net 18 asmenų. Ne mažiau nerimo sukėlė vieno uzbeko grasinimai išeiti į miestą ir užkrėsti kitus, jei nesulauks, jo manymu, deramos pagalbos. Į tai griežtai sureagavęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis įspėjo, kad tokie grasinimai nebus toleruojami irpranešė, kad bus tobulinama užsieniečių atvykimo į Lietuvą tvarka.
Tad tikėtis, kad artimiausiu metu iš trečiųjų šalių – tarp jų ir Baltarusijos į Lietuvą galima bus paprastai patekti kaip anksčiau, vargu ar verta. Tiesa, K. Atamančikas pažymėjo, kad dar karantino metu ne vienas baltarusis važinėjo į Lietuvą ir tame esą nebuvo nieko baisaus.
„Kertant sieną tavęs virusas staiga nepuola. Taisyklės turi būti vienodos – baltarusis negali būti labiau užkrečiamas, nei Lietuvos arba švedas – labiau, nei lenkas. Jei Lietuvos piliečiams, kurie grįžta iš trečiųjų šalių tik rekomenduoja izoliuotis, tai tokios pat taisyklės turi būti taikomos visiems. Virusas juk nesirenka aukų pagal pilietybę.
O tai, kad į Lietuvą negalima vykti per sieną – mitas. Galima, jei yra priežastis, tiesiog reikia vieno papildomo popieriaus. Problema ta, kad žmonės to nežino ir renkasi ilgesnį kelią“, – teigė K. Atamančikas, kaip pavyzdį nurodęs kelią per Latviją – kai kurie baltarusiai birželį į Lietuvą atvykdavo būtent per Lietuvos šiaurinę kaimynę, kur taikytos švelnesnės karantino sąlygos – patekus į Latviją, o pastarajai nuo birželio pradžios panaikinus sienų kontrolę su Lietuva, automobiliai su baltarusiais jau galėjo be trikdžių atvykti ir į Vilnių.
Vis dėlto K. Atamančikas dar tada pripažino, kad oficialiais Baltarusijos valdžios duomenimis apie koronaviruso statistiką esą niekas netiki, nors tai galima taikyti ir kitoms šalims. Be to, daug kas priklauso tiek nuo testavimo skaičiaus, tiek nuo skaičiavimo būdo ir informacijos pateikimo.
Atominėje elektrinėje krenta reaktoriai ir cigaretės
Šis kriterijus svarbus kalbant ne tik apie koronavirusą Baltarusijoje, bet ir apskritai valdžios požiūrį į saugumą – tiek savo, tiek kaimynų. Koronaviruso bangai slopstant Lietuva vėl su nauju užsidegimu prisiminė kitą grėsmę iš Baltarusijos – Astravo atominę elektrinę.
Šią savaitę prie prezidentūros surengtame Astravo AE priešininkų mitinge eilinį kartą skambėjo reikalavimai Lietuvos vadovams ir atsakingiems pareigūnams daryti daugiau ir spausti Baltarusiją dėl nesaugios atominės elektrinės Lietuvos pašonėje.
Atominė elektrinė, turėsianti du rusiško VVER projekto reaktorius, kurių kiekvieno galia – 1200 megavatų, statoma Gardino srityje už maždaug 50 kilometrų nuo Vilniaus ir mažiau nei 30 kilometrų nuo Lietuvos sienos.
Ketvirtadienį posėdžiavusi Valstybės gynimo taryba (VGT) pripažino, kad netrukus pradėti veikti galinti Astravo atominė elektrinė (AE) kelia realią grėsmę nacionaliniam saugumui. Baltarusijos branduolinę jėgainę netoli Lietuvos valstybinės sienos statančios Rusijos valstybinės branduolinės energetikos korporacijos vadovas Aleksejus Lichačiovas pareiškė, kad „Rosatom“ planuoja jau rugpjūčio pradžioje fiziškai įjungti Astravo AE.
Lietuva tam jau ruošiasi ir pati, ir protestuodama prieš pačią Astravo AE idėją. Iki šiol į visus Lietuvos priekaištus Baltarusija numodavo ranka panašiai, kaip A. Lukašenka numojo ranka ir į koronaviruso grėsmę. Pavyzdžiui Vasario pradžioje Valstybės saugumo departamento ir karinės žvalgybos paskelbtame tradiciniame grėsmių vertinime teigiama, kad Astravo atominė elektrinė įrengiama nepaisant tarptautinių saugumo standartų.
Žvalgybos ataskaitoje taip pat teigiama, kad pernai birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo buvo kilęs gaisras elektrinės pirmajame bloke šalia reaktoriaus, tačiau informacijos apie minėtą incidentą Baltarusijos institucijos nepateikė.
Į tai Baltarusijos viceministras Michailas Michadiukas atsakė, kad gaisras esą tebuvo „užsidegę ištirpę dažų likučiai metaliniame kibire“ po to, kai vienas darbuotojas nepaisė darbų saugos taisyklių ir prisidegė cigaretę šalia kibiro su dažais.
„Ugnis buvo greitai užgesinta. Suveikė priešgaisrinė sistema. Jokios žalos nebuvo padaryta nei įrangai, nei pastatui. Kaltininkai buvo nubausti: pažeidėjas ir jo vadovas, meistras, buvo atleisti. Visuomenė būtų buvusi informuota, jeigu ugnis būtų padariusi žalos įrangai arba pastatui – atominės elektrinės saugumui“, – teigė M. Michadiukas. Jis taip pat pridūrė, kad pagal Tarptautinės atominės energijos agentūros taisykles apie tokius incidentus pranešti nebūtina.
Pats A. Lukašenka anksčiau šaipėsi ir iš kitų incidentų Astravo AE. Jų būta ne vienas – vien 2016 metais, Lietuvos URM žiniomis, Astravo AE įvyko net šeši incidentai.
„Dviejų incidentų metu (2016 metų liepos 10 dieną ir 2016 metų gruodžio 26 dieną) buvo pažeisti du Rusijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ pagaminti reaktorių korpusai. Kadangi reaktoriaus korpusas yra vienas svarbiausių atominės elektrinės saugos komponentų, Lietuva laikosi pozicijos, kad incidentų metu pažeisti reaktoriaus korpusai yra netinkami ir turi būti pakeisti naujais“, – rašoma ministerijos dokumente.
Pavyzdžiui, liepos 10-ąją montuojant reaktoriaus 330 tonų svorio korpusą jis krito 2–4 metrų aukščio. Iš pradžių bandyta incidentą nuslėpti, bet iškilus į viešumą, Astravo AE lyg niekur nieko pripažino incidentą, o korpusą nusprendė pakeisti nauju. Bet vėliau ir naujas korpusas jį transportuojant pateko į eismo įvykį, apie kurį vėl pranešta pavėluotai.
„Incidentai Astravo AE taip pat rodo, kad projekto vystytojai susiduria su sisteminėmis problemomis: žema darbo saugos kultūra, neužtikrinama darbų kokybės kontrolė, nesilaikoma instrukcijų, viešojoje komunikacijoje dominuoja informacijos slėpimo ir neigimo, o ne atvirumo ir skaidrumo principai“, – teigiama URM pranešime. Ironiška, kad pats A. Lukašenka bandė sumenkinti šių incidentų svarbą, tikindamas, kad viskas įvyko „treniruočių metu“, o pats reaktorius ir visa elektrinė yra ypač saugus, tačiau jau balandį A. Lukašenkai šaipantis iš koronaviruso Baltarusijos sveikatos apsaugos ministras Vladimiras Karanikas pripažino, kad Astravo AE nustatytas koronaviruso protrūkis – į ligonines paguldyta per 100 žmonių.
Kodėl prireikė atkurti dokumentus?
Galiausiai prieš kelias savaites Baltarusijoje kilo nemenkas šurmulys po to, kai Rusijoje buvo paviešinti kelių atvirų konkursų duomenys. Pirmasis konkursas susijęs su „objektų, esančių Astravo AE statybos dokumentacijos atkūrimu ir pridavimu“.
Vien tai, kad siekiama „atkurti“ dokumentus, tarsi jie būtų dingę ar iš viso neegzistavę, baltarusiams sukėlė nemažai klausimų dėl pačios pirmojo reaktoriaus statybos, prasidėjusios 2012-siais. Negi tokio sudėtingumo, apimties ir svarbos projektas, kaip atominė elektrinė gali neturėti projektinių dokumentų?
Ne mažiau įtarimų sukėlė ir faktas, kad milžiniškos apimties dokumentacijos atkūrimui ir pridavimui duotos 78 dienos – iki rugsėjo 8-osios, nors pirmąjį reaktorių norima paleisti jau rugpjūtį. Be to, konkursas paskelbtas kovo 26-ąją, o laimėtojai – baltarusių bendrovei „StaTechSistema“ leidimas dirbti tokio pobūdžio darbus išduotas kovo 20-ąją.
Konkursą paskelbęs susivienijimas „NIKIMT-Atomstroj“ kaip mat pateikė atsakymą: esą visa tai yra normali praktika, reikėjo papildomų dokumentų keturiais egzemplioriais apie atliktus darbus, suteiktas paslaugas. Be to, šie visas šių „dokumentų atkūrimas“ siejamas su 2-uoju reaktoriumi, o pirmojo dokumentai jau priduoti ir patvirtinti, nors pačiame konkurse tai nėra detalizuojama.
Bet tuo keistenybės nesibaigia, mat su Astravo AE siejamas ir kitas šviežias konkursas, paskelbtas birželio 25-ąją. Jame nurodoma, kad ieškoma tiekėjų, „galinčių teikti įrangą ir medžiagas priešgaisrinei sistemai Astravo AE objekte“.
Vien tokie svarstymai ir rinkos tyrimai, kaip turi atrodyti priešgaisrinė sistema atominėje elektrinėje, kuri jau turi pradėti veikti rugpjūtį arba rugsėjį kelia nemažai klausimų dėl pačio objekto saugumo. Turint omeny, kad jame jau buvo kilęs nuslėptas gaisras, kurį, anot M. Michadiuko „užgesino priešgaisrinė sistema“, Baltarusijos ir Rusijos pareigūnų pareiškimai kelia nemažai abejonių dėl atitikimo tikrovei.
Juo labiau, kad patikrinti situaciją galintis nepriklausomas reguliatorius egzistuoja tik teoriškai: Lietuvoje esančio nepriklausomo reguliatoriaus – Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos atitikmuo Baltarusijoje nėra nepriklausomas, o tai labai svarbu, mat ši institucija ne tik bijo bijo pasakyti ką nors prieš A. Lukašenkos nuomonę, bet ir yra priskirtas vienai ministerijų.
Ar atvyks ir tikrasis šeimininkas?
Vis dėlto, kaip parodė ketvirtadienį vykęs mitingas Vilniuje prie prezidentūros, Astravo AE saugumas nėra vienintelė, o gal netgi ne pati pagrindinė problema, susijusi su šia jėgaine, Minsko laikysena jos klausimu ir apskritai Baltarusijos patikimumu.
Problemą aštriomis užuominomis įvardijo vienas pagrindinių „Sąjūdžio prieš Astravo AE“ iniciatorių Vytautas Landsbergis. Mitinge netikėtai pasirodžius šalies prezidentui Gitanui Nausėdai tarp dviejų – buvusio ir esamo šalies vadovų užsimezgė trumpas, gyvas ir iškalbingas pokalbis.
„Jeigu jie turės perteklių, kurio neturi kur dėti, tai sakys: „Atiduokite Kruonį arba sprogstame.“ Kaip bus su tuo šantažu?“ – klausė V. Landsbergis. Prezidento vertinimu, „jie nėra visiškai nemąstantys žmonės“, ir „šito nebus“. V. Landsbergiui pridūrus, kad su tuo labiau susijęs Kremlius, o ne Minskas, G. Nausėda sutiko su tokiu teiginiu.
„Jūs teisingai sakote, turbūt ir pats faktas, kad, kiek žinau, atvažiuoja ir šitos valstybės vadovas į atidarymą, irgi turbūt daug ką pasako. Bet žiūrėkite, mes labai aiškiai žinome, ką norime pasiekti, ir mes tikrai sieksime visais įmanomais būdais“, – kalbėjo G. Nausėda.
Toks prezidento leptelėjimas, kad į Astravo AE atidarymą, lyg į kokias olimpines žaidynes ar karines pratybas, atvyksta pats V. Putinas, jei išties pasitvirtins, taps dar vienu problemos esmę rodančiu simboliniu veiksniu. Jį įvardijo ir Lietuvos diplomatas, buvęs energetikos viceministras ir šios srities ekspertas Romas Švedas. „Delfi“ jis pabrėžė, kad Lietuvoje Astravo AE problemos pernelyg dažnai suvokiamos fragmentiškai akcentuojant atskiras dalis, ypač (ne)saugumo.
Tai, kad Baltarusija pažeidė Espo konvenciją, buvo pripažinta dar pernai Ženevoje, o konkrečiai poveikio aplinkai vertinimo procese viską darė atvirkščiai ir Lietuvai netgi siuntė dokumentus, išverstus automatine vertimo programa.
Pavyzdžiui, Lietuvai skirtame dokumente, kuris verstas iš anglų į lietuvių kalbą, atsirado tokie keistai atominės elektrinės aprašymo kontekste skambantys žodžiai kaip „augalas“, kuris reiškia atominė elektrinę („nuclear power plant“). Tai gali rodyti sistemingą ir Baltarusijai būdingą elgesį, tačiau, pasak R. Švedo, tikroji ir vis didėsianti problema yra platesnė ir dar pavojingesnė.
Nepaisant visų Lietuvos priekaištų, tarptautinių neigiamų vertinimų, visų ekonominės logikos trūkumų, tarp Baltijos šalių besitesiančių derybų, kuriose atvirai įvardijamas elektros iš Astravo nepirkimo veiksnys, Baltarusija ir Rusija skubina AE projekto paleidimą neatsitiktinai.
Pagrindinė problema – ne saugumas
„Lietuvoje trūksta aiškumo dėl to, kur esminė problema: tai ne branduolinė sauga, ne poveikis aplinkai – tai svarbūs, bet išplaukiantys dalykai. Pati didžiausia problema yra tai, kad šiuo projektu Kremlius sukuria ir Lietuvos, ir Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos.
Šis objektas sukuria nerealius svertus sustiprinti priklausomybę – ir energetinę, ir energetikos sistemų, ir finansinę, ir politinę. Jau dabar Kremlius, mano vertinimu, šiuo projektu pasiekė labai daug tikslų, kuriais siekia destabilizuoti padėtį: Kremlius supriešino Lietuvą su Baltarusija, sukūrė vidaus politinę įtampą Lietuvoje, kur mes priimame įstatymus, renkame parašus, rengiame debatus, kyla nesutarimų – Kremlius tik rankomis trina“, – tikino R. Švedas.
Anot jo, Baltarusijos padėtis yra gerokai prastesnė, nei Lietuvos. Kaliningrado energetinė nepriklausomybė užtikrinta, Kremliui nebereikia dujų tranzito per Lietuvą, o Baltarusijos priklausomybė nuo Kremliaus dujų sektoriaus yra žymiai didesnė.
„Ir tai kelia didelę įtampą pačiam A. Lukašenkai. Jis prieš rinkimus tradiciškai imasi žingsnių, norėdamas parodyti, kad turi alternatyvas, pavyzdžiui, realiai importuoti naftą per Klaipėdą. Netrukus A. Lukašenka turėtų pradėti ieškoti alternatyvių dujų importo galimybių. Jis juk viešai pakomentavo V. Putino klausimą, kodėl Baltarusija perka brangesnę naftą kitur – sakė, „tam, kad
eilinę gruodžio 31-ąją nestovėčiau ant kelių prieš tave“.“, – priminė R. Švedas.
Lietuvos siekis neimportuoti Astravo AE elektros, anot pašnekovo, gali būti tik vienas iš tikslų pasiekti didesnį. Todėl Lietuva turėtų konkrečiais veiksmais mažinti abiejų šalių priklausomybę nuo Kremliaus, kitaip ši Baltarusijai didėsianti priklausomybės problema gali tapti ir Lietuvos.
„Veikimo priemonių gali būti įvairių, suprantant, kad ir Baltarusija elgiasi taip, kaip elgiasi ir taip toliau elgsis. Įvertinus, kad sunku tikėtis sutarimo, mes turėtume veikti atitinkamai – bandyti išaiškinti ir padėti Baltarusijos vadovui bei žmonėms suprasti, kas vyksta, kad jie patys įgautų motyvaciją veikti.
Analogija gali būti Lukašenkos žymusis įrašas, kai jis viešai pasakė, kad jis nenori eilinę gruodžio 31-ą stovėti ant kelių prieš Putiną. Aišku, Lukašenka mėgsta pažaisti, bet o kas priverčia žmones veikti? Krizine situacija! Kodėl Lietuva pastatė suskystintų dujų terminalą? Nes atėjo krizinė situacija. Visuomenėse iš pradžių atsiranda grėsmių suvokimas, tada visuomenė ir elitas mobilizuojasi ir galiausiai kažką padaro“, – teigė pašnekovas.
Kremliaus žaidimų įrankis
R. Švedo manymu, jau dabar pats Astravo AE projektas sukuria tiek įtampos bei galimybių neadekvačiam A. Lukašenkos elgesiui, tiek daug svertų Kremliui, kuris gali imtis eskalacijos veiksmų, provokacijų. O jos gali įvykti bet kuriuo momentu.
„Tai tėra juodieji scenarijai, bet jei kalbame apie provokacijas, įjunkime vaizduotę: kokias su atomine eletrine susijusias provokacijas galima daryti? Pačias paprasčiausias: visi žinome apie Kremliaus IT ir melagienų gabumus.
Galima įsivaizduoti meistriškai Kremliaus sukurtą istoriją feisbuke apie tai, kad Baltarusijos atominėje kažkas įvyko, nutekėjo į Nerį ir po 24 val. bus Vilniuje. O dar, žiūrėkite, ką nors nufilmuos, kokį žmogų išsigandusį – visas Vilnius išbėgs į pajūrį, į Vakarus. Įsivaizduojate, kokią destrukciją galima padaryti Lietuvoje?
O kas tai yra – ta pati priklausomybė, ta pati energetinė, provokacinė, eskalacinė priklausomybė, dviejų šalių sukiršinimas, vidaus politikos destabilizavimas – viską suvedu į vieną žodį: Kremlius padaro mus priklausomus ir gali manipuliuoti.
Sugalvos padaryti ką nors su elektros tinklais sistemoje arba sugalvos dempinguoti elektrą ir sukiršinti mus su latviais – prašau. Viskas priklauso tik nuo Kremliaus fantazijos, kaip jis šią galimybę realizuos. Turime eskalacijos objektą, todėl ir keliu klausimą: kaip sumažinti galimybę Kremliui eskaluoti visą šią situaciją?“, – įsijautęs kalbėjo R. Švedas.