Teisę studijuojantis panevėžietis neregys 23 metų Simonas Čeplinskas „Sekundei“ teigia, kad tik tapęs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Panevėžio miesto ir rajono filialo pirmininku pasijuto diskriminuojamas.
Juoda katė kelią perbėgo po rinkimų
Prieš šešerius metus regėjimo netekusiam ir vis dar atsitiesti bandančiam vaikinui skaudžiausia, kad jo aklumas užkliuvo tokio pat likimo – tai yra regos negalią turinčiam, viešosios įstaigos Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro vadovui Aloyzui Vilimui.
„Iki tol maniau, kad turime remti, palaikyti vienas kitą, padėti vienas kitam integruotis į visuomenę. Pasirodo, labai klydau. Aklųjų ir silpnaregių organizacijoje verda intrigos, vyksta kova dėl postų“, – sako S. Čeplinskas.
Apie tai, ką teko patirti tapus panevėžiečių, turinčių regėjimo negalią, sąjungos vadovu, jis prabilo tik po ilgų svarstymų. Nenorėdamas gadinti organizacijos, pabrėžiančios silpnaregių ir aklųjų integracijos į visuomenę svarbą, įvaizdžio, Simonas beveik metus tylėjo.
Jauną pirmininką viešai kalbėti paragino būrelis organizacijos senbuvių, manančių, kad visuomenė privalo žinoti, kokie, anot jų, nerašyti vilkų įstatymai joje galioja.
S. Čeplinsko teigimu, tarp jo ir regiono aklųjų ir silpnareigų vadovo juoda katė perbėgo po to, kai jis pernai lapkričio pabaigoje buvo išrinktas LASS Panevėžio miesto ir rajono filialo pirmininku.
„Po rinkimų A. Vilimas priėjo prie manęs, paspaudė ranką ir įspėjo, kad bus nelengva: reikės vienam eiti į savivaldybes, kitas institucijas, organizuoti renginius ir panašiai“, – Simonas pasakojo iš savo viršininko pajutęs rafinuotą psichologinį spaudimą.
Pasak jo, maža to, filialo kultūrinių renginių organizatorė Rima Žostautienė pareiškė neįsivaizduojanti, kaip aklasis galės dirbti.
LASS Panevėžio miesto ir rajono pirmininko pareigos yra visuomeninės, jas einantis asmuo negauna jokio atlyginimo. Tačiau daugelyje filialų pirmininkai dirba socialiniais darbuotojais ir gauna atlyginimą.
Simonas taip pat gavo socialinio darbuotojo etatą, tačiau netrukus jam buvo palikta tik pusė etato, motyvuojant, kad būdamas aklas nesusidoros su darbu. Kaip tikino pirmininkas, jo nepasiekdavo kvietimai į seminarus, o A. Vilimas pradėjęs kaltinti neveiklumu.
S. Čeplinskas mano, kad Panevėžio ir Utenos regiono aklųjų centro vadovas taip elgiasi todėl, kad turėjo savo kandidatą į LASS Panevėžio miesto ir rajono skyriaus pirmininko kėdę ir labai susierzino, kai buvo išrinktas kitas.
Iš regiono vadovo pasigedo geranoriškumo
300 silpnaregių ir neregių narių turinčio filialo vadovu S. Čeplinskas buvo išrinktas, kai iki ketverių metų pirmininko kadencijos buvo likę tik metai. Prieš tai buvęs filialo vadovas įpusėjus kadencijai išvyko į užsienį. Jį kurį laiką pavadavo Zita Kuolalienė, o jai pasitraukus iš pareigų organizacija liko be pirmininko.
Į šį postą buvo keli kandidatai, tačiau žmonės išrinko Simoną.
Jaunas vyras pasakojo, kad netrukus sulaukė keisto skambučio. Moteris, prisistačiusi vienos televizijos žurnaliste, sakė, kad žmonės skambina jai ir klausia, kaip visiškai aklas žmogus gali vadovauti organizacijai. Tad norinti parengti apie jį reportažą.
S. Čeplinskas atsakė, kad žurnalistai gali bet kada atvykti. Tačiau filmavimo grupė LASS Panevėžio miesto ir rajono būstinėje taip ir nepasirodė.
Jaunasis pirmininkas įkurdintas koridoriaus gale esančiame atskirame kabinetą, turinčiame kompiuterį su specialiomis, aklam žmogui dirbti pritaikytomis programomis, telefoną.
Simonas buvo pasiryžęs organizacijoje dirbti ir socialiniu darbuotoju. Turintiesiems regos negalią dažniausiai reikia asmeninio asistento – žmogaus, galinčio jiems teikti skaitovo, palydovo, mobilumo ir orientacijos mokymo (pavyzdžiui, vaikščioti su baltąja lazdele) paslaugas.
S. Čeplinskas baigė savarankiško gyvenimo, mobilumo ir orientacijos bei darbo kompiuteriu kursus, seminaruose įgijo teorinių ir praktinių žinių, reikalingų dirbant su regėjimo neįgaliaisiais.
Tačiau visą etatą Simonas turėjo tik apie porą savaičių, iki Naujųjų metų. 2013-aisiais jam buvo palikta tik puse socialinio darbuotojo etato. A. Vilimas jaunajam pirmininkui paaiškino, kad dėl aklumo jis negali atlikti dalies veiklų, numatytų socialinio darbuotojo pareigybės apraše. Kitaip sakant, kad visiškai nematantis S. Čeplinskas negali mokyti likimo draugų vaikščioti mieste, lydėti į įstaigas.
Nors Simonas gerai orientuojasi aplinkoje, bet pripažįsta, kad jam sudėtinga lydėti likimo draugus. Tačiau silpnaregių ir aklųjų organizacijoje dirbančio neįgalaus socialinio darbuotojo pareigos skiriasi nuo sveiko, dirbančio socialinės rūpybos ir globos įstaigose.
Simonas sakė turintis reginčią padėjėją Neringą Aleknaitę, kuri kartu su juo būtų galėjusi lydėti regėjimo neįgaliuosius į įstaigas, pas gydytojus, į parduotuves.
Pirmininkas likimo draugus buvo pasiruošęs lankyti namuose, mokyti kompiuterinio raštingumo, informuoti įvairiais jiems rūpimais klausimais. Būtent tokiu būdu jis, kaip aklasis, integruotųsi į visuomenę ir savo ruožtu padėtų tai daryti kitiems.
LASS interneto tinklalapyje, matyt, ne be reikalo skiltyje apie tinkamiausias neregiams profesijas įrašyta ir socialinio darbuotojo. Tačiau Simono patirtis parodė, kad tai tik graži teorija, o gyvenime viskas kitaip.
LASS ilgametė narė Stasė Kopūstinienė stebisi, kad S. Čeplinskui nebuvo skirtas kabinetas kartu su N. Aleknaite, ši jam būtų padėjusi susipažinti su filialo nariais.
„Į ją kreipiasi žmonės įvairiais klausimais. Simonui būtų lengviau įsidėmėti interesantų balsus, jis būtų iš pirmų lūpų išgirdęs apie jų problemas, pagaliau – pabendravęs, susipažinęs. Simonas – jaunas, veiklus, tikrai gali daug nuveikti organizacijos labui, tik A. Vilimui reikėjo parodyti geranoriškumo ir suteikti jam galimybę atsiskleisti. Regiono vadovas turėjo padėti jaunam kolegai įsigilinti į organizacijos darbą, būti patarėju, draugu. Deja, viskas buvo daroma taip, kad Simonas būtų parodytas kaip niekaip tikęs vadovas. Didžiausia vaikino kaltė, kad jis užėmė vietą, kurią A. Vilimas buvo numatęs savam“, – įsitikinusi S. Kopūstinienė.
S. Čeplinsko ir jį palaikančių filialo narių žiniomis, iš jo atimtą pusę socialinio darbuotojo etato Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro vadovas pasiėmė sau.
Simonui susidarė įspūdis, kad A. Vilimas prieš jį nuteikė kitų filialų vadovus.
„Jie su manimi nesisveikina, nors tarp mūsų jokio konflikto nebuvo“, – pasakojo jis.
S. Čeplinskas teigė pašiurpęs, kai viename filialų vadovų susirinkime A.Vilimas pareiškė, kad organizacijos nariai nesvarbu, – svarbu, kad jie pasirašytų, jog gavo tam tikras paslaugas.
Simonas viršininkui leido suprasti tam nepritariantis.
Jaunasis LASS Panevėžio ir rajono filialo pirmininkas sakė sulaukęs A. Vilimo priekaištų, kad nedalyvavo tai viename, tai kitame seminare, į kuriuos jam esą buvo atsiųsti kvietimai elektroniniu paštu.
„Tikrai mielai būčiau dalyvavęs, bet negavau kvietimų. Nesuprantu, kodėl A. Vilimas, sėdintis gretimame kabinete, negalėjo užeiti ir man pasakyti apie seminarus“, – stebėjosi jis.
Išgyventos kančios suteikė stiprybės
Šiais metais teisę Utenos kolegijoje pradėjęs studijuoti S. Čeplinskas džiaugiasi, kad aukštoji mokykla jį labai geranoriškai priėmė.
Tiesa, nors sulaukiantis iš reginčiųjų supratimo ir palaikymo, Simonas neturi daug draugų tarp sveikų bendraamžių. Jis svarsto, kad jaunuoliai gyvena labai intensyvų gyvenimą ir jų interesai kitokie.
S. Čeplinskas dabar jau gali ramiai kalbėti apie tai, kas jam atsitiko prieš šešerius metus.
2007-ųjų sausio 21-ąją J. Janonio gatvėje esančioje motociklų kroso trasoje šešiolikametis su dviem jaunesniais draugais susprogdino savadarbį sprogmenį. Paauglių smalsumas baigėsi tragedija. Sprogimo būta labai stipraus: nepilnamečiai patyrė akių, rankų ir daugybinių kūno sužalojimų.
Sunkiausiai nukentėjo Simonas. Respublikinėje Panevėžio ligoninėje jam buvo nustatyti atviri dešinės plaštakos pirmo ir antro pirštų lūžiai, abiejų akių kiaurinės žaizdos, ištekėję vidiniai akių obuoliai, daugybiniai skeveldriniai viso kūno sužalojimai. Iš Respublikinės Panevėžio ligoninės vaikinas buvo išvežtas į Kauno klinikas.
Simonui buvo operuota galva, akys, rankos. Aukšto, liekno, inteligentiško vaikino veide ir rankose iki šiol liko tragediją primenančių randų, jo akis dengia juodi akiniai. Simoną tėvai vežė pas geriausius Lietuvos, Ukrainos ir Rusijos akių ligų specialistus, tračiau grąžinti vaikinui regėjimo nepavyko. Po vienos operacijos Lietuvoje buvo pradėjęs šiek tiek matyti, tačiau tik laikinai.
„Išgyvenau baisią neviltį, puoliau į depresiją. Trejus metus buvau užsidaręs namuose“, – santūriai, ramiu balsu apie patirtas fizines ir psichologines kančias kalbėjo Simonas.
S. Čeplinskas Vilniaus silpnaregių ir aklųjų ugdymo centre baigė 11 ir 12 klases, išlaikė egzaminus, išmoko dirbti kompiuteriu neregiams pritaikytomis programomis.
„Centro specialistai labai stengėsi palaikyti mus psichologiškai, nuolat sakydavo, kad galime integruotis į visuomenę ir gyventi visavertį gyvenimą. Aš tuo tikėjau, tik tapęs LASS Panevėžio ir rajono pirmininku labai suabejojau. Jeigu čia, regėjimo negalios žmonių branduolyje, su jais elgiamasi kaip su antrarūšiais, tai apie kokią integraciją galime kalbėti?“– nesupranta Simonas.
Negalia – rimta kliūtis
A. Vilimas neneigia, kad S. Čeplinsko aklumą laiko kliūtimi dirbti organizacijoje socialiniu darbuotoju, bet tvirtina jo nediskriminavęs, o atvirkščiai – siūlęs savo pagalbą. Bet vaikinas atsisakęs.
„Neturėjau ir neturiu jokio savo kandidato į Panevėžio miesto ir rajono pirmininkus. S. Čeplinsko didžiausia problema – ne aklumas, o neveiklumas“, – teigia Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro vadovas, garantuojantis, jog rugsėjo 18 dieną vyksiančiuose pirmininko rinkimuose S. Čeplinskas nebus perrinktas.
„Jis tiesiog nesišneka su mumis. Štai kur problema“, – sako A. Vilimas.
Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro vadovas patvirtino, kad S. Čeplinskas socialinio darbuotojo viso etato negalėjo turėti dėl aklumo.
„Simonas pats pripažino, kad nepajėgs lydėti neregių į įstaigas, negalės padėti užpildyti dokumentų. Socialinio darbuotojo etatas yra finansuojamas iš Panevėžio savivaldybės lėšų. Darbuotojas privalo vykdyti tokias veiklas, kokios yra numatytos socialinio darbuotojo pareigybėje“, – aiškino A. Vilimas.
Jo teigimu, S. Čeplinskui negalia nėra kliūtis eiti filialo pirmininko pareigas, bet socialinio darbuotojo viso etato negali turėti.
„Nežinau, kodėl Simonas pyksta ant manęs. Aš jam nuoširdžiai norėjau padėti. Bėda ta, kad jis vengia bendrauti su kitais, sėdi užsidaręs kabinete. Esu tikras, kad jo žmonės pirmininku neberinks“, – sakė A. Vilimas.