Tad nieko keisto, kad artėjant rinkimams stebima, kad iki šiolei vienijęsi ir bendradarbiavę žiniasklaidoje, dabar šie autoriai, jų atstovaujamos ar vadovaujamos organizacijos ėmė vienytis bendrai veiklai, pritraukdami ir partijas, nepatenkintas oficialia Lietuvos politika.
„Svarbiausia – dezinformacijos kiekybė“
Informacija, kuri visiškai nepalanki Lietuvai, bet labai panaši į tą, kurią skelbia oficialioji rusiška žiniasklaida, cirkuliuoja lietuviškuose interneto portaluose „Ldiena“, „Šauksmas“, „Ekspertai“, „Sarmatas“, „Versijos“, „Revoliucija“, „Laisvas laikraštis“, „Socialistinis liaudies frontas“, „Karštas komentaras“. Šios interneto svetainės kasdien sulaukia 17 tūkst. lankytojų.
Socialistinio liaudies fronto vicepirmininkas Jonas Kovalskis viename iš interviu „Laisvam laikraščiui“ sakė: „Informaciniame kare svarbu ne informacijos patikimumas ar kokybė, o dezinformacijos kiekybė. Taip sukuriamas totalaus melo laukas, verčiantis net kritiškai mąstančius protus paklusti melo galiai.“
Štai sausio 17 dieną „Šauksmas“, o po jo ir „Laisvas laikraštis“ pranešė, kad Berlyne arabų kilmės imigrantai pagrobė ir 30 valandų prievartavo trylikametę iš rusakalbės šeimos. Buvo pridėti ir šį įvykį neva liudiję pranešimai iš Rusijos televizijų ir dienraščio „Maskovskij komsomolec“. Lietuviški interneto portalai skelbė šią žinią jau po to, kai Vokietijos policija paneigė šiuos gandus.
Ši istorija kaip du vandens lašai panaši į Rusijos televizijų paskleistą melą apie Ukrainos Slovjansko mieste nukryžiuotą berniuką. Tad kyla klausimas, kas lietuviškai žiniasklaidai paskleidė pastarąją istoriją apie imigrantų žvėrišką elgesį su trylikamete.
Siekiama naikinti istoriją
Buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina pastebi, kad pagrindinis Maskvos užsienio politikos tikslas – valdyti buvusią sovietinę erdvę, pasinaudojant interneto galimybėmis: skiepijama vadinamoji „alternatyvi tiesa“, skleidžiamos antivakarietiškos ir prorusiškos idėjos, agituojama prieš Lietuvos politinę santvarką, jos kariuomenę, vykdomą užsienio politiką, narystę NATO ir Europos Sąjungoje (ES).
„Jeigu kas nors kvestionuoja patį mūsų narystės faktą, tai arba jie nesupranta ekonominio naudingumo, arba jie sąmoningai tą daro. Reikia žiūrėti, ar mums tos kalbos naudingos, kad nenaudinga būti ES“, – teigė G. Grina.
Vadinamoji „nesisteminė žiniasklaida“ siekia ne tik skleisti dezinformaciją apie naujausius „įvykius“, bet ir naikinti pačius valstybės pamatus – jos istoriją. 2015 metų liepą, karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse „Karštame komentare“ istoriku prisistatantis Aivaras Lileika rašė, kad „Mindaugas ne vienijo, o suskaldė baltų valstybę, (...) padoriems istorikams Mindaugas yra iš niekingiausių, juodžiausių asmenybių mūsų Sarmatiškoje–Lietuviškoje istorijoje“.
Lietuvai minint kruvinąsias Sausio įvykių metines, „Ldiena“ tyčiojosi iš žuvusių Lietuvos nepriklausomybės gynėjų. Šį Rusijos propagandistų šmeižtą Lietuvoje tiražuoja Socialistinis liaudies frontas, nors įkūrėjas už tai nuteistas.
„Ldienoje“ tinklaraštininkas Paulius Radvanskis be užuolankų ragino atsisakyti ginti savo valstybę: „prašau, paklauskite savęs, už ką jūs kovojate, už ką kovosite įstoję į Lietuvos kariuomenę? Už Lietuvą ar už Lietuvą valdančius asmenis? (...) Taigi, pagalvokite kas yra tikrasis jūsų priešas. Vladimiras Putinas už televizoriaus ekrano ar supuvęs Lietuvos elitas už valstybės vairo?“
Kur riba?
Esant tokiai ryškiai dezinformacijai, natūraliai kyla klausimas, kur yra viso to riba.
Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskienė-Tiumenevienė pastebi, kad vadinamoji radikalioji žiniasklaida balansuoja ties įstatymo pažeidimo riba, tačiau tai įrodyti nėra lengva.
„Ties riba balansuoja ir „ekspertai.eu“, ir „Ldiena“ – mes juo nuolat stebime. Yra pradėtas tyrimas pagal stebėsenos aktą mūsų tarnyboje dėl „Laisvo laikraščio“, kuris kurstė tautinę nesantaiką viename iš savo straipsnių“, – pasakojo žurnalistų etikos inspektorė.
Siekia patekti į valdžią
Lig šiol internetinę erdvę stebintys ekspertai fiksavo prorusiškos žiniasklaidos vienijimąsi, keitimąsi rašiniais, palankių žmonių nuomonių sklaidą, tačiau artėjant rinkimams, atrodo, imamasi jėgas vienyti ir valdžios siekimui.
Birželį „Drąsos kelio" sąraše į Seimą išrinktas Audrius Nakas, Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila bei Aeroklubo prezidentas Jonas Mažintas pranešė apie „Birželio 3-sios“ klubo įsteigimą. Apie bendrą darbą pranešė ir signataro Rolando Paulausko „Mūsų gretos“. Lapkritį Respublikonų partijos vardu bendrus tikslus deklaravo Valdemaras Valkiūnas. Sausį prisidėjo „Nacionalinis interesas“, Vytauto Jurgio Kadžio vadovaujama Pensininkų partija bei viešosios įstaigos „Pilietinė žiniasklaida“ vadovas, judėjimo „Būkim vieningi“ veikėjas Gediminas Paplauskas. O prieš porą savaičių prie jų prisijungė Aro Sutkaus vedama Liaudies partija.
Besivienijančių tikslas, kaip teigia jie patys, skelbti referendumą, ar Lisabonos sutartis priimtina Lietuvos valstybės suverenitetui. Kad šį referendumą lydėtų sėkmė, reiktų bent tris kartus žemiau nuleisti referendumo kartelę, kad vietoje 300 tūkst. rėmėjų parašų reikėtų surinkti 100 tūkst. Tuomet referendumais, pasak valstybės politika nepatenkintųjų, valstybę galėtų valdyti Tauta, o ne jos išrinkti atstovai.
Politologas Linas Kojala sako, kad šie veikėjai gali būti įtikėję savo įtaka visuomenei, nors ji, politologo vertinimu, Lietuvoje nėra didelė. Tačiau bet kuriuo atveju jų tikslas – tapti įtakinga politine jėga ir galbūt patekti į valdžią.
„Bandoma suburti tam tikrą žmonių tinklą, kuris galbūt prijaučia tai ideologijai arba bent jau tai idėjinei linijai, kurią formuoja Kremlius. Jį siekiama kurti ne tik tam, kad būtų paveikta visuomenė, bet ir siekiant politinių tikslų – sukurti alternatyvią politinę jėgą, vienyti tas visas grupes, kurios jau ir taip yra viena su kita akivaizdžiai susijusios dėl informacijos keitimosi, dėl tų pačių informacijos šaltinių, persidengiančių autorių. Tad akivaizdu, kad visa tai perauga į bandymą tapti nauja politine jėga“, – analizavo Rytų Europos centro ekspertas L. Kojala.