Pusantros savaitės – anot kuopos ir bataliono vadų, rekordiškai trumpas laikas per kurį reikėjo pasiruošti priesaikai. Atmeskime kelias dienas, kurių prireikė visiems kariams aprengti, sustyguoti vidinius procesus, supažindinti pirmą kartą uniformomis pasipuošusius jaunuolius su kariška tvarka ir liko iš esmės tik penkios pilnavertės dienos, per kurias išmokome tai, ko išmokome. Tikiu (ir tikiuosi, kad kitiems atrodė taip pat), kad išmokome viską, ko iš mūsų buvo tikėtasi ir nepadarėme gėdos nei sau, nei batalionui.
Tos pusantros savaitės buvo vienos įdomiausių gyvenime. Pirmą kartą teko gulti pagal komandą, kelti pagal komandą, valgyti pagal komandą, net kairę koją ant žemės dėti pagal komandą. Sakysite, kad tai yra laisvės apribojimas. Taip, žvelgiant paviršutiniškai – tikrai taip. Daug ko, kas įprasta civiliniame gyvenime, teko atsisakyti. Ir tai tik per maždaug 1/20 dalį viso numatytos tarnybos laiko. Dar daug ko atsisakyti teks. Bet toks ir buvo tikslas.
9 mėnesius, kuriuos savanoriškai išbraukiu iš civilio gyvenimo, tikiuosi iškeisti į bent dešimtį papildomų metų kokybiško, sveikesnio, lieknesnio gyvenimo su mažesne infarktų ir insultų tikimybe. Į gebėjimą stoti ne UŽ savo moters ir dukters, kaip kad savo karius žadėjo išstatyti kaimyninės ne itin draugiškos valstybės vadovas, o prieš ją. Slėptis už moters ir vaiko – žema. Ir kartu noriu parodyti tai visuomenės daliai, kurią galima pavadinti „verktiniais“, kad verta laikinai atsisakyti visko – karjeros perspektyvų, šeimos, pajamų ir galbūt netgi išsilavinimo – kad gautum tai, ką mainais už pareigos atlikimą siūlo Lietuvos Kariuomenė.
Turbūt jau pastebėjote – tuščio patriotiškumo, buko šaukimo „Už Lietuvą, vyrai“ nepateikiu kaip priežasties rinktis karinę tarnybą. Nėra tokios priežasties. Bet savo šeimą, savo namus ir tą tvarką, kuri yra dabar, ginsiu tiek, kiek sugebėsiu ir taip, kaip būsiu išmokytas. O pakeliui ginsiu ir visa kita, kas bus man už nugaros. Gal tai ir reiškia tą „Už Lietuvą“?
Baigiam su ideologiniais įsitikinimais :) Pereinam prie praktiškesnių dalykų.
Kaip atrodo tarnybos pradžia – nuo A iki Ž
Alytuje, pravažiavus Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono patikros punktą, prie kurio budi G36 automatu ginkluotas karys, pažyra visas būrys tokių skustagalvių turistų su dideliais krepšiais. Iškart prisistato keli kariai ir vargais negalais surikiuoja mus į tris eiles ir parodo, kokia yra kariška stovėsena. „Kuo greičiau tai išmoksite, tuo mažiau bėdų turėsite vėliau“, – sakė leitenantas Svajūnas Kubilius. Velniškai šalta, bet visi, nors ir drebėdami stovi atkišę krūtines ir laikydami rankas už nugaros (tik vėliau sužinojome, kad tai yra stovėsena „laisvai“). Kiti kariai mus „išsirankioja“ (ne pagal treningų spalvą ar šukuosenos išvaizdumą, o tiesiog pagal tai, kur stovėjome) ir išsiveda link tos vietos, kur gyvensime artimiausius 9 mėnesius. Dar kartą esame išrikiuojami – dabar jau pagal ūgį. 36 žmonių būrį padalino į tris lygias dalis. „Prisiminkite visiems laikams – esate 4 būrio 1, 2 ir 3 skyriai“, – sakė kažkuris iš skyrių vadų.
Sulaukėme. Komanda – rikiuoti lauke. Pirmieji kariški pietūs. Darbe pietauti eidavome nedideliais būreliais, po 2-3, kartais – po 6 žmones, ramiai pasišnekučiuodami, neskubėdami sulaukdavome užsakymų priėmimo, patiekalų atnešimo, sąskaitų pateikimo. Čia išrikiavo apie daugiau nei 70 „skustagalvių“ (kiekvienam tarnauti ketinančiam jaunuoliui išdalinamas rekomendacijų sąrašas, kuriame parašyta, kad rekomenduojamas plaukų ilgis yra iki 0,5 cm, o rekomendacijų klausė beveik visi) kurie, draudžiant bet kokias tarpusavio kalbas, kreivai-šleivai sukosi pagal komandą „kairėn“ ir dar kreiviau-šleiviau žygiavo kelis šimtus metrų iki valgyklos. Pirmas įspūdis apie maistą – panašiai kaip mokyklos valgykloje. Jokios prabangos, minimaliai prieskonių. Pirmas įspūdis apie valgymo procesą – stulbinantis: kariuomenėje ne valgoma, o grūdama į gerklę. Skubiai, be kalbų ir nė menkiausios užuominos apie mėgavimąsi skoniu. Nes nėra ten kuo mėgautis – svarbiausia kalorijos.
O po pietų – vėl pasėdėti ant taburečių. Po dar vieno gana ilgo pasėdėjimo sulaukėme nurodymo keliauti į bataliono sporto salę, kur buvo išrikiuotos dėžės su pirmosiomis „dovanomis“. Teko atsirinkti sau uniformas, striukes, sportines aprangas, batus.
Viskas – nauja, dar neišpakuota. Tik nebūtinai tokio dydžio, kokio reikia. Kai kurie skyriaus draugai gavo aprangas, skirtas keliomis dešimtimis centimetrų aukštesniems ilgšiams (vienas iš jų ta proga net išvengė rytinės mankštos – su uniformomis niekas nesportuoja; kitas turėjo iš namų atsivežtą aprangą, todėl sportuoti ryte teko).
Lauko uniformos batai („kerzai“), galiu pasakyti, kol kas atrodo puikūs. Nesunkūs, patogūs, iš vidaus minkšti, šilti, jokių pritrynimų (nors negaliu kalbėti už kitus). Per pusantros savaitės oda lenkimo linijose paminkštėjo, todėl dabar jie jau beveik ir nebegirgžda. Sportbačiai – taip pat galbūt visai neblogi, bet pasinaudojau suteikta galimybe naudoti savo sportinę avalynę. Kolegos valstybės paskolintais batais nesiskundžia.
Striukės labai šiltos ir labai sunkiai perlyjamos (viršutinis sluoksnis per įkyrų lietų, po kuriuo tenka stovėti kartais ir kelias valandas per dieną, permirksta kiaurai, bet po striuke esančios odos vanduo nepasiekia). Už tai permirksta kepuraitė, todėl po kurio laiko ar su ja, ar be jos – būna taip pat šlapia.
Apsirengėme – ir vėl sėsti ant savo taburečių „kubrikuose“. Skyrių vadai per tą laiką dar atnešė lapelius susižymėti viskam – spintelėms, lovoms, taburetėms. Viso skyriaus vardu dėkoju protingiems žmonėms, patarusiems pasiimti žymeklį – juo buvo sužymėti ir visi uniformos elementai, tarnybos pradžioje turintys nepaaiškinamą norą atsidurti ne pas šeimininką.
Po dviejų dienų tokio sėdėjimo, kol vadai tvarkė administracinius reikalus ir mus aprenginėjo, net pradėjome juokauti, kad mūsų taburetės tuoj atrodys kaip Šaolino vienuolynų grindys, kuriose atsispaudę vienuolių pėdsakai. Tik šiuo atveju pėdsakai būtų palikti ne pėdų ir ne ant grindų.
Kitas dalykas, kurį galime daryti be užpakalio įspaudų ant taburečių gilinimo– tai vaikščiojimas koridoriumi. Informacijos lentoje radome „dienos grafiką“ Tiesa, menkavertį – apie 8 užsiėmimus per dieną sėdėdami ant taburečių galime tik pasvajoti.
Bent jau sužinojome, kad lygiai 22:00 turėtume išgirsti komandą „KUOPA, MIEGAS!“. Na, sėdime, laukiame. Aplinkiniuose „kubrikuose“ visi sugulė, šviesas išjungė. O mes laukiame. Mat dieną išaiškino – be įsakymo net nusipersti žmoniškai negalime. Aha. Tikrai taip.
22:05 gauname velnių nuo budėtojo – ko nemiegate? Gi jau po dešimtos vakaro. Pasiteisinimas, kad laukėme komandos, nesuveikia. Esą protu reikėjo vadovautis. Kitą vakarą sugulėme 20 minučių per anksti – kitas budėtojas pagrasino, kad reikės aiškintis, ar galima taip anksti gultis.
Tai štai pamoka: išmokti ne komandas, o budėtojus ir jų budėjimo stilius. Vienas komandos neduos ir reikalaus, kad susivoktume, kitas suabejos, ar galime vykdyti komandą, kurios dar negavome, bet turėtume. Trečias kaip vaiduoklis (nesitikėjau, kad su „kerzais“ įmanoma vaikščioti taip tyliai) nepastebėtas įsliūkins į kambarį, kuriame išjungta šviesa ir kokias 10 sekundžių stovės, kol prisiklausys pakankamai prieš miegą besišnekančių karių „blevyzgų“, o tada užbaubs, ko mes, tokie ir anokie, dar nemiegame.
Maistas
Žvelgiant iš žmogaus fiziologinių ir visokių kitokių poreikių, maistas kariuomenėje yra fantastiškas. 10 balų iš 10 galimų. Aprėpiamos visos įmanomos produktų grupės – ir mėsa, ir daržovės, ir žuvis, ir vaisiai, ir pieno produktai su gerosiomis bakterijomis, ir duona, ir šokoladas. Įvairovė, jeigu žiūrėtume į meniu lenteles kiekvienai skirtingai dienai, milžiniška. Neabejoju, kad karių fiziniai organizmo poreikiai patenkinami ne tik pagal lenteles, bet ir realiai.
Bet kalbant apie maisto skonius tos lentelėje esančios įvairovės lieka labai jau nedaug. Ar sriuba pupelių, ar agurkinė, ar dar kokia nors – tai yra tiesiog sriuba. Romšteksas, bifšteksas, kotletas, maltinis ar dar kas nors – tai yra ta pati malta mėsa. Skonis nesikeičia nepriklausomai nuo patiekalo pavadinimo. Vos po pusantros savaitės skiriame tik „mėsą“, „žuvį“, „daržoves“ ir dar vieną-kitą valgymo „aksesuarą“. Prieskoniai – tik druska ir standartiniai juodieji pipirai. Kariuomenės virtuvėje apie baziliką, papriką ir kitas namų virtuvės gudrybes niekas negirdėjo. Kariai grūda maistą į gerklę ir liūdi :/
O jau jogurtas, kuriuo kartais pavaišinami kariai... apie jį kuopoje vos po kelių dienų pradėjo sklandyti anekdotai. Lygiai tokie patys, kaip apie tikriausiai visiems girdėtą šuns emocijų atpasakojimą jį maitinant grikiais. Pirma diena: „O, persikų jogurtas!“. Antra diena: „O, ir vėl persikų jogurtas“. Trečia diena: „Tai ką, ir vėl persikų jogurtas?“ Ketvirta diena: „Persikų jogurtas? O gal geriau GRIKIAAAAAAI?“ Ponai kariuomenės maisto tiekėjai, o gal galėtume kartais mėlynių ar braškių skonio jogurto atvežti?
Kuo aprūpina kariuomenė?
Tiesa, higienos palaikymo priemonių niekas neduos – dantų šepetuko, pastos, prausimosi ir skutimosi priemonių reikės. Neduos ir adatos su siūlu (o jų kartais prireikia).
O taip pat gavome „nuliovus“ miegmaišius, kuprines, amunicijos diržus, šalmus ir nemenką rinkinuką smulkesnės įrangos (kastuvėlius, akinius, kompasus, žibintuvėlius, taktines pirštines ir panašiai). Kiek padėvėti buvo gertuvės ir katiliukai. Ir ginklai – G36 – kai kuriems buvo priskirti ne pirmos jaunystės. Manasis – gerokai padrožtas, bet vis dar pakankamai neprastai atrodo, todėl buvo pakrikštytas Angelina.
Prieš pat priesaiką kariuomenė „išrašė“ ir antrą lauko uniformų rinkinį. Tik tą „išrašymą“ galima vadinti labai jau santykiniu – sklinda gandas, kad jos į dalinį atvežtos ne pagal vadams puikiai žinomus, iš anksto surašytus dydžius, o pagal tai, kas buvo likę sandėliuose. Tai į tuos antrus lauko uniformų rinkinius nesudėtingai galėjome tilpti kad ir dviese – nelabai kam reikia aukštesniems nei 188 cm ir platesniems nei 106 cm skirtų uniformų, todėl jomis buvome „pavaišinti“ mes.
Bet žvelgiant bendrai susidaro įspūdis, kad kiekvienas šauktinis jau per pirmąsias savaites kainavo po mažų mažiausiai tūkstantį eurų, o iki tarnybos pabaigos kario kaina bus vertinama ir dešimtimis vien kariuomenės investuotų tūkstančių. Jau nekalbant apie asmens vertę Lietuvai.
Kareivinės
Batalionas įkurtas istorinėse, dar apie 1900 metus pastatytose kareivinėse. Bet tai nereiškia, kad pastatai 115 metų stovi taip, kaip pastatyti – jie puikiai renovuoti, net plytos iš išorės nuvalytos taip, kad visi kareivinių pastatai tiesiog švyti.
Viduje viskas taip pat šiuolaikiška, nors ir labai kuklu. Vietoje šimtmečius skaičiuojančių grindų lentų – naujai paklotos paprastos grindų plytelės, puikūs, šilumą gerai laikantys langai. Tualetuose – ne skylės reikalams atlikti, o normalūs unitazai (ir gerokai per žemai pakabinti pisuarai, pareikalavę pakoreguoti „taikiklį“), geri dušai ir prausyklos. Geri, bet gal šiek tiek nepakankamas kiekis.
„Diedovščina“
Tai buvo turbūt viena didžiausių „feisbuko didvyrių“ baimė, kai tik buvo paskelbta apie ketinimus sugrąžinti šauktinių kariuomenę – kad jaunesnieji kariai bus priversti skalbti vyresniųjų kojines, kad jie bus mušami, kad iš jų būtų tyčiojamasi.
Per pusantros savaitės, tiesą sakant, kontaktų su vyresniais kariais kiekis buvo lygus ir apvalus nulis. Bendravimas apsiribojo tik savo kuopos kariais ir visais kuopos vadais. Kitų kuopų atstovus matėme tik per atstumą ir jais žavėjomės – kaip jie su pilna kovine ekipuote lipa į sunkvežimius ir vyksta į pratybas, kaip jie be sustojimo pumpuoja atsispaudimus ir susilenkimus, kaip jie milžinišku greičiu lekia aplink kareivines. Taigi, iš jų pusės tos siaubą keliančios „diedovščinos“ ne šiaip nepatyrėme. Jos būti negalėjo. Tiesiog nebuvo tokios galimybės. Ir, kiek man žinoma, taip yra ne tik Alytuje.
O kalbant apie vadus – na taip, pasitaiko, kad tenka griūti ant žemės ir „pumpuoti 30“. Man pačiam, storabambiui, teko griūti ir „pumpuoti 20“ (pasigailėjo :)). Už reikalą – nuverčiau kolegos ginklą, o už tokią nuodėmę atleidimo nėra. Už pagarbos vadams neparodymą, už netvarką kambaryje, už kitus dalykus, kurių ugdymui kas nors užsispyrusiai nepasiduoda – tenka pasportuoti. Bet tai – ne beprasmiškos bausmės. Anot kuopos vado kapitono Gyčio Metlovo, tai – mūsų ruošimas fizinio pasirengimo testams.
Vargu, ar kas tuos atsispaudimus kuopoje ir priima kaip bausmes – dar iki priesaikos tuometiniai laikinieji jaunesnieji eiliniai žaidė žaidimus „iš atsispaudimų“ (kai kurie per vakarą juos „pumpuodavo“ šimtais). Kuopos draugams prašant leidimo parūkyti pats budėtojo prašiau leisti pabėgioti. Keista, buvau nesuprastas – rūkyti lauke leidžiama, o bėgioti – nė velnio.
Kodėl taip? Vienos iš nedaugelio kuopoje išklausytų paskaitų tema – apie sportavimą ir vadų atsakomybę: jei jau leidi sportuoti – tai ir prižiūri, ir atsakai. Kai negali prižiūrėti ir neturi noro atsakyti už kelis tokius „nesusipratėlius“, kurie sportą renkasi vietoj rūkymo – atsakymas „ne“ yra natūralus.
Kartu vertėtų paminėti ir rūpinimąsi karių sveikata. Bent kiek šlubuoji, karščiuoji ar kitaip negaluoji – į medpunktą ŽENGTE MARŠ. Psichologė visada kviečia pasikalbėti, jei slegia dvasiniai akmenys. Jeigu tai susiję su religija – mielai prašome pas bataliono kapelioną.
Nestatutiniai santykiai šiuolaikinėje Lietuvos kariuomenėje apskritai yra turbūt didžiausias įmanomas siaubas – bet koks bendravimas tarp karių ir jų vadų yra griežtai apibrėžtas įstatymais, kariai netgi raginami apie bet kokius statutui nusižengiančius dalykus pranešti „aukščiau“. Visi kariai griežtai perspėti: tyčiositės iš kolegų, kuriems sunkiau sekasi tarnyboje – bus rasta būdų bausti. O jei priekabiausite prie kurios nors iš trijų kuopos panelių – bausmės maža nepasirodys.
Santykiai tarp karininkų ir puskarininkių
Stebint iš šono (bent jau man asmeniškai) tai yra bene įdomiausia gyvenimo kuopoje dalis. Trečioji kuopa sudalinta į keturis būrius, kuriems vadovauja leitenantai. Kiekvienas būrys sudalintas į skyrius, kuriems vadovauja seržantai arba vyr. eiliniai. Ir, kaip bebūtų keista, tie leitenantams pavaldūs vyrai beveik visais atvejais turi kur kas daugiau patirties už leitenantus. Tie seržantai dažniausiai yra vyresni už jiems vadovaujančius leitenantus, bet tik amžiumi. Be to, bent jau trečios kuopos seržantai turi realios, kovinės patirties iš komandiruočių Kosove, Irake, Afganistane. Leitenantai, lyginant su seržantais, turi tik suolų trynimo patirties iš Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų.
Todėl lyg ir natūralu, kad seržantai į leitenantus žiūri kreivokai. O leitenantai stengiasi savo pozicijas įtvirtinti per prievartą spaudžiamu griežtumu. Ir bendravimas su kuopa kai kuriems leitenantams ne visada sekasi labai sklandžiai. Susidarė įspūdis, kad seržantai truputį paburbėję ir pamuštravę mielai perduos savo patirtį – su humoru, su pavyzdžiais iš savo gyvenimo. Leitenantai dar neturi ką perduoti, todėl tik muštruoja.
Apsisaugosiu savo užpakalį, kuris po kelių dienų turės grįžti atgal į dalinį: ketvirto būrio (to paties, kuriam priklausau ir pats) vadas, bent jau mano ir skyriaus kolegų supratimu, yra vienintelis iš kuopos leitenantų, kuris pagarbos susilaukia ne tik dėl to, kad mokymuose mokėsi, bet ir sugeba žmoniškai bendrauti.
Fizinis rengimas
Jau minėjau, kad leidimą parūkyti galima gauti gerokai lengviau nei leidimą pabėgioti ir kad kariai patys savanoriškai sportuoja savo „kubrikuose“ kas kaip sugeba. Bet tai tikrai nereiškia, kad iš mūsų ketina ugdyti gražiai žygiuojančius storus vėžininkus ir emfizemininkus, kurie nesugeba be sustojimo nubėgti trijų kilometrų. Ne, visi vadai kaip vienas sako, kad kol kas tikro fizinio rengimo dar nematėme. Matėme tik fizinio parengtumo testą. Bet man jau ir to pakako, kad pasijusčiau niekam tikusiu riebalų maišu.
26 atsispaudimai, 27 susilenkimai ir 3 km bėgimas per 15:56 (nors labai gali būti, kad iš tikrųjų per 16:56, nes smegenys ties finišu beveik nebeveikė, klausa buvo išsijungusi ir visos paskutinės jėgos buvo mobilizuotos į kojas) – štai toks liūdnas testo rezultatas. Neišlaikyta. Atsispaudinėti ir lankstytis reikia sugebėti dukart daugiau. Bėgti reikia greičiau. Trūksta ištvermės ir jėgos.
O bataliono vadas, majoras Darius Bernotas, tvirtino, kad Birutės ulonai – vienas stipriausių kovinių batalionų Lietuvoje, kuris stovi pačiame Lietuvos ginkluoto kumščio priešakyje. Ne be reikalo būtent Birutės bataliono kariai priklauso Lietuvos greitojo reagavimo pajėgoms, ne be reikalo šis batalionas vienas pirmųjų bus aprūpintas naujosiomis pėstininkų kovos mašinomis „Boxer“. O tai reiškia, kad ir trečioji kuopa po 9 mėnesių turės neatsilikti nuo bataliono kolegų – būti greičiausiais, stipriausiais ir ištvermingiausiais kariais Lietuvoje. Iššūkis priimtas. Mesime tauką, auginsime raumenį. Vis įdomiau nei mirti iš nuobodulio žiūrint į kompiuterio ekraną.
Beje, procesas jau prasidėjo – nepaisant itin sotaus kariško maitinimo, per pusantros savaitės kūno masė sumažėjo nuo 94 iki 92 kilogramų.
