Po to, kas rugpjūčio 9-ąją nutiko su Rusijos Juodosios jūros laivyno 43-uoju atskiruoju šturmo aviacijos pulku Sakų aerodrome netoli Novofedorovkos, Kryme turėtų ristis aukštų karininkų galvos. Bent jau tokia praktika už mažiausiai pusės pulko orlaivių sunaikinimą būtų įprasta. Kaip kitaip galima paaiškinti faktą, kad sprogimai nuaidėjo už daugiau nei 200 km nuo fronto linijos?
Ir net jei iš pradžių Rusijos gynybos ministerija neigė antpuolio galimybę, teigė, kad jokių nuostolių nepridaryta, jau kitą dieną pasirodžiusiose palydovinėse nuotraukose aiškiai matoma žala aviacijos bazei – nuo 9 iki 14 orlaivių, tarp jų naikintuvų Su-30SM, atakos lėktuvų Su-24M buvo sunaikinta.
Būtent pastarieji lėktuvai dar pernai liepą kilo iš Sakų ir imitavo Karališkojo Laivyno laivą HMS Defender. Tada rusai gyrėsi nuo okupuoto Krymo krantų nuviję naikintojų klasės laivą – britų pasididžiavimą, nors jau pernai buvo aišku, kad iš tikrųjų Rusija susimovė.
Dabar bazėje nebeliko nė kuo vaikyti, bauginti ar bombarduoti ukrainiečius – net nesunaikinti orlaiviai galėjo patirti kritinių pažeidimų dėl į visas puses skraidžiusių skeveldrų, o sutaisyti pažeistus lėktuvus užtruks laiko.
O ką jau kalbėti apie galimus žmogiškuosius nuostolius – patyrusių pilotų, mechanikų, aptarnaujančio personalo netektis, t.y. tuos specialistus, kurių Rusijai vis labiau trūksta.
Kad ir kokia buvo sprogimų priežastis – „neatsargus rūkymas“, incidentas su šaudmenimis ir gaisras, raketinė, bepiločių orlaivių ataka ar sėkminga Ukrainos specialiųjų pajėgų operacija, tokių nuostolių per vieną dieną Rusijos laivyno aviacija nėra patyrusi.
Bet patys nuostoliai savaime dabar nėra pats svarbiausias dalykas – kol dauguma skaičiuoja, kiek gi kainavo sunaikinti rusų orlaiviai, spėlioja, kokiais ginklais ukrainiečiai sunaikino rusų bazę ir ką gali padaryti toliau, daug svarbiau yra ne tik moralinė ukrainiečių taktinė pergalė, kuri privertė rusus paniškai bėgti iš Krymo, bet ir perimtos iniciatyvos momentas, nepaisant visų propagandinių Kremliaus brukalų subraškėjęs rusų pasitikėjimas savo jėgomis, savo karine galia.
Jei ukrainiečiai gali pasiekti už šimtų kilometrų esančias rusų bazes, jei jų neapsaugo išgirtoji Rusijos priešlėktuvinė gynyba, ko tada iš viso vertos Kremliaus dešimtmečius kurtos pasakos apie „analogų neturinčią rusišką ginkluotę“, kuri esą pranašesnė prieš vakarietišką, naudojamą Ukrainos?
Nuostoliai, kurie labai skaudės
Abejonių pasėjimas neturėtų stebinti: dėsninga rusų nesėkmių virtinė tęsiasi nuo pat atviro karo pradžios. Ir atvirkščiai – net ir patirdama didelius nuostolius Ukraina geba ne šiaip sėkmingai įvykdyti ambicingas operacijas su kukliais ištekliais, bet ir išnaudoja tokias situacijas informaciniame lauke.
Pavyzdžiui, tai, kad Sakų aerodromas buvo sunaikintas kartu su dalimi aviacijos pulko, jau yra didelis nuostolis savaime: tie orlaiviai, kurie galėjo vykdyti misijas kritiniuose Chersono ar Zaporižės frontuose, dabar tėra degėsių ir metalo laužo krūva.
Su-24 yra fronto bombonešis, tokius naudoja ir ukrainiečiai, nors mirtinoje priešlėktuvinės gynybos saugomoje oro erdvėje jų panaudojimo galimybės yra ribotos. Karas Ukrainoje jau parodė, kad bombomis ar nevaldomomis raketomis taikinius atakuojantys abiejų pusių lėktuvai turi skraidyti ypač žemai, siekdami išvengti priešlėktuvinės ugnies. Bet net ir tada ne visiems pavyksta.
Tuo metu Su-30SM yra vienas moderniausių ir teoriškai daugiafunckinių Rusijos naikintuvų, kuris turėtų užtikrinti oro viršenybę, o šiame kare naudojamas ir kaip antiradarinių ar tikslių raketų platforma – iš mažiausiai keliasdešimties arba kelių šimtų kilometrų atstumo gali leisti įvairias raketas į sausumos taikinius. Rusijos laivyno aviacija teturėjo vos 26 tokius naikintuvus, tad net kelių jų netektis skaudi.
Bet tai, kaip Ukraina sugebėjo išnaudoti sprogimus Sakų aerodrome, rusams turėtų būti tikras druskos pliūpsnis ant žaizdos. Iš ukrainiečių buvo galima išgirsti ir paneigimų, ir patvirtinimų, ir pašaipų, vertinant tai, kas įvyko rugpjūčio 9-ąją.
Negailestingas Krymą okupavusios Rusijos trolinimas turi savo tikslų – tai ir ūpo pakėlimas ukrainiečiams bei jų sąjungininkams, besidžiaugiantiems dideliais rusų nuostoliais, ir paties Kremliaus bei jo ruporų gluminimas.
Pirmąją valandą po atakos iš Kremliaus pasirodė prieštaringos žinutės dėl to, kas įvyko Sakų bazėje – tai esą nieko rimto neįvyko, tai incidentas su amunicija ir gaisras, tai tyla arba įsiūtis.
Rusijos propagandinio ruporo RT vadovė Margarita Simonian iš pradžių ėmė plūstis, kad Ukraina esą peržengė raudoną ribą, bet susipratusi, jog oficiali Kremliaus pozicija „nieko neįvyko, tiesiog detonavo amunicija“, pasiūlė visiems apie Krymą klausiantiems patylėti, nieko neklausinėti, nekritikuoti ir palaikyti Rusiją. RT šūkis, beje – „klausk daugiau“.
Ir klausinėti rusai netgi Telegram kanaluose, regis, vengia. Juk vienaip ar kitaip įvyko gėdinga katastrofa – jei sprogo amunicija „dėl neatsargaus rūkymo“, tai nestebintų, mat Rusijos gynybos ministerija nė neslepia, kad orlaiviams skirtas bombas ir raketas bazėse laiko ne atskirai, saugyklose, o nesaugiai, sukrautus krūvose šalia lėktuvų.
Nereikia nė priešo antpuolio, užtenka išties kerėplos eilinio, ir gali įvykti grandininė sprogimų reakcija. Vis dėlto pernelyg dažnai didžiausi nuostoliai šiame kare Rusijoje aiškinami „atsitiktiniu amunicijos detonavimu“.
Juk taip pat buvo ir su Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmanu, kreiseriu „Moskva“, kurį ukrainiečiai nuskandino priešlaivinėmis raketomis, o Kremlius nerišliai skleidė versiją apie neva kilusį gaisrą.
Panašios versijos laikomasi ir su pranešimais apie sprogimus Rusijos kontroliuojamoje aviacijose bazėje Baltarusijoje.
Spėlionės, kad sprogimus Kryme galėjo sukelti ukrainiečių priešlaivinė raketa „Neptun“, iš JAV gautos raketos ATACMS ar netgi pačių ukrainiečių balistinė raketa „Hrim-2“ tebeverda be rimtų įrodymų.
O ukrainiečių pašaipos bei tyčinis spekuliavimas versijmis sukuria neapibrėžtumo, papildomos baimės atmosferą – gal Ukraina jau išties turi savo ginkluotėje ATACMS raketas, kurias gali leisti sistemos HIMARS, nors JAV viešai tikino tokių 300 km šūvio nuotolio raketų neteiksianti?
O gal ukrainiečiai galiausiai panaudojo „Hrim-2“? Šis Saudo Arabijos finansuojamos raketos projektas buvo įstrigęs nuo 2013-ųjų ir tik 2018-siais pagaliau pajudėjo iš mirties taško, o 68 mln. dolerių prie raketos kūrimo prisidėjusi Saudo Arabija sutiko, kad ukrainiečiai realiai išbandytų didelį šūvio nuotolį turinčią balistinę raketą? Ukrainiečių teigimu ja galima šaudyti 500 km, o pridėjus papildomą kuro baką – iki 800 km ar net dar didesniu atstumu. Juk eksportui į Saudo Arabiją skirtas prieštankines raketų sistemas Stugna-P ukrainiečiai sėkmingai nesyk panaudojo prieš rusų tankus.
Be to, Ukraina kūrė ir atsaką rusiškoms sparnuotosioms raketoms „Kalibr“ – sparnuotąsias „Korshun“, kurių šūvio nuotolis esą gali siekti iki 2 tūkst. km. Kiek tokiuose pareiškimuose buvo gamintojų savigyros, kiek tiesos ir kiek karo atveju galėjo slapta pasistūmėti bent kelių raketų parengimas specialiai operacijai prieš Rusijos karinę bazę – nežinia. Bet dabar netgi ne tai svarbu.
Dėsninga įvykių grandinė
Akivaizdu, kad ukrainiečiai geba alinti, sekinti ir fiziškai naikinti Rusijos karinę galią įspūdingais tempais, su precizišku tikslumu ir taip kartu griauna ‚antrosios „pasaulio karinės galios“ mitą.
Jei vien Rusijos armija neteko dešimčių tūkstančių karių, virš 5 tūkst. karinės technikos vienetų, iš jų – beveik tūkstančio tankų, tai ir Rusijos aviacija neveikia taip, kaip turėtų – oro viršenybė Ukrainos danguje neperimta, ukrainiečių aviacija ir priešlėktuvinė gynyba nesunaikinta, nepalaužta, rusų orlaiviai nesugeba paremti sausumos pajėgų.
O išgirtasis Rusijos laivynas liko kvailių vietoje – dalis prišvartuota Sevastopolyje, didžioji atitraukta į Novorosijską po balandį nuskandinto „Moskva“ ir gegužę privertus rusus sprukti iš Gyvačių salos.
Be to, jei ukrainiečiai išties surengė raketinę ataką prieš Sakų bazę, tai būtų ir didelė, nors jau ir eilinė Rusijos priešlėktuvinės gynybos nesėkmė.
Tai, jog išgirtosios priešlėktuvinės gynybos sistemos S-300 ir S-400 nesugebėjo apsaugoti rusų bazių nuo priešo raketų nėra pirmas atvejis – dar karo pradžioje ukrainiečiai balistinėmis raketomis „Točka“ sugebėjo apšaudyti Milerovo bazę Rusijoje, tada surengė sraigtasparnių reidą į Belgorodo naftos saugyklą, o išgirtosios rusų priešlėktuvinės gynybos sistemos prasileido ne vieną raketą į rusų bazes Sirijoje.
Bet vėlgi, tai yra tiek rusų nesėkmingo darbo organizavimo, tiek ukrainiečių sumanaus planavimo ir operacijų įgyvendinimo pasekmė. Pavyzdžiui, atakai prieš Sakų bazę Kryme galėjo padėti kryptinga ukrainiečių kampanija prieš šaudmenų sandėlius Chersono fronte.
Vis grandinė veiksmų turi savo pasekmes: rusų pajėgoms likus be reikalingos amunicijos, šaudmenų ir raketų reikia ne tik stabdyti puolamąsias ar gynybines operacijas, tausoti išteklius, bet ir reikalauti stiprinti priešlėktuvinę gynybą.
O tai reiškia, kad priešlėktuvinės gynybos sistemos S-300 ir S-400 turi būti ne tik dislokuojamos arčiau fronto, bet ir dažniau įjungti savo radarus. Bet įjungtas radaras tampa ir taikiniu – patys rusai rugpjūčio pradžioje Ukrainoje jau kaip tik rado JAV antiradarinės raketos AGM-88 HARM nuolaužas.
Amerikiečiai taip pat neslepia Ukrainai perdavę šių raketų, kurių paleidimo platformos įprastai būna vakarietiški orlaiviai, bet ukrainiečiai jau įrodė savo stulbinančius sugebėjimus integruoti vakarietiškas ginkluotės sistemas, išmokti jomis naudotis ir panaudoti pagal paskirtį.
Liepos mėnesį Chersono srityje buvo sunaikintas vienas pajėgiausių Rusijos kariuomenės naudojamų radarų „Podliot“, o vėliau, kaip spėjama, HARM raketos smigo į mažiausiai kelias priešlėktuvinės gynybos sistemas S-300. Atsivėręs plyšys rusų pajėgoms galėjo tapti aklaja zona, pro kurią ukrainiečiai galėjo nepastebėtai paleisti vieną ar kelias raketas į Rusijos bazę Kryme.
Įspėjo iš anksto – dabar viskas pildosi
Įdomiausia, kad tokia įvykių grandinė būtų ne tik dėsningumo ir ukrainiečių taktinio sumanumo pasekmė, bet ir rusų nesugebėjimo mokytis iš savo klaidų bei neklausyti perspėjimų, kurie turėtų būti gerai žinomi po virtinės nesėkmių.
Amerikos Karinių tyrimų instituto (ISW) apžvalgoje pabrėžiama, kad laukiamas Ukrainos kontrpuolimas šalies pietuose įgauna pagreitį, o tai sutampa su pačių rusų vertinimais, kurie buvo išsakyti dar birželį.
„Jei kalbame apie naujos kartos ginkluotę, deja, Rusijos pajėgos praktiškai neturi 5-os kovinių orlaivių. Mes neturime pakankamai tikslių ginklų ir taikymosi įrangos. Tai mažina naudojamų bombonešių efektyvumą, kurie priversti naudoti laisvakrites bombas priešininko priešlėktuvinės gynybos pasiekiamame aukštyje, arba priversti nutraukti operacijas, skirtas remti mūsų karius“, – apie Rusijos aviacijos neefektyvumą kalbėjo R. Puchovas.
Visa tai buvo akivaizdu dar karo pradžioje ir kėlė ne vieno eksperto vakaruose nusistebėjimą, tačiau niekas iš esmės nepasikeitė nei pirmąją karo savaitę, nei birželį, nei rugpjūtį – išgirtoji rusų aviacija su „analogų neturinčiais“ orlaiviais pati naikinama ore ir netgi sausumoje.
Čia, anot R. Puchovo Rusija priversta naudoti vis senesnio modelio tankus. Bet netgi naujesni T-90 arba T-80BVM yra bejėgiai prieš ukrainiečių naudojamus vakarietiškus prieštankinius ginklus. Išgirtos rusiškos aktyviosios apsaugos priemonės realiai beveik neegzistuoja – jų fronte nėra, nors turėjo būti, kaip žadėjo rusų tankų gamintojas „Uralvagonzavod“.
„JAV turi tokias sistemas, izraeliečiai turi, o mes ne, aš „Uralvagonzavod“ turiu daug klausimų“, – teigė R. Puchovas. Vietoje modernių apsaugos priemonių rusų tankistai ėmė naudoti specialiai sukonstruotas šarvines apsaugas, neva turinčias apsaugoti bokštelius nuo prieštankinių raketų. Ne veltui Vakaruose šios tramplinus ar grilius primenančios grotelės pakrikštytos paguodos narvais, kurie nuo nieko iš tikrųjų efektyviai neapsaugo.
Bet net ir efektyvesnės pasyviosios priemonės, pavyzdžiui, dinaminiai šarvai kenčia nuo nepriežiūros arba korupcijos – vietoje sprogstamųjų dinaminių šarvų, kurie turėtų sulaikyti prieštankinio sviedinio smūgio bangą, rusų tankuose neretai tėra įdėtas gumos sluoksnis.
Kas, kada ir kokiu tikslu pasisavino apsaugoti turinčius sprogstamuosius šarvus, dažniausiai lieka neaišku arba nebėra aktualu – rusų tankai Ukrainoje masiškai naikinami kartu su eiliniais bei dalinių vadais – pulkininkais bei generolais.
O naujausi „Armata“ sistemos tankai iki šiol nenaudojami fronte, tad Ukrainoje, anot R. Puchovo, rusai veliasi į gladiatorių kovas: ukrainiečiai geba sumaniai medžioti rusų tankus iš didelio atstumo pasitelkę artileriją, bepiločius orlaivius, o rusai nepajėgia pasipriešinti ir patiria nuostolius.
Dar daugiau, ukrainiečiai, anot eksperto, ne tik sumaniau, bet ir efektyviau naudoja artileriją: jei rusai iššaudo dešimtis tūkstančių sviedinių į vieną rajoną, siekiant nuslopinti priešininko artileriją, tai Ukrainos artileristams užtenka kelių salvių. Rusų artilerijos ugnis ukrainiečių dažnai nė nepasiekia – NATO šalių artilerijos pabūklus ir 155 mm sviedinius naudojantys Ukrainos kariai, anot R. Puchovo tiesiog naikina atsilikusią ir propagandiniuose filmuose pranašesnę rusų artileriją.
O ką jau kalbėti apie HIMARS raketas, kurios dėl keliagubai didesnio šūvio nuotolio bei taiklumo, net ir būdamos brangesnės, sunaikina rusų pajėgas, išvengdamos atsakomosios ugnies.
Dar daugiau, anot R. Puchovo, kad ir kaip tai keistai skambėtų, ukrainiečiai turi gyvosios jėgos pranašumą – dauguma Ukrainos karių yra patyrę 8 metus trunkančio karo Donbase veteranai, o nauja visiškai „žalių“ Ukrainos karių karta dabar mokoma pagal NATO standartus Aljanso šalyse. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė jau pradėjo 10 tūkst. ukrainiečių bazinio parengimo kurso programą, prie kurios prisijungė Skandinavijos šalys.
„O mums labai trūksta pėstininkų. Frontas didelis, žmonių per mažai. Ukrainiečiai ginasi, bet turi daug artilerijos ir pėstininkų.
Jie sumaniai naudoja bepiločius orlaivius, ką išmoko daryti seniai, o mes turime vytis, mokytis vietoje. Taigi, mums reikia mėginti pralaužti frontą su nepakankamu skaičiumi karių ir pažeidžiamų tankų bei pėstininkų kovos mašinų“, – rusų silpnybes dėstė R. Puchovas.
Jis išdrįso netgi sugriauti ir taip susvyravusį legendinių Rusijos desantininkų mitą – esą nenugalimi raumeningi, gerai parengti kariai, kurie turėjo būti smogiamoji, greitojo reagavimo, kone elitinė jėga realiame didelio intensyvumo kare pasirodė tesanti tik patrankų mėsa.
Hostomelio oro uostą ir Chersoną užėmę rusų desantininkai vėliau mėgino šturmuoti Kyjivą bei Mykolajivą, tačiau ten patyrė triuškinančių nuostolių – ištisi daliniai buvo tiesiog sunaikinti, o silpną šarvą turinčios desantininkų kovos mašinos (BMD) pasirodė esančios tik pleškančios „broliškų desantininkų kapų“ dėžutės.
Bet jei rusai taip ir nesugebėjo išmokyti pamokų, prisitaikyti prie realaus karo sąlygų, tai ukrainiečiai, anot R. Puchovo, mokosi sparčiai, labai greitai išmoksta naudotis pažangia vakarietiška ginkluote ir yra tiesiog talentingi.
„Vasaros pabaigoje, manau, situacija frontuose bus dramatiška. Tam tikru momentu pakliūsime į pozicinę aklavietę, kaip 1951 m. Korėjos karo metu, o mūsų armija tiesiog sustos ir nebesugebės pajudėti“, – teigė R. Puchovas. Jis ne tik ragino nenurašyti Ukrainos pajėgų, kurios, net ir patyrusios didelių nuostolių, dar sulauks parengtų rezervistų ir bus pajėgios kontratakuoti, bet ir mažiau klausytis Kremliaus propagandinių ruporų, kurie krykštauja, kad Ukraina jau esą beveik visiškai sunaikinta, Vakarų ginkluotė – taip pat, jos parama slopsta ir rusų kariai esą jau tuoj tuoj prasiverš.
„Priešininko nuvertinimas mums dar iškrės žiaurų pokštą“, – birželį prognozavo R. Puchovas. Praėjus dviems mėnesiams nuo šių prognozių rusų kariai išties įstrigo tiek Donbase, tiek Chersone, o turistai pasileido bėgti iš Krymo kaip tik po sprogimų. Ir tai, kaip žada ukrainiečiai, tėra tik pradžia.