Ypatingai trapus Lietuvos kampelis
Ji pakvietė pasivaikščioti po nedidelį Nidos senamiestį, kuriame ramiai žiemoja senieji pamario namai. O pasivaikščiojimas ant poilsiautojų pamėgto molo romantika dvelkia ištisus metus – tiek vasarą, tiek žiemą.
Kuršių nerija į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 2000 metais. „Kitais metais – 2025-aisiais – mes minėsime jubiliejų. Galima sakyti, kad per tą laiką ir žmogus suauga, pasiekia savo brandą. Ir Kuršių nerija švenčia tą jaunystę, būdama šiame sąraše. Pasakyti, kad gavus šį statusą kažkas labai pasikeitė, būtų sudėtinga, nes procesai yra lėti. Bet kas iš tiesų nutiko nuo tos dienos, kai esame įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, tai ant musų pečių nukrito labai didelė atsakomybė. Tai, ką mes turime, (visos panoramos, architektūra, visi subtilūs dalykai, nematerialusis paveldas), mes esame įsipareigoję išsaugoti savo vaikams ir anūkams. Mes turime visa tai pristatyti atvykstančiam žmogui – turistui, lankytojui. Būti UNESCO sąraše yra ne tik džiaugsmas, bet ir labai didelė atsakomybė. Tai yra įsipareigojimai ir Lietuvai, ir pasauliui“, – kalbėjo J. Zavišaitė.
Ar atvykstantiems užsienio turistams svarbu, kad Kuršių nerija yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą?
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotoja teigė, kad dalis yra tokių, kurie po tokias saugomas vietas specialiai ir keliauja.
„Yra tam tikra turistų grupė, kuri specialiai keliauja į UNESCO teritorijas. Jie išsirenka jiems patrauklias vietas visame pasaulyje. Jie nori pamatyti tai, kas yra svarbu visai žmonijai. Kalbant apie UNESCO, čia negalioja nei sienos, nei kažkokios politinės pažiūros ir pan. Lankytojas paprastai renkasi tas saugomas teritorijas, nes jos yra mažiau paliestos, jose išlaikytas autentiškas pradas, čia galima susipažinti su praeities bendruomenėmis. Ne išimtis ir Kuršių nerija“, – aiškino J. Zavišaitė.
O kokios yra esminės Kuršių nerijos vertybės, kurias mes turime išsaugoti?
„Vaikščiodami ant Nidos molo mes esame idealioje vietoje, kur atsispindi daugybė tų verčių. Tai, visų pirma, vandenys, kurie supa visą Kuršių neriją. Taip pat visa panorama, jos aukštingumas, mes nepamatysime kažkokių įsibrovėliškų struktūrų. Tai yra pamario gyvenvietės raudonais stogais, mažais tūriais. Tai daugiausiai atspindi žvejų tradicinę gyvenseną. Matome ir žvejybinius laivus, kurie vėlgi puoselėja tą jūrinį kultūros paveldą. Be to, miškai, kopos. Tai yra įvairių kraštovaizdžių mozaika, kuri čia susijungia.
Daug kas galvoja, kad Kuršių nerijoje yra gamtinis paveldas. Ir taip, mes turime labai daug nuostabios gamtos. Tik 6 proc. yra urbanizuotos teritorijos. Bet iš tiesų už tai, kaip dabar atrodo Kuršių nerija, mes turime būti dėkingi ir kuršininkams, ir vokiečių mokslininkams, kurie sustabdė smėlio judėjimą. Tada žmonės galėjo laisviau atsikvėpti ir pradėti sėslų gyvenimą. Visas tas peizažas, kurį mes matome, buvo sukurtas žmogaus. Dėl to Kuršių nerija yra kultūros paveldas, nepaisant to, kad mes čia turime labai daug gamtos“, – dėstė nacionalinio parko direkcijos darbuotoja.
Taip pat jos paklausėme, ar UNESCO tikrina, ar Kuršių nerija laikosi nustatytų taisyklių. J. Zavišaitė aiškino, kad Kuršių nerija yra nuolat stebima tarptautinės bendruomenės.
„Visų pirma, vietos institucijos atlieka stebėseną. Mes periodiškai teikiame ataskaitas Pasaulio paveldo centrui. Taip pat periodiškai į vietovę atvyksta ICOMOS ekspertai, Pasaulio paveldo centro ekspertai. Su misijų programa jie apžiūri visą teritoriją, įvertina problematiką. Tiek mes, tiek kaimyninė šalis esame nuolat stebimi. Su ta kaimynine šalimi mes dalinamės šita vietove“, – teigė pašnekovė.
UNESCO saugomas objektas tik peržengus Rusijos sieną nesibaigia. Rusijos dalis taip pat saugoma UNESCO. Vis dėlto Kuršių nerijos nacionalinis parkas šiuo metu su Rusijos aplinkosaugininkais nebendrauja.
„Šiuo metu su mūsų kaimynine šalimi, Rusijos federacija, jokio bendradarbiavimo nėra. Tokia yra valstybės politika. Mes jos laikomės. Kuršių nerija yra vienas objektas per dvi valstybes. Mes UNESCO sąraše esame kaip vientisas objektas. Ir, tiesą sakant, tai kelia problemų“, – dėstė J. Zavišaitė.
Mažasis Nidos senamiestis
Na, o baigę pasivaikščiojimą molu pasukome į taip vadinamą Nidos senamiestį. Pašnekovė įvardijo tradicinių Kuršių nerijos gyvenviečių tradicinius bruožus.
„Vyrauja linijinis gatvių išdėstymas. Aišku, kiekvienoje gyvenvietėje tai truputį skiriasi, bet dominuoja tam tikros pastato dalies atsisukimas į marias. Be abejonės, tai yra žemi pastatai. Šitą teritoriją vadinčiau nedideliu Nidos senamiesčiu. Čia mes žengiame tokiomis senomis gatvėmis. Ir čia yra nemažai architektūrinio paveldo pavyzdžių. Vyrauja raudoni stogai. Kai kuriose gyvenvietėse yra keičiami nendriniai stogai. Vyraujančios spalvos yra ta vadinamoji švediška raudona, mėlyni atspalviai, balti langai, mėlynos arba rausvos langinės, baltos langinės. Išsiskiria ornamentai, medinė puošyba, arkliukai ant stogų. Namo stogo kraigas yra ryškios mėlynos spalvos. Čia toks kaip antspaudas šitos teritorijos“, – kalbėjo pašnekovė.
Taip pat ji teigė, kad lentos išdėstytos vertikaliai. „Želdiniai yra labai svarbu, žemos tvoros. Yra siekiamybė, kad tvoros būtų kuo žemesnės, kad kiaurai matytųsi visi kiemai, kaip kad būdavo anksčiau. Anksčiau tvorų viršus būdavo nudažytas baltai. Tai buvo labai ryškus puošybos elementas“, – dėstė nacionalinio parko darbuotoja.
Galiausiai jos paklausėme, kuo anksčiau užsiimdavo Kuršių nerijos gyventojai.
„Reikia turėti minty, kad smėlynuose auginti daržoves, grūdus būdavo labai sudėtinga. Ūkininkavimo būdavo mažai, gyvulininkystės būdavo mažoka. Daugiausia žmonės vertėsi žvejyba, viskas, kas yra iš marių ir jūros vandenų. Daugiausia žuvis. Yra laikotarpis, maždaug kovo mėnesį, kai užšalusios marios pradeda aižėti. Tai reiškia, kad nuo jų jau nebegalima žvejoti. Bet ir negalima plaukti su laivu žvejoti. Tas laikotarpis vadindavosi šaktarpis. Yra pasakojama, kad tuo metu žvejų šeimynos, kai negalėdavo žuvies pasigauti, o žuvies ištekliai baigdavosi, pradėdavo valgyti varnas. Dabar mes to nebedarome, nors varnų yra labai daug. Laikai pasikeitė, turime prekybos centrus“, – aiškino J. Zavišaitė.
Ji pakvietė čia apsilankyti ir žiemą, kai norisi ramybės ir unikalios gamtos.
„Tie, kurie ieško tikros gamtos, kurie nori ją pajausti, kurie nori patirti ir vėją, ir saulę, ir sniegą, ir užšąlančius objektus, tie, kurie nori žiūrėti į žvaigždėtą dangų tyloje, per sniegą klampoti iki jūros, turėtų čia atvažiuoti žiemą, nes čia tikrai galima viską patirti. Visi metų laikai čia atsiskleidžia savo tikrais veidais. Jie yra labai aštrūs, ryškūs. Šaltuoju metų laiku galima matyti, kaip saulės šešėliai žaidžia miške, kaip rūkas prasiskverbia per medžių šakas. Čia yra tokių įstabių gamtos reiškinių, kurių mieste niekaip nepamatysi“, – teigė J. Zavišaitė.
