„Vaikai – jau užauginti, turiu penkis anūkus. Dabar man jau laikas dėl savęs gyventi“, – reportaže šypsosi moteris.
Nijolei nereikia nuo ryto iki vakaro vargti fabrikuose, nereikia į taupyklę grūsti centą po cento. Londone moteris turi nuosavą verslą – siuvyklą. Nijolės vyras Kęstutis – nuosavą statybų verslą.
Giedraičiai Londone net turi nusipirkę nuosavą namą. Labai mažai yra emigrantų, kuriems sekasi taip kaip Giedraičiams.
„Pradėjau mąstyti, kad reikia įsigyti nekilnojamą turtą, kad galėtum kaip žmogus gyventi. (...) Savo namuose jaučiuosi kaip Lietuvoje. Susitvarkai kiemelį, prisisodini gėlių“, – kalbėjo Nijolė.
Išvažiavo paskui vyrą
Pirmasis į Londoną išvyko Nijolės vyras Kęstutis. Po kelių mėnesių, susirinkusi vaikus, Nijolė išvažiavo paskui be jokių navigacijų. Emigravo su vieninteliu tikslu – užsidirbti pinigų.
„Sena mašinėlė buvo. Nuvariau pas draugą, sakau: „Jonai, apžiūrėk, kad nepamesčiau rato bevažiuojant“. Susisodinau vaikus, ir išvažiavau viena pati“, – pasakojo Nijolė.
2000-aisiais lietuviai Anglijoje negalėjo taip paprastai pradėti dirbti. Lietuva nepriklausė Europos Sąjungai. Todėl kiekvienas į Londoną atvykęs tautietis, pirmiausia, turėdavo gauti darbo leidimą. Nijolė ir jos vyras Kęstutis tokių leidimų neturėjo, todėl dirbo nelegaliai, ir kiekvieną dieną bijojo, kad iš už kampo išlįs konsteblis, pagaus ir deportuos.
„Jie net neatsiklausę ateina, beldžia į duris. Neįleidi, išlaužia duris ir viskas – dokumentus tikrina. Vieną kartą teko jiems bėgti. Per langus iššokinėjo, išbėgo“, – pasakojo emigrantė.
Pasidirbo leidimą dirbti
Paskui Nijolė susiveikė, tai yra pasidirbo, leidimą dirbti Anglijoje, ir pradėjo dirbti kambarine.
„Kambarinių trūko, tai mes pasidarėme pačios dokumentus, suchimičijome, atspausdinome, su tušiniu pridarėme antspaudų. Atšvietėme keturis kartus, kad būtų neryšku, ir priėmė“, – pasakojo Nijolė.
Per penkerius sunkaus darbo Londone metus Nijolė prisitaupė pinigų ir drąsos, ir nusprendė niekam nebetarnauti, atidarė nuosavą siuvimo saloną. Nijolė pradėjo siūti savo vardines sukneles, tvarkyti – trumpinti, ilginti, jau pasiūtus drabužius, ir jos verslas suklestėjo.
„Jie vertino mane, ir žinojo, kad aš moku dirbti. Kad ir savo biznis, bet, jeigu nori turėti klientų, turi dirbti, niekas čia nelaukia. Būdavo – 7.30 val. atsidarau, 19 val. – užsidarau“, – kalbėjo Nijolė.
Pasiilgo Telšių
Nors verslauti Nijolei sekėsi puikiai, jai buvo labai sunku priprasti prie kitokios kultūros, prie nekultūringų žmonių. Nors sakoma, kad Londonas – džentelmenų tėvynė, tokių – tik vienas kitas.
„Atėjo pas mane vaikinas, atnešė marškinius. Būdavo priimu valymui, skalbimui, atiduodu kitiems, jie išvalo ir man atveža. Kažkaip jie man pavėlavo atvežti, tai tas vaikinas – toks mandagus, kad išfuckino mane: „tu šiokia ir tokia“. „Viešpatie“, – galvoju. – Kiek tau metų, o kiek man?“.
Galų gale Nijolę pasivijo namų ilgesys. Moteris apsisprendė, kad metas grįžti namo į Telšius.
„Ypač, kai turime tokį sklypą, kur aplinkui – miškas, tai – pasaka. Parvažiuojame, man čia nereikia jokios Ispanijos, nieko. Aš čia kaifuoju namuose“, – pasakojo Nijolė.
Nijolės grįžimą į Lietuvą paskatino naujas LNK projektas „Lietuvos balsas senjorai“, nes Nijolė visada norėjo dainuoti.
„Žodžiu, Dievas man davė ir drėbtelėjo visokių talentų“, – sakė Nijolė.
Nors emigracijoje Nijolė planavo praleisti vos ketverius metus, užtruko – dvidešimt metų, tačiau nieko nesigaili. Uždirbusi krūvas pinigų, Nijolė spėjo pasimėgauti gyvenimu – apkeliavo Kiniją, Vietnamą, Egiptą ir net plaukė kruiziniu laivu aplink visą pasaulį.
„Įėjome į tą laivą, tai ten liftai auksiniai, gatvė – kaip Brodvėjus, restoranai, kavinės, kazino, stiklinės grindys. Labai šauniai“, – prisiminimais dalijosi Nijolė.