Aplinkinių pagalba reikalinga kiekvieną dieną
„Pas mus tiek kompiuteriuose, tiek išmaniuosiuose prietaisuose, kaip telefonuose ar planšetėse, įdiegta vaizdo skaitymo programinė įranga, kuri visą tekstinę informaciją, rodomą ekrane, perteikia balsu“, – sako nuo pat gimimo nematantis J. Petrauskas.
Jis rodo, kaip neregiai naudojasi išmaniaisiais telefonais: „Perbraukiame pirštu per ekraną greitu judesiu. Telefonas pasako datą. Rašome tokia pat klaviatūra kaip ir jūs. Kadangi mintinai žinome kompiuterio klaviatūrą, jos išdėstymą, kokia raidė prie kurios, tai automatiškai žinome, kaip parašyti žinutę, naudojant liečiamą ekraną.“
Nors Jonas nesunkiai gali naudotis išmaniosiomis technologijomis ir savarankiškai atlikti buities darbus, šiuo metu Klaipėdoje ergoterapiją studijuojantis neregys vis dėlto nesiryžta miesto gatvėmis vaikščioti vienas.
„Esu iš tų neregių, kurie vieni po miestą vaikščioti negali. Man stinga pasitikėjimo savimi, galbūt neturiu pakankamai įgūdžių arba tiesiog per daug savimi abejoju. Tikrai nesinori pasiklysti. Žinoma, mano tiflopedagogė sakė – Jonai, pagalvok, kas gali atsitikti? Galiu pasiklysti. Nors žmonių daug, galima paprašyti pagalbos, nejauku tai daryti“, – pripažįsta vaikinas.
Programuotoju dirbantis ir taip pat nuo gimimo nematantis studentas Justinas Kilčiauskas vienas vaikščioti nebijo, nes nuo vaikystės jį supo daug reginčių draugų. Tačiau pagalbos iš aplinkinių vis tiek prireikia kiekvieną dieną.
„Sudėtingiausia, kai atsiduriu neaiškioje vietoje, ypač ten, kur važiuoja mašinos. Tada nelabai žinau, ką daryti. Buvo toks įvykis, kai atsidūriau viduryje gatvės, salelėje, nes nespėjau pereiti gatvės. Buvo baisoka – automobiliai važiuoja ir priešais, ir iš nugaros. Stovi pasimetęs ir nežinai, ką daryti“, – pasakoja J. Kilčiauskas.
Jo teigimu, vienokios ar kitokios aplinkinių pagalbos reikia kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, jos gali prireikti kertant gatvę, jei šviesoforas nepypsi, degant žaliam signalui. „Autobusus dažniausiai pasižiūrime patys, nes turime programėles, bet kartais būna, kad privažiuoja keli autobusai. Tada jų identifikuoti negali, turi klausti. Šiaip yra tokia tendencija – dažniau pasiūlo pagalbą tose vietose, kur yra mažiau žmonių. Žmonės nusimeta tą atsakomybę. Jiems atrodo, kad kažkas kitas padės, bet ne aš“, – pastebi J. Kilčiauskas.
Kai kurie pamiršta paklausti, kur iš tiesų neregiui reikia eiti
Daugiau nei 30 metų su neregiais dirbanti tiflopedagogė specialistė D. Vitkauskienė pasakoja, kad žmonės dažnai nežino, kaip turėtų elgtis, pamatę gatvėje neregį. „Dažniausiai žmonės nepadeda dėl to, kad nežino. Visų pirma, jie nežino, kad eina neregys. Visų antra, jie nežino, kaip padėti tam aklam žmogui“, – atkreipia dėmesį D. Vitkauskienė.
Jos aiškinimu, jei matome žmogų su balta lazdele, ausinėmis ir navigacija, tikėtina, kad pagalba jam nereikalinga – jis žino, kur eina. Tačiau, jeigu matome žmogų su balta lazdele, besiblaškantį, mindžikuojantį vietoje, derėtų pasidomėti, ar jam nereikia padėti, nes paklausti, paprašyti pagalbos išdrįsta ne visi.
„Neregys pasakojo: ėjo paskui moteriškę, nes ji – orientyras. Neregys sako – man labai saugu paskui ją eiti. Ta moteriškė pradėjo greičiau eiti. Neregys irgi pradėjo greičiau eiti, kad neatsiliktų, nes tame kelyje yra sudėtingų perėjų. Ta moteris pradėjo bėgti. Paskui jos klausėme kodėl. Ji sako – kažkoks įtartinas tipas mane seka, aš jo bijau. Jeigu jaučiame, kad eina žmogus ir kažko blaškosi, visada galima prieiti ir paklausti – gal jums reikia pagalbos, gal jums reikia padėti pereiti gatvę. Jei žmogus turės tą problemą, jis mielai paprašys jūsų parankės“, – tvirtina tiflopedagogė.
Ji akcentuoja, būtina pasidomėti, kur žmogui reikia eiti, nes neretai pasitaiko, kad pagalbą pasiūlę žmonės neregį ima tiesiog tempti: „Kartais mes neįgalų žmogų, akląjį nutempiame visiškai ne į tą pusę, kur jam reikia eiti. Sako – mane paėmė du vyrai už parankių ir nutempė, o kur – nežinau. Nei pasakė, nutempė, pastatė ir pabėgo nė vieno žodžio nesakę. Tai pačios baisiausios situacijos.“
Dažna klaida – neregių suvienodinimas
Su netinkamu žmonių elgesiu arba noru padėti tada, kai pagalba nėra reikalinga ir gali net suklaidinti, teko susidurti ir neregiui Jonui: „Su kitu beveik nematančiu draugu ėjau į parduotuvę. Paprašiau, kad jis mane palydėtų, norėjau apsipirkti. Jis pats tiek temato, bet padeda, kai reikia. Mes netyčia užėjome už prekystalio, kur klientams negalima eiti. Pardavėja, pasikvietusi apsauginį, sako – ką čia tie žmonės veikia. Mes bandėme paaiškinti – nematome, gal galite padėti mums. Išėjo taip, kad apsauginis mus, švelniai tariant, išprašė lauk, nors mes ir teigėme, kad mums reikia pagalbos apsiperkant.“
Pašnekovas pripažįsta – tokios situacijos sunervina, tačiau taip pat nervina ir situacijos, kai žmonės puola padėti, nors tos pagalbos nė nereikia: „Nors ir visai vienas nevažinėju, bet, pavyzdžiui, įlipęs į autobusą, galiu išlipti ten, kur man reikia. Nereikia manęs prižiūrėti. Būna, pavyzdžiui, brolis įsodina, o kas nors pasitinka stotelėje. Būna, kad lipi iš autobuso, o kas nors prikimba po paranke, kad padėtų net nepaklausęs. Tai malonus gestas, bet galbūt pirmiausia reikėtų atsiklausti, ar tam neregiui tos pagalbos apskritai reikia. Tai gali paprasčiausiai išmušti iš vėžių. Tada sunkiau susigaudyti.“
Justinui kartais taip pat nepavyksta kitiems įrodyti, kad susigaudyti ar paprašyti reikiamos pagalbos gali ir pats. „Tiesiog neregius kai kurie mėgina suvienodinti. Jiems tarsi atrodo, kad, jeigu susitikau neregį, kuriam labai sunkiai sekėsi pereiti gatvę, tai būtinai taip pat bus ir su kitu neregiu. Taip tikrai nėra. Žmonės labai skirtingi, jų pomėgiai labai skirtingi. Žinios apie tai, ką jie turi bendro – neregystę – gal ir panašios, bet šiaip jie skirtingi žmonės“, – pabrėžia J. Kilčiauskas.
Jo teigimu, kartais atsisakyti pagalbos tiesiog nepavyksta, nes žmonės į atsisakymą nereaguoja. „Susiduriu ir su situacijomis, kai žmogus nežino, kaip padėti. Man tai nėra problema, aš mielai draugiškai paaiškinu, jeigu man kažko reikia, kaip man padėti, bet kai kurie žmonės pasimeta ir, pavyzdžiui, paėmę už rankos veda kažkur“, – sako J. Kilčiauskas.
Kai kurių žodžių vartoti nederėtų
D. Vitkauskienė pastebi ir daugiau situacijų, kai su neregiais elgiamasi netinkamai. „Ką dar daro? Puola tuoj pat tą žmogų sodinti. Įsivaizduokite, eina jaunas 2 m ūgio vyras, ką tik sugrįžęs iš parolimpinių žaidynių, o jį pirmiausia stumia ir sodina. Neklausia, ar nori, ar nenori. Jie nusprendžia – aklą žmogų reikia pirmiausia pasodinti. Nereikia jo sodinti, jis namie prisisėdi kiek nori“, – juokiasi D. Vitkauskienė.
Ji priduria – bendraujant su neregiu reikėtų prisiminti nevartoti žodžių „ten“, „čia“ ir kt., nes šie žodžiai neregiams nieko nenurodo. D. Vitkauskienė pataria viską nurodyti konkrečiau.
Nors kai kurių žodžių patariama vengti, neregio Jono teigimu, užtektų tiesiog atsipalaiduoti: „Mes patys sakome „žiūriu televizorių“, „skaitau knygą“. Kaip atrodytų „klausau filmo“? Juk nei šis, nei tas. Žiūriu filmą, ir viskas. Vienas iš patarimų – tiesiog atsipalaiduoti. Dažnai bendraujant su reginčiais galima pajusti tą susikaustymą, galvojimą, ar tai galima sakyti. Drąsiai klauskite“, – siūlo J. Petrauskas.
Jo pastebėjimu, neretai žmonės mano, kad neregiams, pavyzdžiui, SMS žinutes perskaito greta esantys žmonės. Iš tiesų taip nėra, todėl Jonas ragina klausti ir apie tai, kaip, pavyzdžiui, neregiai naudojasi įvairiomis technologijomis.
Justinas pasakoja, kad kartais neregiai pajunta, kai žmonės jų gailisi, tačiau vaikinas turi būdą tokias reakcijas atremti. „Labai mėgstu daryti nesąmones. Pavyzdžiui, važiuojant autobusu kas nors pakomentuoja, kad į mane labai žiūri ne iš nuostabos, susidomėjimo, bet iš kone gailesčio. Kartais neregiai tai pajunta. Aš tada replikuoju. Man kartais patinka tam tikra prasme paerzinti. Būna, kad žmonės pamato neregį ir jaučiasi kažkuo pranašesni. Nesakysiu terminų, kuriuos jie sako, bet iš esmės aš replikuoju. Kartais sakau – tu užsimerkęs negalėtum net kilometro nueiti. [...]“, – sako J. Kilčiauskas.
Jo nuomone, įžeisti neregį sunku, ypač, jei neregys savarankiškai vaikšto gatvėmis. J. Kilčiausko teigimu, taip yra todėl, kad jie jau yra susidūrę su įvairiomis situacijomis. „Požiūrį galime keisti. Ne visada galime pakeisti savo išvaizdą, ne visada galime pakeisti, ką fiziškai galime, bes visada galime pakeisti požiūrį ir nuo to daug kas priklauso“, – apibendrindamas reakcijas į neregius tvirtina J. Kilčiauskas.
Pataria neįgaliųjų nesigailėti
D. Vitkauskienė taip pat mano, kad aplinkinių gailestis neregiams tik trukdo. „Labai svarbu bendraujant su neįgaliu žmogumi nesigailėti. Gailėjimas labai žlugdo patį neįgalų žmogų, tiesiog žemina jo savivertę. Mes niekada jam nepadėsime, jeigu jo gailėsimės. Labai dažnai tenka girdėti tokias frazes: „tu matai, koks jaunas, ale vergšelis, žiūrėk jis nemato“. Žinokite, dažnai atsisukusi rodau kumštį, kad neregintysis negirdėtų, ką aš sakau, bet rodau kumštį – tylėk, žmogau, juk neregys labai gerai girdi, jis stengiasi, eina, vienas pradėjo vaikščioti, o aplinka jį žlugdo“, – teigia D. Viškauskienė.
Ji priduria – jei matome, kad žmogus daro kažką nesaugaus, būtina jam padėti, bet negalima jo gailėtis. „Gailestis paprastai būna pirmoji reakcija. Ilgiau pabendravus su neįgaliu žmogumi tas gailestis labai greitai išsitrina, jo nebelieka. Kai į neįgalųjį, neregį, silpnaregį, žiūrėsime normaliai kaip į pilnavertį žmogų, tada jam galėsime padėti. Tada ir tas neįgalus žmogus šalia mūsų jausis saugus, orus ir pilnavertis žmogus“, – tikina D. Viškauskienė.
Nuo mūsų požiūrio į neregius kai kuriais atvejais priklauso ir jų pačių gyvenimo kokybė, tad pamačius žmogų su negalia nereikia justi gailesčio, bijoti bendrauti ar neatsiklausus pulti jam padėti, kai tos pagalbos nė nereikia.