Vaida pati pripažįsta, kad jos istorija – neeilinė. Moteris neslėpė galvojanti parašyti ir memuarų knygą, tačiau kol kas apie savo patirtį mielai sutiko papasakoti DELFI.
Prisiekė išvykstanti 6 mėnesiams
„Mano istorijos pradžia greičiausiai niekuo nesiskiria nuo kitų emigrantų istorijų – išvažiavau, nes spaudė skolos, atsiradusios dėl buvusio vyro kaltės. Jis mano vardu išperkamąją nuoma buvo įsigijęs kelis telefonus su abonementinėmis sutartimis. Įsiskolinimai siekė kelis tūkstančius litų, o mano pajamos buvo minimalios. Dirbau vietinėje parduotuvėje, šalia namų. Be to, turėjau vaiką, kuriam tuomet nebuvo nė dvejų metukų. Tėvas nei domėjosi juo, nei alimentus mokėjo, nors priteisti buvo. Negana to, vis bandydavo apsunkinti man gyvenimą“, – apie sunkią to meto situaciją pradėjo pasakoti moteris.
Tiesa, tuomet ji sakė pernelyg dėl taip susiklosčiusio gyvenimo galvos nesukusi. Nors uždirbo nedaug, galėjo laiką leisti su vaiku. Ilgainiui tėvų ir gerų draugų dėka pavyko pasiekti ir kad buvęs vyras paliktų ramybėje, į širdį pasibeldė nauja meilė.
„Tuomet mano tėvai (jie jau kurį laiką gyveno Norvegijoje) pasiūlė man atvykti padirbėti pas pažįstamą moterį tam, kad atiduočiau skolas, kiek užsidirbčiau ir galėčiau atversti naują švarų lapą savo gyvenime. Į užsienį vykti visai nenorėjau, bet galiausiai apsisprendžiau, kad taip bus geriausia. Prisiekiau draugui ir sau, kad iškeliauju tik 6 mėnesiams ir daugiau net nežiūrėsiu į tą pusę“, – prisiminė Vaida.
Vaiką paliko klykiantį už lango
Į Norvegiją ji išvyko kartu su mama, tuoj po antrojo sūnaus gimtadienio. Berniuką Vaida paliko su savo močiute.
„Dar šiandien išlikęs vaizdas, kaip jis beldžia į antrojo aukšto langą ir šaukia: „Mamyte, mamyte...“ Aš, vieniša mama, palikau savo vaiką klykiantį už lango. Išvažiavau apsiašarojusi, bet su mintimi, kad greitai grįšiu“, – ir dabar graudinosi moteris.
Tik nuvykusi į Norvegiją ji pamena iš karto skambinusi močiutei, nes norėjo išgirsti sūnaus balsą.
„Žinoma, negalėjau parodyti, ką išgyvenu, tad kalbėdavau įsikandusi šaukštą – taip praktiškai kaskart, kai jam skambindavau, darydavau“, – pasakojo Vaida.
Su sužadėtiniu išsiskyrė susigundžiusi galimybėmis Norvegijoje
Norvegijoje ji įsidarbino valytoja. Dirbti jau nuo pat pradžių, pasakojo, sekėsi gerai, patiko moteriai ir vadovė, gerbusi ir vertinusi ją kaip darbuotoją.
„Džiugino ir atlygis – 50 kronų (5,40 eurų) per valandą. Pakankamai greitai (per 3-4 mėnesius), aišku, pasispausdama, atidaviau skolas, galėjau išsiųsti pinigų vaikui, jį aplankyti, įsigijau automobilį. Pasijutau daug laisvesnė“, – prisiminė moteris.
Tuomet, neslepia Vaida, ir ėmė kirbėti mintis, o kam grįžti į Lietuvą? Ji suprato, kad gimtinėje tiek sau leisti negalės.
„Nors draugas ir oficialiai pasipiršo, maldavo grįžti, tačiau aš apsisprendžiau, kad man bus geriau čia. Su juo keliai išsiskyrė, nes jis nenorėjo vykti į Norvegiją, Lietuvoje turėjo gerai apmokamą darbą, o manęs grįžti neįkalbėjo. Labai trūko tik vaiko, tačiau tam, kad galėčiau jį atsivežti, turėjau turėti atskirą gyvenamąją vietą. Bendromis jėgomis (su broliu ir keliais draugais) radome didžiulį namą, jį išsinuomavome ir dar nepraėjus metams, po maždaug 10 mėnesių, atsivežiau savo sūnų į Norvegiją“, – džiaugėsi lietuvė.
3 mėnesius dirbo be laisvadienių
Vaida ir toliau dirbo valytoja pas ją įdarbinusią moterį, tačiau kartu ėmė ieškoti papildomų uždarbio šaltinių – ir pati susirasdavo klientų. Ilgainiui ėmė sektis taip puikiai, kad viena su turimu darbo krūviu nebesusitvarkydavo, tad įdarbino dar 3 lietuves.
„Tačiau vieną dieną susipažinau su norvegu, kuris iš karto pasiūlė man darbą tvarkymo srityje. Iškėliau sąlygą, kad priims ne tik mane, bet ir dar vieną mano darbuotoją. Jam sutikus, pradėjome dirbti. 3 mėnesius dirbome be išeiginių, aišku, ne nuo ryto iki vakaro, tačiau laisvadienių neturėjome. Su vadovu santykius palaikėme gerus, tad vieną kartą pasakiau: „Stop, mes negalime tiek dirbti, nes mums reikia laisvo laiko, norime pabūti su šeimomis“. Jau kitą savaitgalį turėjome laisvą, jis pasamdė naujų darbuotojų“, – prisiminė moteris.
Tiesa, kai dirbti ėmė daugiau lietuvių, Vaida nusprendė su norvegu rimtai pasikalbėti – paprašė šiukštu net nebandyti kurią merginą įsižiūrėti, nes pastaroji tenorės juo pasinaudoti. Moteris tuomet pasakojo iškėlusi ir ultimatumą – priešingu atveju išeis iš darbo. Tačiau sulaukė ne pastabų dėl tokio įžūlumo, o žodžių, kurie kone išvertė iš kojų.
Įsižiūrėjo įmonės vadovas: norvegas apibėrė gėlėmis, taikėsi ir pabučiuoti
„Tada jis man pasakė, kad vienintelė mergina, su kuria jis norėtų būti, esu aš. Ir galiu būti visiškai tikra, kad jokia kita jam nepatiks. Tačiau kartu pridūrė, kad supranta mylintis be atsako, nes jis baisus kaip Šrekas (animacinio filmuko herojus, pabaisa iš pelkės – DELFI), bet vilties turėjo. Kad jam patinku, įtariau dar anksčiau, bet čia jau buvo tiesiai šviesiai“, – stebėjosi Vaida.
Tuomet ji sakė jam pakartojusi, kad jį laiko tik draugu, tačiau norvegas esą atšovė tenorintis, kad ji būtų laiminga.
„Gėlės namuose nevysdavo, jis ėmė dovanoti dovanas, pietų pertraukas leisdavome restoranuose ir panašiai. Kurį laiką buvo visai smagu, nes juk atvirai pasakiau, ką jaučiu, maniau, jis tiesiog draugiškas, deja, kartą, įmonės vakarėlio metu, apgirtęs, jis pasilenkė ir norėjo mane pabučiuoti. Aš staiga suklykiau taip, kad net kaimynai atbėgo“, – prisiminė moteris.
Aiškino mylįs, tačiau susidėjo su kita
Kitą dieną ji net bijojo vadovą sutikti, tačiau paaiškėjo, kad norvegas jautėsi ne ką drąsiau, paprašė lietuvės tą, kas nutiko, aptarti restorane. Nuvykusi ten Vaida pasakojo prisiklausiusi nuoširdžių atsiprašymų, pažadų daugiau taip nesielgti.
„Na, ką, susitaikėme, toliau dirbome, viskas buvo puiku. Tačiau ėmė sklisti kalbos, kad vadovas susidėjo su viena merginų. Sakiau, kad taip negali būti, jis buvo pažadėjęs, netikėjau niekuo, kol galiausiai nusprendžiau viską išsiaiškinti. Tą patį vakarą juos „prigavau“, abu jie buvo mano draugai, bijojo, kad sužinosiu apie jų santykius, tad slėpėsi kaip maži vaikai.
Ji – jauna simpatiška moteris, o jis – keturiasdešimtmetis Šrekas. Na, kokia meilė? Tačiau jie man aiškino, kad myli vienas kitą. Žodžiu, pasakiau, kad išeinu iš darbo, jie piestu stojo, aiškino įrodysiantys savo jausmus. Tačiau neilgai trukus ėmė dažnėti konfliktai, kilo nesutarimų“, – kad užsimezgę romantiški santykiai ėmė trukdyti darbui, pabrėžė Vaida.
Su bendradarbiu latviu susižadėjo po 3 savaičių draugystės
Maždaug tuo pat metu įmonėje įsidarbino ir vienas latvis. Nors iš pradžių Vaida sakė jam jautusi antipatiją, greitai jausmai pasikeitė.
„Dirbome naktinėje pamainoje, kai jis radęs vielos gabalėlį išlankstė mano vardą ir padovanojo. Nustebau. Tą matė visi bendradarbiai ir vadovas norvegas, kuris aiškiai ėmė pavydėti, nors kaip ir turėjo antrąją pusę. Konfliktai vis aštrėjo. Tačiau artėjo Kalėdos, surengėme vakarėlį. Jo metu tas vaikinas iš Latvijos man buvo labai dėmesingas, o vakaro pabaigoje mes pasibučiavome. Viskas įvyko labai greitai – po trijų savaičių jis man pasipiršo, po trijų mėnesių nunešėme pareiškimus tuoktis“, – pasakojo ji.
Tačiau įmonės vadovas su tuo taikstytis nebuvo linkęs, tad greitai jie abu buvo priversti palikti darbą.
„Paskutinis pusmetis iki vestuvių buvo sudėtingas. Nors išėjau iš darbo, norvego skambučiai nesiliovė tol, kol nepagrasinau kreiptis į teismą dėl seksualinio persekiojimo“, – juokauti nebuvo linkusi lietuvė.
Iš valytojos – į buhalteres
Vestuves ji su vyru atšventė Lietuvoje. Šventėje dalyvavo apie 60 artimiausių giminaičių, po jos jaunavedžiai išvyko į povestuvinę kelionę.
„Išleidome visas santaupas, todėl grįžome į Norvegiją. Nežinojome, kaip viskas klostysis, nes nė vienas neturėjome darbo. Tačiau ėmiau skambinti savo seniems klientams, jie džiaugėsi, kad grįžau. Vyrui buvo sunkiau. Na, bet pragyventi pinigų užteko, uždirbdavau. Galiausiai, po pusmečio, jis rado darbą baldų parduotuvėje, ten dirba iki šiol“, – pasakojo Vaida.
Pačiai jai ilgainiui atsibodo dirbti valytoja, ji vis pasvajodavo apie darbą biure. Tuo labiau, kad ir pagal išsilavinimą yra buhalterė. Tačiau iš pradžių tokie planai atrodė kone nerealūs.
Tiesa, vėliau ji susipažino su mergina, teikusia buhalterės paslaugas Norvegijos lietuviams.
„Susitikau su ja, pasikalbėjome, aš jai patikau, tačiau tuo metu ji darbo man neturėjo. Po kokio mėnesio parašiau jai laišką, kad labai norėčiau pas ją dirbti, galėčiau net sumokėti už suteikiamas žinias ir galimybę. Po maždaug savaitės ji man paskambino ir paklausė, kada galėčiau pradėti. Žemė slydo iš po kojų“, – prisiminė Vaida.
Įsigijo parduotuvę
Tuomet ji pasakojo buvusi nepaprastai laiminga – naujoji veikla puikiai sekėsi, jos susidraugavo, daug keliavo, susipažino su daugybe žmonių, net Lietuvos garsenybių, kurių pasirodymus organizuoti padėdavo. Be to, pagerėjo ir finansinė padėtis, pavyko įsigyti namą.
„Tačiau šiandien nebedirbu buhaltere. Pavargau nuo rutinos. Be to, vieną dieną netyčia pamačiau, kad parduodama parduotuvė. Užėjau, paklausiau, pakalbėjome ir susitarėme. Šiandien esu parduotuvės nedideliame miestelyje savininkė. Atsidarėme rugpjūčio 2-ąją, prekiaujame moteriškais drabužiais, interjero detalėmis, baldais. Pasakysiu atvirai – manau, tai vienas geriausių mano sprendimų. Visada svajojau turėti moteriškų drabužių ar batų parduotuvę, vyras net buvo man įkūręs patalpas 40 kv. m. garaže“, – dabar tai prisimindama šypsosi lietuvė.
Šiuo metu jos vyresniam sūnui 12, augina ji ir jaunėlį, kuriam – dveji. Svarsto Vaida ir apie galimybę gyventi Lietuvoje ar Latvijoje, tačiau kol kas esą nė viena šalis nepasiūlė jai palankių sąlygų.
„Niekada nesiskundžiau, kad išvykau. Visada dirbau, tad ir viską užsidirbau pati. Gyvenu puikiai, šeima šalia – ir vyras, ir vaikai, ir tėvai, ir broliai. O kas ne čia, dažnai aplanko. Esu laiminga moteris“, – pripažino ji.
Emigrantai, klausiame Jūsų – kaip gyvenate svetur? Kviečiame aprašyti gyvenimo sąlygas ir pasidalyti nuotraukomis, kaip atrodo jūsų namai. Ar tikrai kai kuriems jūsų tenka gyventi ne vieniems? O gal tai tik mitas?
Savo mintis galite siųsti, spausdami pilką mygtuką čia arba el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“.