Garsios giminės palikuonis O.Milašius (1877–1939), užaugęs Čerėjoje (dabar – Čašnikų rajonas, Vitebsko sritis, Baltarusija), absoliučioje dvasinėje vienatvėje, vienišystės antspaudą užsidėjo visam gyvenimui. Vaikystės vienatvė („Aš neturėjau, žindyve, nei tėvo, nei motinos. / Vien tik beprotybė ir šaltis klajojo po mūsų namus.“) peraugo į viso gyvenimo vienatvę, bet tik iš jos teikiamo intensyvumo kilo aukštesnis matymo lygmuo – slapti jutimai, vizijos.
Didžiausias sąmonės įvykis buvo regėjimas, prisiminimas, meditacija („Ar jauti pabundantį savy seniausią iš visų prisiminimų?“). Artėjant Antrajam pasauliniam karui O.Milašius matė, kaip žlunga Europa, ir pranašavo, kad praėjus negandų metams, lietuvių tauta atsigaus ir Europoje atliks moralinį vaidmenį, tokį, kaip Antikos laikais Atėnai. Čia, Vilniuje, prasikals naujieji vilties daigai ir naujos idėjos.
Atgimimo laikais Šiaurės Atėnų vizija iškilo kaip viena iš ryškiausių lietuviškosios tapatybės krypčių. Paskatinti idėjos apie didingą praeitį ir dabarties nuopuolį, trys aktyvūs lietuviai Arvydas Juozaitis, Saulius Stoma ir Saulius Šaltenis paskelbė Šiaurės Atėnų manifestą ir įkūrė iki šiol leidžiamą to paties pavadinimo laikraštį.
Bet pasvarstykime, ar Šiaurės Atėnų vizija gali vienyti ar suteikti kokį impulsą šiandien? Ar ji dar gali būti neginčijamas autoritetingumo ženklas?
Svajoti ar imtis rimtesnių darbų?
Petras Kimbrys, redaktorius ir vertėjas, prisipažinęs, kad O.Milašiaus kūryba ir mąstymas jam buvo gera vertimo ir redagavimo pamoka, mano, kad dabar į Šiaurės Atėnų viziją protingiausia būtų nekreipti jokio dėmesio. Jo žodžiais, „mums jau seniai laikas atsikratyti visokių romantinių svaičiojimų ir imtis rimtesnių darbų“.
Algirdas Patackas, Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras, taip pat nelabai ką galėjo pasakyti. Jo žodžiais, O.Milašius, atrodo, tikėjo, kad Lietuva taps Šiaurės Atėnais, bet su dabartimi tai visiškai nesisieja: „Atgimimo metais Šiaurės Atėnų vizija buvo labai išpopuliarėjusi, bet gali būti ir taip, kad pats poetas buvo apie tai tik užsiminęs, o mes per daug viską išpūtėme. Bet apskritai Šiaurės Atėnų vizija neturi nieko bendra su mūsų šiandiena ir mes esame visiškai kitur.“
Galimybė nebuvo įgyvendinta
Nerijos Putinaitės, švietimo ir mokslo viceministrės, teigimu, O.Milašiaus vizijas reikia aiškinti labai konkrečiame istoriniame kontekste, bet būdami nuoseklūs, turėtume sakyti, kad jo įžvelgta galimybė Lietuvai tapti Šiaurės Atėnais nebuvo įgyvendinta: „Europa išgyveno gilią tragediją, kurią sukėlė nacizmo ir bolševizmo sustiprėjimas bei susidūrimas dėl galios. Tačiau Lietuva neiškilo kaip nepaliestas civilizacijos likutis, o buvo tiesiogiai įtraukta į įvykių sūkurį. Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacijos reiškė ir O.Milašiaus vizijos „galiojimo“ pabaigą. Įvyko tai, kas blogiausia, – nebuvo nueita kitu, „šviesiuoju“, poeto nurodytu taku. Po šių įvykių bet kokios Lietuvos pretenzijos į Šiaurės Atėnus netenka prasmės. Gyvename kitoje epochoje, kitokioje Europoje ir kitokioje Lietuvoje.“
Vienybė gali būti tik trumpas žybtelėjimas
Paklausta, kiek vizijos apskritai daro ar gali daryti poveikį žmogui kaip asmenybei, N.Putinaitė pabrėžė, kad šiandien mitai ir svajos apie lietuvių tautos didybę ar jos neva išskirtinį vaidmenį gali kam pakelti ūpą, tačiau verta paklausti, o kokį siektiną tikslą jie nurodo? Ar turėtume tapti Europos, kaip civilizacijos, „išganytojais“?
„Nemenkas iššūkis šiandien lietuviams kaip nacijai būtų pasiekti bent vidutinį Europos civilizacinį lygį. Klaidinga manyti, kad kokie idėjiniai tikslai gali ilgesniam laikui suvienyti tautą. Istorija yra parodžiusi, kad idėjos vedama sąlygiška vienybė gali būti trumpas, spontaniškas žybtelėjimas. Tačiau norint ją išlaikyti ilgam laikui, prisireiktų prievartos, represijų ir nuolatinės žmonių mąstymo kontrolės, o tai ir vykdė Sovietų Sąjunga. Komunizmo idėja buvo viena gražiausių idėjų, tačiau vedė į didžiausią blogį. Europos civilizacija, prasidėjusi Atėnuose, vėliau susipynusi su krikščionybe, pateikia daug patvaresnius kelrodžius asmenybėms nei tautiniai mitai, būtent, tokias dorybes kaip teisingumas, narsa, saikas, taip pat – tikėjimas, viltis bei artimo meilė“, – kalbėjo N.Putinaitė.
Vizija – tautos dvasios paieškos
N.Putinaitė mano, kad O.Milašiaus vizijos nėra „mistinės“ tuo aspektu, kaip paprastai ir populiariai suprantama mistika – kaip tam tikri nušvitimai, religinės ekstazės patyrimai: „O.Milašius poetine kalba siekė apčiuopti ir išreikšti epochos jausenas, jos patirtį. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas ne tiek į universalius, kiek į epochos konkrečius dalykus ir į tai, kas už jų glūdi. Jam taip pat rūpėjo, kaip epocha gali išsivaduoti iš paviršutiniško materializmo ir atsigręžti į žmogui reikšmingiausius dvasinius dalykus. Į materializmą paniręs pasaulis jam atrodė kaip vedantis į žmogaus sunaikinimą. Ieškodamas dvasinio prado, ir Lietuvos istorijoje jis siekė įžvelgti tai, ką kiti vadino tautos dvasia, kas galėtų būti žmogui (šiuo atveju – lietuviui) dvasinės pilnatvės šaltinis ar kelrodis. O.Milašius ne tiek sako, „kas bus“, kiek parodo galimą kelią, kuriuo einant tos svajonės būtų įgyvendintos. Jei O.Milašius būtų buvęs labiau mąstytojas nei poetas, jis jausenas būtų išreiškęs sąvokų ir kategorijų kalba, galbūt jas būtų išdėstęs racionaliai. Manyčiau, kad tuo atveju jis būtų buvęs moralės filosofas.“
N.Putinaitės manymu, būtent iš jau įvardytos perspektyvos interpretuotina ir Lietuvos kaip Šiaurės Atėnų vizija: „O.Milašius pirmiausia buvo susirūpinęs Europos ateitimi. Jis stipriai išgyveno nujaučiamą Europos, jos vertybių ir pamato, susiformavusio senuosiuose (Pietų) Atėnuose, pragaištį. Turime matyti, kokiame istoriniame kontekste atsirado Šiaurės Atėnų vizija: Europa niekaip neatsigavo po Pirmojo pasaulinio karo, Rusijoje pozicijas stiprino bolševizmas. O.Milašiaus poetinis jautrumas labai aiškiai signalizavo besiartinančią Europos katastrofą, kuri ir prasidėjo po kelerių metų. Lietuva O.Milašiui iškilo kaip kraštas, tarsi nepaliestas tos krizės, be to, turintis, jo įsitikinimu, praeuropietiškas šaknis, išsaugojęs kaip grynus dalykus tai, ką Europa buvo beprarandanti. Šiame kontekste Lietuva iškyla kaip galimi Šiaurės Atėnai – ne kaip tai, kuo tikrai taps, bet kuo galėtų tapti: Europos civilizacijos paskutine atrama.“