Tokius rezultatus lėmė kompleksinės priežastys, nuo skirtingo vyriausybių reakcijos į grėsmę laiko iki vidinės politinės, socialinės ir ekonominės situacijos šalyse tiesioginio ar netiesioginio poveikio valstybių kovos su viruso plitimu strategijoms.
Tokios išvados formuluojamos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus specialistų atliktoje analizėje apie Europos Sąjungos valstybių kovos su koronavirusu (COVID-19) pandemija strategijas ir priemones. Analizė atlikta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijos nario Lauryno Kasčiūno prašymu.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prof. habil. dr. infektologas Alvydas Laiškonis „Delfi“ sakė, kad Lietuvai pačio baisiausio scenarijaus padėjo išvengti visų pirma tai, kad mes labai anksti karantinavomės.
„Karantino pati pradžia buvo labai skausminga, kadangi stigo asmens apsaugos priemonių ir žinojimo, ką daryti“, – priminė A. Laiškonis.
Profesorius atkreipė dėmesį ir į dar vieną, jo vertinimu, svarbų faktorių, kuris mus skiria nuo italų, ispanų, prancūzų – tai yra žmonių mentalitetas.
„Esame žymiai drausmingesni. Man atrodo, kad tai yra iš senų laikų paveldėta, žmonės, ypač vyresnio amžiaus, labai drausmingai priėmė naujas taisykles. Pietiečių šalyse yra visiškai kitokia kultūra. Prancūzai sako: „yra trys dalykai, kurie mus labai jaudina, tai – jeigu neleidžia streikuoti, sūris ir vynas. Čia yra mūsų nacionalinės ypatybės“. Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje net mažiausią suvaržymą žmonės priėmė labai skausmingai“, – sakė A. Laiškonis, kuris yra žinomas kaip frankofonas, ir palaiko glaudžius ryšius su kolegomis Prancūzijoje.
Profesorius sutiko, kad Lietuvoje vietomis buvo persistengta, kai kai kurios kavinės užsidėjo užrašus, kad „draudžiama rizikos grupės žmonėms įeiti“.
„Mano manymu, to truputėlį buvo per daug, tai labai paveikė žmones psichologiškai. Dabar po truputėlį viskas tvarkosi, žiūrėsime, kaip toliau viskas vyks. Laukiame epidemiologinių tyrimų, gal tada kažkas matysis dėl perspektyvos“, – svarstė A. Laiškonis.
Kartu profesorius atkreipė dėmesį, kad situacija dėl koronaviruso išlieka labai neapibrėžta.
„Pietų Korėja mums buvo pateikiama kaip pavyzdys, kaip viskas susitvarkė. Ir staigiai ten plūstelėjo.. Prognozuoti yra labai sudėtinga. Ateina vasaros sezonas, mes nežinome, kokia situacija vakarų Europoje bus po dviejų trijų mėnesių.
Siūlyčiau žmonėms šiemet pasirinkti strategiją „pažinkime Lietuvą“ arba kaimynines šalis, nesirinkti labai tolimų kelionių, iš kurių paskui gali būti labai sudėtinga grįžti“, – sakė A. Laiškonis.
Ispanijos valdžia sulaukė kritikos dėl lėtos reakcijos
Seimo kanceliarijos analitikų parengtoje medžiagoje detaliai apžvelgiama, kokia situacija, ir, kokios priemonės buvo taikomos kiekvienoje iš minėtų trijų šalių. Situaciją tyrę specialistai konstatuoja, kad Ispanija yra viena iš labiausiai koronaviruso paveiktų valstybių (2020 m. gegužės 20 d. duomenimis – užfiksuota apie 230 tūkst. užsikrėtimo atvejų, arba virš 4 900 užsikrėtimų 1 mln. gyventojų. Tai yra penkta vieta pasaulyje). Sausio pabaigoje prasidėjęs viruso plitimas Kanarų salose, per vasarį ir kovo pradžią drastiškai išplito visoje šalyje.
„Atsižvelgiant į drastišką viruso plitimą, Ispanijos vyriausybė nuo kovo 15 d. paskelbė itin griežtą karantiną. Gyventojams įsigaliojo griežti reikalavimai neišeiti iš namų jokiais atvejais, išskyrus įsigyti maisto, vaistų ar gauti būtinąją medicinos pagalbą. Karantino metu buvo uždarytos visos nebūtinųjų prekių parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos. Karantino piko laikotarpiu Ispanija buvo viena iš tų valstybių, kuri buvo visiškai uždariusi šalies sienas ir leido į šalį sugrįžti tik Ispanijos piliečiams“, – rašoma analizėje.
Taip pat buvo paskelbta, kad Vyriausybė įgyja teisę į savo jurisdikciją perimti privačias medicinos įstaigas, jei tam kiltų reikalas. Beveik tuo pačiu laikotarpiu, kovo 17 d. Ministras Pirmininkas Pedro Sanchez paskelbė, kad kovai su koronavirusu valstybė skiria rekordinę lėšų sumą – 200 mlrd. Eur. Pagalbos visuomenei ir verslui paketas apėmė tokias priemones kaip fizinių asmenų paskolų mokėjimo atidėjimas, verslo mokesčių (pelno, darbuotojų socialinio draudimo ir kt.) mokėjimo sustabdymas, valstybės garantijos, rašoma dokumente.
Analitikai atkreipė dėmesį, kad nepaisant didelio užsikrėtimų ir mirčių nuo viruso skaičiaus, užsikrėtimų apimtims pradėjus mažėti, nuo balandžio vidurio šalyje pradėti švelninti kai kurie karantino reikalavimai. Kai kuriems ne esminio reikalingumo verslams leista atnaujinti veiklą (pavyzdžiui, statybų sektoriui). Taip pat leista trumpiems pasivaikščiojimams išeiti į lauką šeimoms su vaikais. Nuo gegužės 11 d. šalyje pradėtas įgyvendinti išėjimo iš karantino režimo planas. Kol kas yra leista atsidaryti daliai parduotuvių, lauko kavinių ir maldos namų (leista veikti tik užtikrinant tinkamą atstumą tarp žmonių).
„Nors techniškai Ispanija nebuvo ta valstybė, kuri tiesiogiai ribojasi su Italija, iš kurios virusas galėjo drastiškai išplisti, vis dėlto, šalis patyrė didelį pandemijos protrūkį. Įvairūs analitikai kritiškai vertina Ispanijos valdžios laikyseną pandemijos akivaizdoje. Kaip didžiausios klaidos neleidusios sėkmingai suvaldyti pandemijos įvardinama lėta reakcija ir kelio plitimui neužkirtimas ankstyvoje stadijoje. Visi vėlesni Vyriausybės veiksmai gali būti vertinami jau kaip kova su pandemijos padariniais. Prie probleminės situacijos prisidėjo ir netvirta šalies sveikatos sistema, kuri dar jautė 2008 m. ekonominės krizės padarinius. Taip pat iššūkiu tapo ir 17 autonominių regionų sveikatos apsaugos sistemų suderinimas veiksmingai kovai su pandemija visos šalies mastu“, – rašoma dokumente.
Italai pradžioje koronavirusą painiojo su gripu
Italija irgi yra viena iš smarkiausiai COVID-19 paveiktų valstybių (2020 m. gegužės 20 d. duomenimis – užfiksuota virš 226 tūkst. užsikrėtimo atvejų, arba virš 3 700 užsikrėtimų 1 mln. gyventojų. Tai yra šešta vieta pasaulyje).
Analitikai atkreipė dėmesį, kad virusui sparčiai išplitus šiaurės Italijoje ir toliau plintant šalies teritorijoje, nuo kovo 8 d. atskiruose šalies regionuose (pirmiausiai – šalies šiaurėje) pradėtos taikyti karantino priemonės. Praėjus vos dviem dienoms nuo šio sprendimo – kovo 10 d. karantinas buvo paskelbtas visoje šalyje.
Karantino sąlygos, kaip ir Ispanijos atveju, pasižymėjo gana dideliu griežtumu. Gyventojams buvo uždrausta išvykti iš namų, išskyrus būtinas keliones iki darbo, maisto prekių parduotuvių, vaistinių ar būtinosios medicininės pagalbos įstaigų. Dėl itin griežtų karantino sąlygų, pirmieji viruso protrūkio suvaldymo ženklai pradėjo matytis balandžio pradžioje, o balandžio 20 d. pirmą kartą užfiksuotas aktyvių atvejų kritimas“, – teigiama analizėje.
Seimo kanceliarijos specialistai, aptardami Italijos Vyriausybės veiksmus, išskyrė, kad siekiant suvaldyti pandemiją buvo ne tik sustabdyta verslo įmonių veikla, švietimo ir kitų viešųjų paslaugų tikimas, bet ir traukinių bei kitų viešojo susisiekimo priemonių judėjimas labiausiai pandemijos paveiktuose regionuose.
Pagal Vyriausybės patvirtintą kovos su pandemija programą, šalies teritorija buvo padalinta į tris zonas. Raudonoji zona apėmė teritorijas, labiausiai paveiktas viruso, kuriose taikytas visuotinis karantinas ir gyventojų judėjimo apribojimas. Geltonojoje zonoje gyventojų judėjimas nebuvo taip griežtai ribojamas, tačiau švietimo ir kultūros įstaigos buvo uždarytos. Likusioje šalies dalyje buvo orientuojamasi į platų prevencinių priemonių taikymo mastą (viešojo transporto, viešųjų erdvių dezinfekavimą ir t. t.). Vis dėlto, viruso plitimo mastams neatslūgstant, priemonės pradėtos griežtinti ir visoje šalyje – uždarytos mokyklos, uždrausti sporto renginiai.
„Labiausiai nuo pandemijos nukentėjusiems šiaurės Italijos pramonės regionams ir visos šalies ekonomikos gyvybingumui išlaikyti Italijos vyriausybė, pasitelkdama įvairias priemones, skyrė 200 mlrd. eurų“, – rašoma dokumente.
Seimo kanceliarijos analitikai atkreipė dėmesį, kad balandžio pabaigoje karantino priemonės pradėtos palengva švelninti. Nors judėjimas šalies mastu išliko draudžiamas, buvo leista atnaujinti asmenų judėjimą regionų viduje.
„Kaip didžiausia Italijos nesėkmė bandant suvaldyti pandemiją yra įvardinamos kelios priežastys. Yra spėjama, kad didelė dalis infekuotųjų pirminėje viruso plitimo stadijoje buvo neteisingai identifikuoti, jiems diagnozuojant sezoninį gripą.
Todėl ligoninės, gydžiusios šiuos pacientus, kaip buvo daroma prielaida, nuo gripo, realybėje tapo koronaviruso plitimo židiniais. Taigi, pirminėje pandemijos stadijoje virusas plito visiškai nekontroliuojamai. Taip pat prie didelio viruso poveikio ir mirtingumo masto prisidėjo faktas, kad Italija statistiškai turi vieną iš seniausių populiacijų pasaulyje, todėl didelė dalis šalies gyventojų pateko į rizikos grupę“, – rašoma analizėje.
Prancūzija praleido kritinį momentą
Viena iš gana stipriai COVID-19 paveiktų valstybių išskiriama ir Prancūzija. 2020 m. gegužės 20 d. duomenimis – užfiksuota virš 140 tūkst. užsikrėtimo atvejų, arba virš 2 tūkst. užsikrėtimų 1 mln. gyventojų. Tai yra devinta vieta pasaulyje.
„Nors žymesnis viruso plitimas šalyje prasidėjo dar sausio pabaigoje, griežtesnių priemonių Prancūzija ėmėsi nuo kovo 17 d. paskelbdama visuotinį karantiną, kuris iš pradžių turėjo tęstis 15 dienų, tačiau, kaip ir daugelyje kitų ES valstybių, vėliau buvo kelis kartus pratęstas. Kaip pagrindinės karantino priemonės, paminėtinos neesminių paslaugų teikimo ir prekybos vietų uždarymas, švietimo ir kultūros įstaigų uždarymas, religinių apeigų uždraudimas (išskyrus laidotuves, kuriose gali dalyvauti ne daugiau, kaip 20 asmenų), žmonių judėjimo apribojimas, išskyrus būtinas keliones į darbą, vaistinę, maisto prekių parduotuvę ar gydymo įstaigą“, – rašoma analizėje.
Seimo kanceliarijos analitikai atkreipė dėmesį, kad Prancūzijoje griežtas žmonių judėjimo apribojimas ir griežtos policijos priemonės, taikytos gyventojams, pažeidžiantiems karantino režimą, Paryžiaus priemiesčiuose sukėlė kelias protestų bangas ir išprovokavo protestuotojų susirėmimus su policija.
„Nuo gegužės 11 d. šalyje pradėtas karantino priemonių švelninimas. Įgyvendinant karantino švelninimo priemones, šalies teritorija padalinta į vadinamąsias „žaliąsias“ ir „raudonąsias“ zonas. Paryžius, kartu su dar trimis provincijomis patenka į raudonąją zoną, kurioje karantino priemonės išlieka griežtesnės, palyginti su kitomis šalies provincijomis (raudonosiose zonose išlieka prekybos vietų veiklos ribojimai, draudimai būriuotis parkuose.)“, – rašoma analizėje.
Situaciją tyrę Seimo specialistai pažymėjo, kad karantino švelninimo kontekste Prancūzijoje gegužės 10 d. priimti tam tikri Įstatymo dėl nepaprastosios padėties pakeitimai. Vadovaujantis jais, šalies institucijoms suteikti nauji įgaliojimai, siekiant suvaldyti su karantino švelninimu susijusias grėsmes.
Pagal nustatytą tvarką, asmenys, atvykstantys į šalį iš nustatytų teritorijų (teritorijų sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija) privalės karantinuotis 14 dienų. Taip pat šio įstatymo pagrindu patvirtinama viruso plitimo informacinė sistema, kuri leis paprasčiau rinkti ir kaupti informaciją apie infekuotus asmenis.
Šio teisės akto pagrindu taip pat išplečiama šalies ministro pirmininko kompetencija, suteikiant jam galias esant poreikiui reguliuoti (riboti) žmonių ir transporto priemonių judėjimo srautus tam tikrose teritorijose, esant poreikiui uždaryti tam tikras viešąsias vietas.
„Lyginant Prancūzijos ir Vokietijos (kaip pagal plotą ir gyventojų sudėtį panašių valstybių) mirtingumo nuo COVID-19 rodiklius, Prancūzijoje mirtingumas nuo viruso buvo gerokai didesnis. Kaip pagrindinę to priežastį galima įvardinti Vyriausybės neryžtingumą ir delsimą imtis žmonių socialinių kontaktų ribojimo. Palyginimui, Vokietija nuo pirmųjų pandemijos plitimo dienų ėmėsi ypač plataus masto testavimo ir kitų prevencinių priemonių.
Taip pat, pagal Nacionalinį pandemijų valdymo planą, Vokietija dėjo visas pastangas viruso plitimo grandines izoliuoti, kol jos buvo palyginti trumpos. Prancūzija atitinkamų veiksmų ėmėsi pavėluotai, todėl kritinis momentas buvo praleistas“, – rašoma analizėje.
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas konstatavo, kad šių šalių ekonominė situacija yra žymiai prastesnė nei šiaurinių.
„Pažvelgus į balandžio mažmeninės prekybos duomenis matosi, kad Skandinavijoje kritimas buvo labai nežymus – iki 5 proc., Baltijos šalyse, tarkime Latvijoje kritimas buvo apie 10 proc., Lietuvoje – 11 proc. (dėl to, kad turėjome šiek tiek griežtesnes karantino sąlygas, bet gegužę jau matome, kad atsigavimas yra pakankamai ženklus. Tikrai grįšime į vienženklį kritimo greitį). O tarkime Ispanijoje kritimas siekia 33 procentus, ir tikėtina, kad gegužės rodikliai bus dviženkliai. Taigi, atskirtis tarp Šiaurės ir Pietų labai stipriai išaugs“, – konstatavo Ž. Mauricas.
Pasak ekonomisto, tą lėmė kelios priežastys. Pirmoji jų – kad toks šalys pirmosios buvo paveiktos koronaviruso pandemijos, tai lėmė žymiai didesnį išgąstį, todėl žmonės, net tie, kurie galėjo išleisti pinigus, nebenorėjo tą daryti, susiveržė diržus, užsidarė namuose.
Antroji priežastis, kurią įvardijo Ž. Mauricas, – žymiai griežtesnės karantino sąlygos. Tai lėmė, kad dalis gyventojų negalėjo išleisti pinigų.
Trečias labai svarbus dalykas, pasak ekonomisto, tai yra ekonominė struktūra. Tos šalys yra žymiai labiau priklausomos nuo veiklų, kurios reikalauja artimesnio socialinio kontakto – turizmo, restoranų, viešbučių, kitų laisvalaikio paslaugų sektoriai ten yra žymiai labiau išplėtoti.
„Taip jau sutapo, kad jiems labai nepasisekė, nes ši krizė labiausiai paveikė būtent tuos sektorius.
Jeigu turėjome pietų Europą gerokai didesnėje recesijoje 2009- 2010, ypač 2012 m. (kai buvo eurozonos skolų krizė. Prisiminkime Graikijos istoriją, Ispaniją, Portugaliją, Italiją), tada šios šalys labiausiai nukentėjo dėl didelio įsiskolinimo ir neefektyvaus viešųjų finansų valdymo, korupcijos. Dabar jos nukentėjo dėl kitų priežasčių. Šiuo atveju jos nėra pačios kaltos, dėl to solidarumo klausimas iškyla žymiai didesnis“, – sakė Ž. Mauricas.
Ekonomistas prognozavo, kad pasiūlytas 750 mlrd. eurų ES atsigavimo fondas didžiausią dalį pinigų nukreips būtent į pietų Europos šalis.
„Jo mastas nėra toks didelis, nes panašią sumą savo kišenėse, kortelėse, kasmet perveža šiauriečiai, važiuodami atostogų į pietų Europos šalis. Toms šalims svarbiau, kad atsidarytų turizmo sezonas ir šiauriečiai patrauktų vėl į pietų Europos valstybes – prie jūros, į restoranus, domėtis kultūra“, – teigė Ž. Mauricas.
Greitų pokyčių neverta tikėtis
Ekonomistas, atkreipdamas dėmesį į naujausią (gegužės mėnesio) vartotojų pasitikėjimo indikatorių, konstatuoja, kad yra tikėtina, kad situacija greitai nesikeis. Atotrūkis gali išlikti toks pats arba net dar labiau išaugti.
„Pavyzdžiui, Lietuvos ir Estijos vartotojų pasitikėjimas yra ketvirtas ir penktas geriausi visoje Europos Sąjungoje. Geriausia situacija yra Švedijoje, Danijoje, tada Čekija iššoka į trečią vietą (jie labai anksti susitvarkė su virusu), toliau Lietuva, Estija, paskui – eilė centrinės ir rytų Europos šalių (Vokietija yra labai netoli), ir visiškai gale yra pietų Europos šalys.
Tai reiškia, kad, nors karantino sąlygos yra švelninamos, bet vartotojai yra tie išsigandę dėl savo finansinės padėties, ir dėl to jie neskubės atverti savo piniginių. Nebent juos gali išgelbėti sparčiai atsigavę turizmo srautai arba kažkokios kitos ekonomiką skatinančios priemonės, kurios vartotojus sugrąžintų į rinką.
Jeigu ne, mes turėsime paradoksalią, kai Skandinavijos šalys gali susidurti su 5 proc. kritimu, Baltijos šalys bus arti Skandinavijos – kokie 8 proc., o pietų Europos šalyse nenustebčiau, jeigu būtų arti 20 procentų. Tas skirtumas per metus gali išaugti milžiniškai“, – sakė Ž. Mauricas.
Pasak ekonomisto, tai kelia didelį pavojų ES vienybei.
„Dėl to labai svarbu, kad būtų pritarta fondui, kad būtų suteikta pagalba. Gal net ne tiek tas fondas, kiek pačios situacijos normalizavimasis yra svarbus. Labiau pasiturinčių šiauriečių pareiga būtų keliauti atostogų į pietų Europos šalis, jas paremti. Pavyzdžiui, Graikija gerai susitvarkė su pandemija, bet jie nuo turizmo labai priklauso. Dar Kroatijai labai sunku“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
Turės įtakos ir lietuviams
Paklaustas apie tai, kokią įtaką sudėtinga situacija pietų Europos šalyse turės lietuviams, ekonomistas pirmiausia pažymėjo, kad žymiai kris eksportas į tas šalis.
„ Tarkime, jei kalbame apie tokius tradicinius sektorius kaip maisto eksportas, tai Lietuva yra viena didžiausių sūrių eksportuotojų į Italiją. Didžioji dalis tų sūrių yra suvartojama ne prekybos centruose (kaip pas mus įprasta), bet viešojo maitinimo sektoriuje.
Jeigu turistų nebus, ir vietiniai veršis diržus, tai pasijus. Nes restoranai yra pirmas dalykas, ko atsisakai, jei tenka taupyti. Tai yra brangus malonumas. Gal važiuoji dviračiu į gamtą pasivažinėti, bet neini į restoraną, kur Italijoje gali išleisti 50 eurų ir daugiau, jei gerai pavalgai“, – sakė Ž. Mauricas.
Pasak ekonomisto, kitas iššūkis yra susijęs su bendru ekonomikos smukimu tose šalyse, kas gali turėti poveikio visai ES, ypač eurozonai.
„Jeigu tarkime pasimatys tie dideli skirtumai, kuriuos Europos Komisija šiek tiek apšlifavo savo pirminėse prognozėse, o jie pasimatys, investuotojai turės į tai kreipti dėmesį. Jeigu nepavyks susitarti dėl ekonomikos atsigavimo plano, arba pavyks – bet ne taip ambicingai, koks yra pirminis siūlymas, (…) tada gali atsinaujinti kalbos apie dviejų greičių Europą. Ji turėtų neigiamą poveikį visai Europai, nes investuotojai, kurie galvotų investuoti į Europą, tą riziką įsivertintų. Jei ji taps reikšminga, tai sumažins visos ES patrauklumą“, – sakė Ž. Mauricas.