Prostitutes gelbsti vienuolės ir kunigai
Viale Cristoforo Colombo – Kristupo Kolumbo prospektas yra viena svarbiausių Romos magistralių, jungianti miesto centrą su fašizmo laikais statytu EUR gyvenamuoju rajonu. Prieš du mėnesius pasivažinėjimas šiuo prospektu vėlų vakarą būtų išgąsdinęs ir pribloškęs ne vieną užsienio turistą: autobusų stotelės, sankryžos, žaliosios vejos vakarais tapdavo prostitučių, transeksualų, transvestitų vitrina. Kolumbo prospekte – tarsi viešnamyje be sienų iki pat ryto darbuodavosi šimtai kūnais ir aistromis prekiaujančių asmenų.
Prostitucija Italijoje nėra nei legali, nei nelegali. Iki 1958 metų pavasario šalyje veikė legalūs valstybės kontroliuojami viešnamiai – „case di tolleranza“ (it. – tolerancijos namai). Socialistų partijai atstovaujančios senatorės Linos Merlin iniciatyva Italijos parlamentas balsavo už „legge Merlin“ įstatymą, kuriuo sekso paslaugų veikla buvo uždrausta. Vis tik paskelbti prostituciją kriminaliniu nusikaltimu ir įtraukti jį į baudžiamąjį kodeksą politikai nesiryžo, nes pasižvalgę po šalies konstituciją rado straipsnį deklaruojantį asmeninių žmogaus laisvių prioritetus.
Prostitutės iš viešnamių buvo išvarytos į gatves, o sekso paslaugų kontrolę iš valstybės perėmė mafija ir įvairios organizuotų nusikaltėlių grupės.
Socialinės žurnalistikos tinklalapio „Vita“ duomenimis, iki pandemijos Italijoje darbavosi maždaug 70 000 prostitučių. Maždaug pusė šių moterų – atvykėlės iš Rytų Europos šalių – Rumunijos, Albanijos, Moldovos, mažesnė pusė – iš Nigerijos ir Lotynų Amerikos, tik kas dešimta – italė. Šiandien jų nebesimato niekur – garsusis Kristupo Kolumbo prospektas Romoje naktimis lieka tuščias.
„Didžiuma šių moterų gyveno ir dirbo visuomenės paraštėse, jos buvo nematomos. Vyriausybei įvedus griežtą karantiną jos tapo dar labiau nepastebimos, nematomos, dar labiau pažeidžiamos“ – pasakoja kovos su lytiniu išnaudojimu aktyvistė Marzia Gotti: „Iš užsienio atvykusios arba klasta atvežtos merginos dažniausiai neturi jokių dokumentų, jokių galimybių gauti valstybės numatytą pašalpą arba maisto talonų. Praradusios vienintelį pragyvenimo šaltinį, prostitutės pasmerktos lėtai bado mirčiai.“
Vienintelė institucija, kuri neatstumia buvusių „sekso darbuotojų“, tapo „Caritas“, o taip pat atskiros Katalikų bažnyčios parapijos. Dienraštis „La Repubblica“ aprašė jaudinantį visiškai priešingų visuomenės grupių susidūrimą prie garuojančios makaronų lėkštės: iš vienos pusės – alkio ir šalčio kamuojamos nuodėmės profesionalės, iš kitos – skaistumo ir dorovės įžadus davusius vienuolės.
„Caritas“ veiklą patronuojančios seserys pripažįsta, kad pamačiusios prie valgyklos durų jaunas merginas iššaukiančiais drabužiais iš pradžių buvo sutrikusios, nežinojo kaip elgtis. „Mes išsyk supratome, kokios profesijos atstovės atėjo į mūsų valgyklą. Bet nieko jų neklausinėjome, pasiūlėme sėsti prie stalo ir valgyti“, – pasakoja sesuo Albina.
Turtingajame Veneto regione Trevizo „Caritas“ veiklą administruojantis kunigas Davide‘as Schiavonas taip pat reiškia nustebimą: „Anksčiau į mus kreipdavosi nelegalūs migrantai, dabar atsirado visiškai nauja, itin pažeidžiama socialinė grupė – prostitutės, transeksualai. Ji neturi jokių galimybių gauti valstybės paramą, todėl kreipiasi į mus. Neatstumiame nė vieno žmogaus.“
Apulijoje, Udžento miesto parapijos kunigas Lucio Ciardo iki šiol rūpinosi be pajamų likusiais migrantais, cirko artistais, tačiau vieną dieną paramos paprašė 10 prostitučių. Italijoje šiuo metu mišios bažnyčiose nevyksta, aukų srautas parapijose sumenko, o paramos prašytojų skaičius padvigubėjo, todėl tėvas Lucio kreipėsi į miesto gyventojus prašydamas perkančių maistą parduotuvės kasoje menka 2–5 eurų auka prisidėti prie pagalbos tiems, kurie karantino akivaizdoje liko be jokių socialinės saugos mechanizmų.
Pranciškus siunčia išmaldininką
Torvajanika – pietinio Romos pajūrio kurortinis miestelis, jame prieš daugelį metų apsistojo ir sekso paslaugas teikė gausi transeksualų iš Pietų Amerikos grupė. Vyriausybei paskelbus karantiną ir uždraudus bet kokį gyventojų judėjimą iš namų be svarbios, pareigūnams raštu pateiktos priežasties transeksualai liko be klientų ir be jokių pragyvenimo šaltinių.
„Vieną dieną jie atėjo į bažnyčią pasimelsti, išdėstė man savo vargus“, – agentūrai Adnkronos pasakoja kunigas Andrea Conocchia. Torvajanikos klebonas prisipažino, kad bendraudamas su šiomis ryškiai išsidažiusiomis moterimis iš pradžių jautėsi nejaukiai, tačiau padėti neatsisakė.
„Deja, mano galimybės šiuo metu, kai bažnyčia nebegauna jokių aukų iš tikinčiųjų, buvo labai ribotos, todėl buvo nutarta kreiptis tiesiogiai į popiežių Pranciškų“, – aiškina tėvas Andrea. Transeksualai ispaniškai – gimtąja pontifiko kalba – surašė laišką, kurį Torvajanikos klebonas perdavė popiežiui į Vatikaną.
Lenkų kilmės išmaldininkas K. Krajewskis Romoje pagarsėjo pernai, savavališkai atnaujinęs išjungtą už skolas elektros tiekimą penkiems šimtams nelegaliai sostinės pastate apsigyvenusių benamių.
Šįsyk kardinolas, vykdydamas Pranciškaus valią badaujantiems transeksualams persiuntė popiežiaus palaiminimą ir lėšų, kurias paskirstė Torvajanikos parapijos klebonas. „Kaip galėjome nepadėti? Juk tai žmonės, gyvos būtybės, kurioms trūko maisto. Mes visi esame Dievo vaikai“, – paaiškino dienraščiui „Il Corriere della Sera“ popiežiaus išmaldininkas Konradas Krajewskis.