Šermenyse – velionės dainos
Pirmadienį V. Martišiūtė pašarvota Gargždų bažnyčios šarvojimo salėje, antradienį nuo 10 val. už ją bus aukojamos Mišios.
Amžinojo poilsio V. Martišiūtė atguls Gargždų kapinėse, šeimos kape, kur jau palaidotas jos brolis, jame taip pat turėtų būti palaidotas ir moters tėtis, kai jis iškeliaus amžinybėn.
„Tokia buvo Vilmos valia. Pernai rugpjūtį vieną vakarą kalbėjomės ir ji labai aiškiai išsakė savo valią, kaip turi būti palaidota. Ji man sako: niekas kitas manęs nelaidos, tik tu, todėl ir noriu, kad žinotum, kaip viskas turi būti. Tada labai nustebau, kad ji galvoja apie mirtį. Ji buvo neseniai išgyvenusi sudėtingą klubo keitimo operaciją, po kurios būta komplikacijų, ji vos išsikapstė. Tai jai buvo šokas, todėl ir pamaniau, kad tai priežastis, kodėl ji galvoja apie mirtį. Tačiau tas mūsų pokalbis buvo vienintelis“, – pasakojo V. Martišiūtės pusseserė Rasa Gusiatina.
Beveik 20 metų Jungtiniuose Aramų Emyratuose gyvenusi ir ten koncertavusi V. Martišiūtė į Lietuvą grįžo 2015 metais. Pernai mirė jos mama ir brolis, todėl pusseserė jai ir buvo artimiausias žmogus.
V. Martišiūtė taip pat išsakė, jog būtų laidojama tradiciškai, o ne kremuojama. „Ji labai bijojo kremavimo, net nežinau kodėl. Bet ji liepė man prisiekti, kad jei mirs, tai ją normaliai šarvosiu, o ne kremuosiu. Todėl taip ir darome“, – kalbėjo R. Gusiatina.
Karste V. Martišiūtė guli apvilkta alyvinės spalvos suknele, jos galvą dengia kepurė su šydu ant veidu. „Ji nenorėjo būti aprengta balta suknele“, – paaiškino pusseserė.
Ji įgyvendino V. Martišiūtės pageidavimą, kad šarvojimą salę puoštų ryškios gėlės, todėl aplink karstą esančios puokštės sukomponuotos iš rausvų rožių, tamsiai raudonų kalijų. „Visų žmonių prašome, kad neneštų vainikų, nes Vilma to nenorėjo. Užtenka tik baltų rožių“, – dar vieną velionės pageidavimą pagarsino R. Gusiatina.
Šermenyse skamba jos ir Irenos Starošaitės atliekamų dainų įrašai. „Ji nenorėjo jokios gedulingos muzikos. Ji sakė, kad žmonės, atėję atsisveikinti, turi jaustis gerai“, – teigė pusseserė.
Mirė užspringusi krauju
Kalbėdama apie V. Martišiūtę, R. Gusiatina ją vadino seserimi. V. Martišiūtę seserimi taip pat vadino ir dainininkė Irena Starošaitė, nes jos kurį laiką sykiu koncertavo Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
„Mes visos trys buvome lyg sesės ir turėjome dar vieną gerą draugę. Irena šiandien (pirmadienį – DELFI) skambino, verkė, apgailestavo, kad negali dalyvauti šermenyse ir laidotuvėse, tačiau ji su Žilvinu Žvaguliu turėjo išvykti į kelionę. Irena prašė, kad nors nuotrauką atsiusčiau. Esu labai dėkinga jų šeimai, nes jie sutelkė draugus, kad jie susidėtų pinigų Vilmos laidotuvėms, patys labai padėjo“, – dėkojo R. Gusiatina.
V. Martišiūtė buvo I. Starošaitės ir Ž. Žvagulio sūnaus Vakario krikšto mama.
„Ji buvo labai geras, nuoširdus, pozityvus žmogus. Manau, kad ji į šį pasaulį atėjo kurti, skleisti gėrį, o baigėsi taip, kad buvo nužudyta ir mirė baisiose kančiose. Preliminariai žinome, kad ji mirė užspringusi krauju, nes buvo peršautas plautis ir ji kokias aštuonias valandas kankinosi“, – graudinosi R. Gusiatina.
Kūno nerado ilgiau nei tris paras
V. Martišiūtės kūnas buvo rastas Tauragėje vasario 15-osios rytą. Kūnas buvo išsinuomotame automobilyje, kuris buvo paliktas moters nužudymu įtariamo Rolando Ambrozos mamos nuosavo namo kieme.
Nustatyta, kad moteris nužudyta trimis šūviais. V. Martišiūtės paieška oficialiai paskelbta vasario 13 dieną, tačiau ji dingo vasario 11-ąją. „Mes vasario 9 dieną grįžome iš Olandijos, kurioje buvome kelias dienas. Dar kai buvome užsienyje, Vilmai paskambino kažkokia moteris iš Rietavo ir pasamdė ją koncertuoti renginyje, kuris turėjo vykti vasario 18 dieną. Jos telefonu aptarė detales, sutarė, kad Vilma vasario 11 dieną nuvažiuos į vietą, kur turi vykti jos pasirodymas, pasižiūrėti, kokia aparatūra yra, kad pasirodymas pavyktų. Pats norėjau ją nuvežti į Rietavą, bet ji sakė, kad nieko baisaus, jog nuvažiuos autobusu, o ta moteris ją parveš namo į Klaipėdą. Jokios blogos nuojautos neturėjau, tikrai girdėjau, kad kalba su moterimi. Vilma išvažiavo ir dingo“, – pasakojo jos mylimasis Rimgaudas.
Dabar jau aišku, kad V. Martišiūtei skambino ir koncertuoti pobūvyje kvietė pats R. Ambroza, kuris sugebėjo kalbėti moterišku balsu. Tačiau nei Rimgaudas, nei R. Gusiatina tokia versija netiki. Jie įsitikinę, jog yra R. Ambrozos bendrininkė – kažkokia moteris.
V. Martišiūtę R. Ambroza Rietave ir pagrobė, kai ji išlipo iš autobuso, kone iškart ir nužudė. Tikslų mirties laiką dar turi nustatyti ekspertai, tačiau tokia versija, kad moteris buvo nužudyta vasario 11-osios vakarą, dėliojama iš liudytojų parodymų.
„Kai jis šaudė į Vilmą, ji bandė gintis, dangstytis rankomis, nes vienas šūvis yra rankoje. O kai kūną radome, rankos buvo surištos“, – teigė Rimgaudas. Jis savo mylimos moters pradėjo ieškoti vasario 11-osios vakare, kai ji nebeatsiliepė telefonu. Vyras apskambino aplinkines ligonines, ar į jas nėra atvežta moteris. Rimgaudas yra buvęs pareigūnas, todėl vasario 11-osios vakare, apie 22 val., jis kreipėsi į Klaipėdos policijos pareigūnus, kad jie padėtų ieškoti dingusios moters, nors oficialiai jos paiešką buvo galima paskelbti gerokai vėliau. „Kai su pareigūnais išsiaiškinome, kad Vilmos telefonas yra Tauragėje, o tai paaiškėjo vasario 13-osios vakare, man iškart tapo aišku, kad prie jos dingimo rankas tikrai yra prikišęs R. Ambroza. Todėl netrukus feisbuke ir paskelbiau jo nuotrauką, kreipiausi į visus pagalbos, kad žmonės padėtų jį surasti. Tada jau praktiškai susitaikiau su mintimi, kad Vilma yra nužudyta“, – moters mylimasis pasakojo, kaip pats išnarpliojo nusikaltimą.
Įtariamasis išsipasakojo įkaitei
Vasario 15-osios rytą Klaipėdos pareigūnų pajėgos išvyko į Tauragę ieškoti ir V. Martišiūtės, ir R. Ambrozos. „Pats buvau su tais pareigūnais, kurie budėjo prie R. Ambrozos namų. Tada paskambino kiti pareigūnai, kurie rado išnuomotą „Renault“ automobilį, o jame lyg ir buvo kūnas. Kai atvykau ir pamačiau nuogo pilvo plotelį, nors visas kūnas buvo uždengtas kažkokiais drabužiais, nebeliko abejonių, kad ten yra Vilma“, – dėstė Rimgaudas.
Jis tikino, jog V. Martišiūtė pasakojo, kad R. Ambroza jai kelia nemalonius jausmus. Moteris su R. Ambroza susipažino, nes jis dirbo advokato Rimvydo Kairio padėjėju, o jai reikėjo teisinių paslaugų. Iš pradžių R. Ambroza moteriai asistavo, o vėliau pradėjo įkyrėti, persekioti, laidė nedviprasmiškas užuominas, kad ji bus jo. „Vilma kartą manęs klausė, ar kreiptis į policiją dėl persekiojimo. Sakiau, kad jei tai nesibaigs, tada reikia kreiptis. Bet jis tai suaktyvėdavo, tai vėl nurimdavo, todėl Vilma ir nespėjo kreiptis į policiją ir galbūt taip apsisaugoti“, – kalbėjo Rimgaudas.
R. Ambroza nusišovė vasario 15-osios vakarą, kai išėjo iš daugiabučio namo, kuriame praleido daugiau nei parą. Namą jau buvo apsupę policijos pareigūnai. Paaiškėjo, kad R. Ambroza ilgiau nei parą įkaite laikė pažįstamą moterį. Jai jis prisipažino, kad nužudė V. Martišiūtę.
Džiaugėsi, kad surado savo žmogų
R. Gusiatina pasakojo, jog ne sykį buvo mačiusi R. Ambrozą. „Tikrai nebuvo jokios meilės trikampio, man skaudu apie tai net skaityti, tai juk šmeižtas. R. Ambroza Vilmos siekė vienpusiškai, tai truko gal porą mėnesių. Keista buvo tai, kad jis pats visur važinėjosi su kažkokia mistine drauge iš Klaipėdos, nors siekė ir Vilmos. Ji labai bijojo R. Ambrozos, Rietave savo noru tikrai nesėdo į jo automobilį“, – tikino pašnekovė.
Ji prisiminė, kad maždaug savaitę iki nužudymo ji dar kartą ragino V. Martišiūtę kreiptis į policiją dėl to, kad R. Ambroza ją persekioja. „Jis fiziškai ją sekdavo. Pavyzdžiui, aš ją vežu automobiliu namo, o jis važiuoja iš paskos. Įvažiuojame į namo kiemą, jau lipsime lauk, tada jis parodo, kad irgi išlips. Tuomet išvažiuoju iš kiemo, o jis išvažiuoja iš paskos. Tikrai buvo beprotis“, – tvirtino R. Gusiatina.
Ji įsitikinusi, kad Vilma policijai pareiškimo nerašė todėl, kad buvo per gera šiam pasauliui, ji labai tikėjo žmonėmis, niekada nebūtų pagalvojusi, ką ją kas nors gali nuskriausti.
„Pastaruoju metu, kai draugavo su Rimgaudu, ji buvo nepaprastai laiminga. Seniai jos tokios nemačiau, Jis taip džiaugėsi gyvenimu, džiaugėsi, kad surado savo žmogų, kad dabar galėsime draugauti šeimomis. Vilmai kovo 13 dieną būtų sukakę 45 metai, o man tiek pat – kovo 29 dieną. Planavome, kad jubiliejus švęsime kartu, kad trinktelėsime. Mes buvome labai artimos, net turėjome identiškus pakabukus ant kaklo, kurie simbolizavo mūsų draugystę. Visi Vilmos daiktai yra dingę – jos rankinė, tas pakabukas. Gal tyrėjai atsakys, kur yra tie daiktai, nes bent jau tą pakabuką tikrai norėčiau atgauti, kad turėčiau bent daiktinį prisiminą apie Vilmą“, – ašarojo R. Gusiatina.
Nuo pirmos minutės prie V. Martišiūtės karsto stovėjo ir jos draugas Rimgaudas, kuris iš išnarpliojo jos nužudymo aplinkybes, padėjo pareigūnams surasti kūną. Vyras, išgirdęs užuojautos žodžius, nė nebandė slėpti ašarų.