„Manau, kai kurie nusikaltimai ar mįslingi įvykiai netiriami, todėl ir statistika keista, – sakė buvusi teisėja. – Per savo ilgalaikę darbo praktiką, jei asmuo pripažindavo savo kaltę, skirdavau švelnesnę bausmę, o mane slegiančioje istorijoje kaltų visai nėra. Labai norėčiau, kad tai, ką papasakosiu, bent kam padėtų nepalūžti, kovoti už vietą šiame pasaulyte ir, svarbiausia, kad žmonės nebūtų abejingi kito nelaimei.“
Kad pareigūnai pro pirštus gali žiūrėti į nusikaltimų tyrimus, patvirtina ir Vilniuje nutikusi istorija – policijos pareigūnai ilgą laiką net nebandė aiškintis turtingos vilnietės nužudymo, nes buvo įsitikinę, kad ji savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Tačiau su tokia policijos išvada kategoriškai nesutiko moters šeima, įnirtingai siekusi, kad būtų nustatyta tikroji jos mirties priežastis. Neįtikėtina: kai po metų prokuratūra ikiteisminį tyrimą nutraukė, netikėtai net šešiolika kartų teistas nusikaltėlis nutarė prisipažinti, jog imitavo moters savižudybę, siekdamas nuslėpti prieš ją įvykdytus kitus nusikaltimus.
Buvusi teisėja sako, kad ir jos draugės mirties aplinkybių niekas nesiaiškino – skubos tvarka ji buvo kremuota.
– Dėl to ir liko daug neatsakytų klausimų, bet mirusiosios dukra jų net nenori girdėti, – sakė ji. – Kasmet už jos motiną bažnyčioje yra laikomos šv. Mišios, bet nė į vienas jų ji iki šiol taip ir neatėjo.
– Kodėl tik dabar nutarėte papasakoti tai, kas jus ne vienerius metus slegia?
– Visą laiką laiką savyje nešiojausi kaltę prieš per anksti amžinybėn iškeliavusį man artimą žmogų, mes viena kitą laikėme seserimis. Kaltinu save, kad nepadėjau, jos neapsaugojau, nors ir vyresnė buvau, o ir pagal savo užimamas pareigas gal ir galėjau tą padaryti. Kaltės jausmas manęs neapleidžia, nors ir suprantu, kad dabar jau nieko negaliu pakeisti. Tačiau šis praradimas yra toks skaudus, kad niekada su tuo negalėsiu susitaikyti, tuo labiau, kad jos motina prieš mirtį manęs prašė neapleisti jos dukros ir šia pasirūpinti. Bet aš to taip ir nepadariau.
– Papasakokite šią istoriją.
– Tai nutiko viename Suvalkijos mieste. Mano draugė anksti neteko motinos, todėl jai tapau artimiausiu žmogumi. Nors tada jau studijavau teisę Vilniuje, labai dažnai važiuodavau jos aplankyti, ši taip pat atvažiuodavo pas mane. Gal todėl, kad anksti neteko motinos, ji labai norėjo greitai sukurti savo šeimą, auginti vaikus, kaip ir kiekvienas žmogus, būti laiminga. Manau, kad ji paskubėjo sukurdama šeimą, o ir aplinkiniams taip pat atrodė, jog jos pasirinktas gyvenimo partneris nelabai tinkamas – neišvaizdus, be išsilavinimo, o svarbiausia – užaugęs itin problematiškoje šeimoje. Bet provincijos kasdienybė diktuoja savo sąlygas, jaunikių pasirinkimas negausus, o išrinktasis buvo taip įsimylėjęs, jog ant laiptų galėdavo visą naktį prasėdėti, kad tik jo nusižiūrėta mergina atkreiptų dėmesį ir priimtų gėles.
– Kodėl?
– Dukrelė buvo tėvų lepinama be saiko – ji gaudavo viską ar net daugiau nei reikalaudavo. Bet kuriuo metu ji galėjo pradėti spiegti ar trypti kojomis ir visi princesės norai buvo vykdomi. Nemažai tėvų patenka į tokią situaciją, tačiau, deja, ne visi jie sugeba laiku savo vaikui pasakyti stop.
Dukra anksti suprato, kad namuose ji yra svarbiausias asmuo, praktiškai gaudavo viską, ko užsigeisdavo. Į mano pastabas, kad taip negalima auklėti vaiko, tėvai nekreipė dėmesio. Kai tėvas po daugkartinių gydymų nuo alkoholizmo tapo nedarbingu, motina liko kalta dėl visų gyvenimo nesėkmių.
Baigusi mokyklą princesė išvyko studijuoti, savaitgaliais motinai parveždavo nešvarius rūbus, o ši priruošdavo maisto, nes dukrelė esą buvo labai užimta ir pati buitimi užsiimti negalėjo. O princesė vis įžūlėjo, reikalaudavo, kad motina iš provincijos atvyktų pas ją užuolaidų išskalbti, maisto priruošti ir kitus darbus nudirbti.
– O gal ji ne reikalavo, o motina pati norėjo padėti savo dukrai?
– Kai šeimoje yra tironas, jis gali taip į savo pusę patraukti kitą žmogų, kad šis tampa jo kontroliuojamas ir nuo jo priklausomas. Mano draugė besąlygiškai vykdė visus dukros reikalavimus, o ši jautėsi situacijos šeimininke. Ko gero, tik psichologas gali pasakyti, kodėl ji taip įžūlėjo, kodėl taip elgėsi, – sunku net patikėti, jog taip gali būti. Bet buvo.
– Bet gal tuomet ji buvo užimta – juk jauna mergina siekė karjeros?
– Kai ji pradėjo dirbti prokuratūros sistemoje, pasipūtimas peržengė visas ribas – užgauliojo motiną, ją įtarinėjo nebūtais dalykais, tėvui įsakė, kad šis ją stebėtų ir net pranešinėtų, ką ši perkanti – ar į namus alaus neparsineša, su kuo bendrauja ir panašiai. Neįgalus, nedarbingas tėvas klusniai vykdė dukros prašymus.
Motina buvo psichologiškai palaužta, vyko akivaizdus smurtas artimoje aplinkoje, o aš bandžiau ją paveikti, kad būtų išdidesnė ir nesileistų gniuždoma. Bet ji vis tiek teisindavo dukrą – esą ji nėra bloga, bet yra silpnos sveikatos, nervinga, tėvas buvo alkoholikas ir dėl to ji tokia išaugo. Ilgainiui dukra tapo priešiška ir mano atžvilgiu, nes pyko, kad užtariu jos motiną – ne kartą esu jai sakiusi, kad su motina taip elgtis ir ją išnaudoti nedera. Vėliau dukra ėmė drausti savo motinai su manimi bendrauti, esą aš jai darau blogą įtaką. O man ji vis kalbėdavo, kad motina dažnai girtuokliauja. Aš, žinoma, ją bandydavau apginti, bet dabar tapo aišku, kad dukra jau turėjo parengusi savo planą.
– Kokį?
– Prieš keletą metų mano draugei imta grasinti izoliacija psichiatrinėje ligoninėje. Tai – siaubinga žinia, tačiau artimieji ją nuramindavo, kad to padaryti neįmanoma, nes ji niekada nesilankė pas psichiatrus, taip pat niekada nebuvo gydyta dėl tokių ligų. O ir jokių požymių, kad ji gali sirgti, absoliučiai nebuvo jokių.
– Kodėl sakote „uždaryti“?
– Todėl, kad tai pavyko padaryti tik keletui dienų, nes su „ligone“ pabendravę medikai jokių psichikos sutrikimų nenustatė. Tą penktadienį ji man paskambino ryte, buvo labai išsigandusi, nes vyras pranešė, kad vakarop grįš dukra ir ją išveš į „psichuškę“. Ji klausinėjo, ar taip gali būti. Aš ją nuraminau, kad tai neįmanoma, nes ji niekada tokio pobūdžio sveikatos problemų neturėjo. Paskui kalbėjausi su dukra, ji ėmė ant manęs šaukti, ką aš išsigalvoju, sakė, „ką jūs darote, kodėl kišatės į mūsų gyvenimą“.
Apie tai, kas nutiko, daug kartų kalbėjausi su savo drauge. Ji pasakojo, kad tą vėlų penktadienio vakarą dukra su pagalbininkais kaip gestapininkai jėga ją įsodino į automobilį, net nepasakė kur veža, o ligoninės priimamajame perspėjo, kad, jeigu ši nesutiks ten pasilikti, tai „tu man daugiau ne motina“.
Kad ji yra išvežta į psichiatrijos ligoninę, sužinojau tik šeštadienį, kai ji paskambino iš kitos Žiegždriuose gydomos pacientės telefono. Verkdama ji pasakojo, kaip atsiklaupusi maldavo niekur jos nevežti, palikti namuose, bet dukra dar pamelavo, kad ji tik nori šią paguldyti į ligoninę tyrimams, nesakė, kad ši ligoninė – psichiatrinė.
Tada ji dar pasakojo, kad net budintis gydytojas stebėjosi, kodėl ją čia atvežė, bet nesutiko jau kitą dieną išleisti, reikėjo atlikti kažkokius tyrimus, kad būtų pateisintas hospitalizavimas. Bet ją išleido pirmadienį, kai nenustatė jokio psichikos sutrikimo.
Ji buvo galutinai palaužta, tačiau pabijojo kreiptis į teisėsaugos organus, neleido jos ginti ir giminaičiams. Jai buvo labai gėda kalbėti apie tai, kaip su ja pasielgė dukra. O juk psichologiškai palaužtam žmogui yra labai sudėtinga pasipriešinti.
Manau, kad taip elgdamasi dukra siekė savo motiną paversti visiškai priklausomu, įbaugintu žmogumi, kitokio paaiškinimo nerandu. Be to, dukra savo motiną nuolat žemindavo sakydama, kad ši nieko gyvenime nepasiekė, nors ji sovietų laikais buvo baigusi technikumą, buvo labai darbšti, augino gėles, jas pardavinėjo. Jos namai visuomet buvo sutvarkyti, net per daug švarūs, net kartais jai sakydavau, jog ji per daug dėmesio skiria švarai.
– Kodėl, Jūsų nuomone, dukra ją norėjo uždaryti į psichiatrijos ligoninę?
– Sunku pasakyti. Gal norėjo, kad motina būtų jos tarnaitė, o gal siekė ir turtinės naudos, nes motina buvo paveldėjusi namą geroje vietoje, taip pat žemės. Artimaisiais manipuliuojantys žmonės visuomet turi tikslą, bet jo neatskleidžia. Man logiškai sunku suvokti tokį jos elgesį.
– Maždaug po mėnesio. Ankstų rytą ji buvo rasta mirusi savo namuose gana mįslingomis aplinkybėmis. Mirties priežastis iš esmės net nebuvo tiriama, vėliau jos dukra aiškino, kad motinos kraujyje buvo aptikta net 5,5 promilės alkoholio. Netikiu, manau, kad ji meluoja. Išvakarėse kalbėjau su savo drauge, ji ryte ruošėsi eiti į bažnyčią, kur turėjo būti laikomos Šv. mišios už mirusią jos motiną.
Žinote, po laidotuvių, per gedulingus pietus princesė su džiaugsmu pareiškė, kad dabar turi pranašumą prieš visus susirinkusius, nes esą nuo šiol danguje yra angelas, kuris ją saugos. Mane apstulbino tokie jos žodžiai. Ir tada ji dar pridūrė: „Aš jau prieš du metus žinojau, kad ji mirs.“ Tai išgirdę giminaičiai net nustėro, bet dukra daugiau į kalbas nesileido.
Kodėl mano draugė mirė, niekas nuodugniai taip ir nesiaiškino – ji greitai buvo kremuota ir atgulė kapinėse šalia savo motinos. Ne kartą apie tai bandžiau kalbėtis su jos dukra, bet ši tai vertino kaip „kabinėjimąsi“ ir net laikė įžeidimu, bet esu įsitikinusi, kad dukros siekis buvo motiną galutinai palaužti, kad ši būtų paklusni, pavaldi, neapmokama tarnaitė.
Ne kartą kėlėme klausimą apie šią mįslingą mirtį, kurios priežastys nebuvo tiriamos, atrodė, jog dukrai ir vyrui buvo palankiau viską kuo greičiau užbaigti. Bet abejonės niekur neišnyko – ji mirė naktį vonios kambaryje, vyras neskubėjo iškviesti medikų. Nežinau, kodėl jis taip elgėsi, kodėl laukė ryto ir tik tada iškvietė greitąją pagalbą, kai kūnas jau buvo visiškai sustingęs. Mistika, o gal kažkokio pykčio apraiška, kad ji mirė tą pačią dieną kaip ir jos motina. Ir, žinote, niekas nebandė ištirti mirties priežasčių – juk ant lavono nėra smurto žymių. Tik tos 5,5 promilės alkoholio kraujyje. Nežinau, kam tai galėtų būti naudinga, kodėl niekas nesiaiškino – gal ir todėl policijos pateikiama statistika apie mažėjantį nužudymų skaičių yra tokia.
Ne, aš nesakau, kad dukra yra tiesiogiai susijusi su motinos mirtimi, bet man vis tiek ramybės neduoda klausimas, kodėl niekas taip ir nepabandė išsiaiškinti jos mirties aplinkybių.
Aš viduje visą laiką nešiojuosi kaltę prieš per anksti amžinybėn iškeliavusį man artimą žmogų. Save kaltinu, kad nepadėjau, neapsaugojau, nors ir vyresnė buvau, o ir pagal savo pareigas gal ir galėjau tą padaryti. Nuoširdžiai pasikalbėti su dukra man taip ir nepavyko, nors ir labai stengiausi. Drąsiai galiu sakyti, kad ta išpaikinta mergina yra taip įvaldžiusi manipuliavimo žmonėmis meną, jog sugeba aplinką pakreipti sau norima linkme – kažkam įsiteikti, kažką pastumti, pašalinti. Ir visada ji jaučiasi vertesnė už kitus, o šiuo metu jau ruošiasi tapti prokurore.
– Tai, ko gero, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl papasakojote savo draugės istoriją?
– Taip, aš sau vis užduodu klausimą: „Ar tai įmanoma?“ Ko gero, taip, nes, blogis ne visada sulaukia deramo atpildo, nepaisant to, kad Baudžiamajame kodekse ir yra numatyta, kad už sveiko žmogaus uždarymą į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos gali būti skiriama griežta bausmė – areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.
Aš daug metų esu dirbusi teisėja, susidūriau su daugybe įvairiausių žmonių, puikiai suprantu, kad ji tikrai gali tapti prokurore. Ir ką aš galiu padaryti? Nueiti pas vyriausiąjį prokurorą ir jam papasakoti, kaip dukra elgėsi su savo motina? Tai nieko nepakeis. Jau dabar jos gimtinėje yra skleidžiamos kalbos, kad ji yra labai svarbus asmuo prokuratūros sistemoje. Ir daugelis tuo tiki. O man visgi atrodo, kad blogis turi būti nubaustas – gal ne iš karto, gal vėliau, gal kada nors, nors dažnai blogiečiai triumfuoja. Norėčiau, kad to nebūtų.