Laidoje DELFI 11 dalyvavęs policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris tvirtino, kad pastarojo dešimtmečio statistika džiugina – nepilnamečiai padaro vis mažiau nusikaltimų. Vis dėlto, pernelyg džiaugtis nereikėtų – tai vis dar kasdienybė.
Tai patvirtina ir žiniasklaidoje mirgančios antraštės: „Smurtaujanti paauglių gauja Klaipėdoje tapo nevaldoma: jie nebijo nieko“, „Panevėžyje bendraamžės sumušė paauglę: egzekucijos įrašas ėmė plisti feisbuke“, „Nepilnamečių smurtas Telšiuose: vienuolikmetį sviedė ant grindinio“, „Alytuje nepilnametė susimušė su savo kaimyne“ ir tai maža dalis pastaruoju metu neaidėjusių naujienų.
Ir nors policijos atstovas dalijosi džiuginančia statistika – nepilnamečių padaromų nusikaltimų mažėja, tikrųjų statistikos skaičių neįmanoma sužinoti. Jei nusikaltimą įvykdo jaunesnis nei keturiolikos metų asmuo, jis nelaikomas nusikaltimu, nes tokio amžiaus asmeniui negali būti taikoma atsakomybė. O jei nėra atsakomybės – nėra ir nusikaltimo.
Psichologė įvardijo, kokie nepilnamečiai įsivelia į nusikaltimus
Psichologė Aušra Kurienė laidoje DELFI 11 tvirtino, kad nusikalstančių paauglių nereikia skirstyti į „gerų“ ar „blogų“ šeimų vaikus. „Į tokią nusikalstamą ar piktą, netinkamą veiklą įsivelia tie paaugliai, kurie turi rimtų sunkumų. Jie turi rimtų psichologinių sunkumų, rimtų emocinių sunkumų. Jų elgesys nėra tinkamas ir tai greičiausiai matoma ne pirmą dieną. Maža tikimybė, kad tai atsitiktų labai netikėtai, kad atsibudo vaikas pirmadienį ir nuėjo daryti nusikaltimų, – kalbėjo psichologė. – Atskirai atvejais gali būti, kad vaikas įtraukiamas į kokią nors grupuotę, bet požymiai ar ženklai turėtų būti matomi jau anksčiau.“
Psichologės teigimu, kiekvienas agresyviai besielgiantis paauglys turi individualių priežasčių, tačiau yra ir bendrų dalykų, kurie nuveda prie tokių pasekmių. Jos teigimu, viena iš bendrų priežasčių – daugelis paauglių turi netinkamą suvokimą apie apskritai tokį dalyką kaip agresija. „Galvojimas, kad būti agresyviu reiškia būti aukščiau ar geriau, yra vienas iš neteisingų supratimų, kuris, jeigu yra nekoreguojamas, gali išvirsti į netinkamus ir agresyvius veiksmus“, – teigė A. Kurienė.
Ji pridūrė, kad dažnai paaugliai savo aplinkoje mato netinkamą elgesį ir nė nesusimąstydami ima juo sekti.
Per dieną – 3-4 nusikaltimai, kuriuos įvykdo paaugliai
Policija skaičiuoja, kad 2018-aisiais metais vaikai įvykdė 1256 nusikaltimus, šįmet jau 860. Tačiau mažėjimo tendenciją išryškina dešimtmečio palyginimas. Pavyzdžiui, 2008-aisiais metais nepilnamečiai įvykdė 4300 nusikaltimus. E. Šilerio teigimu, dažniausi nusikaltimai – vagystės ir smurtas.
„Vaikai yra iki aštuoniolikos metų, – įvardijo policijos generalinio komisaro pavaduotojas E. Šileris ir pridūrė, kad asmenims nuo keturiolikos metų gali būti taikoma viena atsakomybė, nuo šešiolikos – kita. – Už visus nusikaltimus atsako nuo šešiolikos metų, už tam tikrus – nuo keturiolikos. Iki keturiolikos metų tai nėra subjektas ir net negalima sakyti, kad jis padarė nusikaltimą, nes nėra baudžiamosios atsakomybės.“
Policijos pareigūno teigimu, jei nusikaltimą įvykdo jaunesnis nei keturiolikos metų asmuo, atsakomybė krenta tėvams. Jie turi atsakyti už nepriežiūrą. Tačiau yra ir papildomų priemonių. „Atsako tėvai už vaikų nepriežiūrą, o savivaldybės administracija gali kreiptis į teismą dėl priverstinio pobūdžio priemonių taikymo, – kalbėjo policijos pareigūnas. – Nuo įsėjimo, auklėjimo darbų iki izoliavimo nuo visuomenės.“
Į klausimą „kokio amžiaus yra jauniausias žmogžudys Lietuvoje?“ atsakymo nėra
Policijos generalinio komisaro pavaduotojas E. Šileris tvirtino, kad per metus Lietuvoje nubaudžiama maždaug dešimt paauglių, nužudžiusių kitą asmenį.
Vis dėlto, atsakyti į klausimą, kokio amžiaus yra jauniausias žmogžudys Lietoje, jis negalėjo. „Atsakomybė yra nuo keturiolikos metų, tai visi yra vyresni nei keturiolikos metų, – apie žmogžudystes įvykdančius paauglius kalbėjo E. Šileris, o paprašius įvardyti jauniausią, pridūrė. – Jis nepapultų į statistiką, nes tai nebūtų nusikaltimas.“
Kokia atsakomybė grėstų jaunesniam nei keturiolikos metų asmeniui, jei jis nužudytų žmogų? „Negrėstų. Būtų galima taikyti priverstines gydymo priemones, tam tikrą izoliavimą, bet tai nebūtų nusikaltimas ar atsakomybė už nusikaltimą, nes tai nėra nusikaltimas. Asmuo neatsako, reiškia, nėra nusikaltimo sudėties, nėra subjekto“, – teigė A. Šileris.
Policijos pareigūno teigimu, Lietuvoje nėra tokio „sprogimo“, kad būtų poreikis kalbėti apie įstatymų koregavimą siekiant nubausti jaunesnius nei keturiolikos metų asmenis. Jo teigimu, svarbiau naikinti priežastis, o ne pasekmės.
Viešina savo nusikaltimus feisbuke ir tuo didžiuojasi
„Visi žmonės nori būti svarbūs ir reikšmingi, – į klausimą, kodėl nepilnamečiai linkę savo nusikaltimus filmuoti, o vėliau paviešinti socialiniuose tinkluose, atsakė psichologė. – Vaikai tikrai norėtų būti svarbūs ir reikšmingi. Jie norėtų būti reikšmingi savo tėvams, mokytojams, draugams. Bet ne visi vaikai yra išmokyti arba auginami taip, kad jaustųsi svarbūs ir reikšmingi.“
Jos teigimu, paaugliai, viešindami savo nusikaltimus, tiesiog kopijuoja suaugusiųjų gyvenimą, kurie patys kiekvieną žingsnį viešina feisbuke.
„Kai kas mėgsta pasigirti, bet ne todėl, kad jie mėgsta būti blogi. Jie nežino, jie nėra išmokyti, jiems nėra paaiškinta, jie nėra taip auginti, kad atskirtų, kas yra tinkamas socialinis elgesys ir kas yra netinkamas socialinis elgesys. Yra didžiulė sumaištis galvose“, – tvirtino A. Kurienė.
Psichologės tvirtinimu, dažnai dvylikamečiai ar trylikamečiai, padarantys nusikaltimus, nė nesuvokia, kas yra mirtis, skausmas ar kokios gali būti pasekmės.
A. Šileris pridūrė, kad jei už savo veiksmus dar nebaudžiamas paauglys paviešina nusikaltimo įrašą feisbuke, jo tėvams gresia administracinė atsakomybė už tą pačią vaiko nepriežiūrą. „Tiesiogiai tai nėra nusikaltimas. Tai yra netinkamas asmens duomenų tvarkymas, asmens privatumo pažeidimas“, – įvardijo policijos pareigūnas ir pridūrė, kad paprasta kalba kalbant, tai yra tiesiog patyčios.
Žmogžudžiais tampa net ir pavyzdingų tėvų vaikai
A. Šilerio teigimu, dažniausiai paaugliai sučiumpami už didesnes ar mažesnes vagystes, tačiau priduria, kad jei paauglys vagia, tikrai nereiškia, kad neturi, už ką nusipirkti.
„Visokių yra. Tikrai negalima pasakyti, kad jie vien iš neturtingų ar asocialių šeimų. Vyrauja tai, bet tikrai turime ir pačių žiauriausių nusikaltimų, net ir nužudymų, įvykdytų vaikų, kurių tėvai yra pavyzdingi, pasiturintys ir gerai gyvenantys, – teigė generalinio komisaro pavaduotojas. – Aš tai daugiau siečiau ne su pragyvenimo lygiu, o su nepriežiūra, su auklėjimu.“
Policijos pareigūnas pabrėžė, kad nusikaltimai, kuriuos įvykdo paaugliai, jau yra ne priežastis, o pasekmė.
Tėvai stebisi ir teigia, kad jų vaikas taip negalėjo
A. Šileris tvirtina, kad kai kurie tėvai, išgirdę, kad jų vaikas nusikalto, tvirtina, kad jų atžala tikrai taip negalėjo pasielgti.
„Pirmiausia dažniausiai būna neigimas: „Ne, ne, čia kažkieno kito vaikas, mano tikrai taip negali padaryti“, bet vėliau, kai atsiranda akivaizdūs įrodymai, prasideda kaltų ieškojimas“, – tvirtino policijos pareigūnas.
Jo teigimu, tėvai dažniausiai linkę kaltinti ką nors, kad taip atsitiko, o ne ieškoti priežasčių savyje. Nors, pareigūno teigimu, švietimas ir šeima yra svarbiausi dalykai, kurie gali nulemti vieną ar kitą kelią vaikui.
Pirmieji požymiai, kuriuos turi pastebėti tėvai
„Elgesys gali pasikeisti, todėl svarbu stebėti savo vaiko elgesį. Vaikas gali tapti uždaresnis, vienišesnis, gali pradėti prasčiau mokytis, gali pakeisti visus draugus, – teigė psichologė. – Gali atsirasti koks nors slaptas elgesys: vaikas užsidaro duris, užsidaro visus stalčius.“
Jos teigimu, tokie ženklai turi sukelti tėvams nerimą.
Tiesa, yra tokių vaikų, kurie nuo pat mažų dienų elgiasi agresyviau. „Nereikia laukti, kol vaikas išaugs, – teigė psichologė. – Būna, kad kreipiasi su paaugliais, kai problemos jau įsisenėjusios ir klausiame, kodėl tik dabar kreipiasi, tai sako, kad manė, kad išaugs. Tai vaikai iš to neišauga.“
Bausti ar padėti?
Psichologės A. Kurienės teigimu, tokiems vaikams pirmiausia reikia padėti, o ne skubėti nubausti. Su ja sutinka ir policijos pareigūnas.
Vis dėlto, A. Kurienės teigimu, Lietuvoje yra per mažai specialistų ir specializuotų centrų, kuriuose tokiems vaikams būtų suteikta tinkama pagalba.
Į nusikaltimų liūną panyra ir merginos, ir vaikinai
A. Šilerio teigimu, į nusikaltimus dažniau linksta vaikinai, tačiau skirtumas tarp merginų ir vaikinų proporcijos nėra žymus, tad galima teigti, kad abi lytys vienodai linkusios nusikalsti. „Kadangi didžioji dauguma nusikaltimų yra vagystės, čia vyrauja vaikinai, o patyčiose ir smurte nepasakyčiau, kad išsiskiria viena lytis, – tvirtino A. Šileris. – Smurtauja visi labai panašiai.“
Psichologė teigia, kad jei vaikas yra auginamas emocinio saugumo deficite, tai nėra svarbu – vaikinas tai ar mergina, todėl ir į nusikaltimus linksta abi lytys.
„Būtų pavojinga visuomenei galvoti, kad lytis nulemia jautrumą, gerumą ar teisingą elgesį. Tikrai ne“, – tvirtino A. Kurienė.
Ar reikia ankstinti bausmes?
Šiuo metu, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, atsakomybė taikoma dalinai nuo keturiolikos, o visiškai – nuo šešiolikos metų. Ar reikia ankstinti bausmes?
„Daugelis Vakarų Europos valstybių pradeda kalbėti apie atsakomybę, – teigė A. Šileris. – Tada, kai buvo įvestas šešiolikos ir keturiolikos išimtinais atvejais, tada ir būdavo, kad vaikas šešiolikos ir subręsdavo. Dabar brendimas prasideda anksčiau.“
Pasitikslinus, ar pareigūnas kalba apie tai, kad reiktų ankstinti atsakomybę nusikalstantiems nepilnamečiams, jis teigė, kad reikėtų kalbėti apie priežasčių šalinimą, o ne didesnes baudas. „Gerokai anksčiau reikia pradėti rūpintis. Nereikia braukti brūkšnio ir sakyti, kad keturiolikos ar trylikos (pradeda daryti nusikaltimus – DELFI). Ir dešimties, ir devynerių, ir septynerių“, – apie tai, kad nusikaltimus vykdo ir mažamečiai, kalbėjo A. Šileris.
Jo teigimu, „joks kalėjimas nepataiso žmonių“.
Laidą DELFI 11 kviečiame žiūrėti kiekvieną pirmadienį ir antradienį 11 valandą.