V. Titovas išklausyti, ką nuspręs teismas, atėjo su nemenka palaikymo komanda. Keli vyrai piktinosi, kad esą Lietuva ir taip be jokių teismų sprendimų ir taip draudžia Rusijos televizijos kanalų transliacijas.
V. Titovas prieš teismui paskelbus sprendimą teigė, kad tikisi teisingo teismo, tačiau koks jo manymu būtų teisingas sprendimas, nedetalizavo. Atlydėję žmonės piktinosi, kad tai yra persekiojimas, o ne teisingumas.
Prokuroras prašė vyrui skirti lygtinę bausmę. Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Violeta Balčiūnienė paskelbė, kad V. Titovas viešai paskelbė prasimanymus apie A. Ramanauską-Vanagą, niekino ir menkino Sovietų Sąjungos vykdytą agresiją prieš Lietuvą.
Savo socialiniame tinkle V. Titovas viešai niekindamas partizanų lyderį išvadino „nacionalistinės banditų formuotės“ vadovu ir prilygino tetoristams. Teismas pabrėžė, kad visi V. Titovo šmeižikiški pareiškimai pripažinti tiesiogine tyčia ir nors pats kaltės nepripažino, kad sąmoningai patalpino žinutes. Teismas paviešino, kad V. Titovas viso patalpino 34 žinutes, iš kurių 22 žinutėse buvo nukreiptos neigiamo pobūdžio informaciją, suvokė, ką daro. Toks elgesys, anot teismo, gali turėtu realias neigiamas pasekmes, kurstoma neapykanta.
Bylos tyrimo metu buvo patikrintas politiko kompiuteris. Teismas paviešino, kad V. Titovas tikslingai ieškojo žmones supriešinančios ir neigiamos informacijos, nors jo kompiuterio paieškoje buvo pateikta ir teigiama informacija apie partizanus ir A. Ramanausko-Vanago veiklą. Be to, V. Titovas buvo suradęs informaciją ir apie tai, kad A. Ramanauskas-Vanagas ir jo sutuoktinė buvo reabilituoti ir pripažinti genocido aukomis. 2018 m. LR Seimo pripažintas Lietuvos valstybės vadovu.
Teisėsauga sureagavo į V. Titovo pasisakymus, kai praėjusių metų liepą savivaldybės tarybos Finansų ir ekonomikos komitete svarstant klausimą dėl A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo. Tuomet tarybos narys V. Titovas viešai paniekino A. Ramanausko-Vanago atminimą ir tvirtino, kad jis yra atsakingas už 8 tūkst. civilių žūtis.
Politikas savo žodžius ir paskelbtus įrašus socialiniame tinkle gynė aiškindamas, kad tai yra KGB archyvų duomenys. Be to tvirtino esąs persekiojamas už nuomonę, kuri nesutapo su oficialia Lietuvos valstybės pozicija dėl partizaninio pasipriešinimo sovietams po Antrojo pasaulinio karo.
Nors V. Titovui grėsė apkalta ir tam pritarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, politikas atsisakė tarybos nario mandato. Rusų sąjungos atstovas V. Titovas, įsteigęs rinkimų komitetą „Titov ir teisingumas“, per kovą įvykusius savivaldos rinkimus vėl grįžo į uostamiesčio savivaldybę. Naujai išrinkta Klaipėdos valdžia antrą kartą dėl V. Titovo apkaltos klausimo jau nekėlė.
Nukentėjusiąją byloje pripažinta partizanų vado duktė piniginio moralinės žalos atlyginimo nereikalavo, siekė tik politiko atsiprašymo. Prokuroras teismui pateikė prašymą pripažinti V. Titovą kaltu, skirti jam lygtinę bausmę ir atsiprašyti partizano dukters.
Teismas paskelbė, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, turi būti su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. V. Titovas pripažintas įvykdęs dvi nesunkias nusikalstamas veikas bei vieną nusižengimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Violeta Balčiūnienė paskelbė, kad subendrinus bausmes V. Titovui, jis nuteistas pinigine bauda, siekiančia 240 MGL, t.y. 12 tūkstančių eurų.
Skirdama bausmę teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. Titovas anksčiau nebuvo teistas, be to, jis yra įmonės vadovas ir Klaipėdos tarybos narys.
Teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu, greitai pradėjo eiti vadovaujančias pareigas. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui.
1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu. 1945 m. gruodžio 15 d. jo vadovaujami partizanai nesėkmingai bandė užimti Merkinę. Jiems pavyko sunaikinti sovietų archyvus, tačiau nepasisekė išlaisvinti belaisvių ir nugalėti cerkvėje įsitvirtinusių sovietų karių.
1946 m. tapo Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.