Tam tikra Klaipėdos gyventojų grupė įpratusi „Klaipėdos išvadavimo“ dieną minėti sausio 28-ąją. Tuos žmones atvirai palaiko ir kasmet į minėjimą atvykstantys Kremliaus atstovai. Tuose mitinguose teigiama, esą Raudonosios armijos 4-oji armija su 16–ąja lietuviškąja divizija šturmu užėmė Klaipėdą ir „grąžino miestą“ Lietuvai. Tačiau tikrovėje 1945 m. sausio 28 d., kuri nuolat linksniuojama „istorikų“ lūpose, mieste nebuvo likę nė vieno Vermachto kario. Tad su kuo kariauta?
Akivaizdu, kad sovietams, o vėliau jų pasekėjams dabartinėje Rusijoje, nenaudinga prisiminti 1944 m. spalio mūšių, nes jie niekaip neįsipina į pasakas apie „pergalingą“ raudonųjų žygiavimą per Europą. Būtent ties Klaipėda sovietai patyrė skaudų pralaimėjimą, kurį norisi užmiršti. Nes čia sovietai prarado 20 kartų daugiau karių nei vokiečiai.
„Mėmelio operacija“
Prieš 75 metus, 1944-ųjų spalio 5 d., sovietai pradėjo didelį puolimą, kuris taip ir buvo pavadintas: „Mėmelio puolamoji operacija“. J. Stalinas įsakė 1-ajam Pabaltijo frontui kartu su 3-ojo Baltarusijos fronto 39-ąja armija smogti Klaipėdos kryptimi ir atkirsti Latvijoje esančias vokiečių pajėgas nuo Rytų Prūsijos. Armijos generolo Ivano Bagramiano vadovaujamo 1-ojo Pabaltijo fronto dvidešimt devynios šaulių divizijos su daugiau nei penkiais šimtais tankų smogė šiauriau Šiaulių Kuršėnų kryptimi.
Priešininkų jėgos buvo nelygios – pirmajame gynybos ruože priešais 1-ąjį Pabaltijo frontą Vermachto 3-oji tankų armija turėjo tik dvi silpnas folksgrenadierių divizijas, nedidelius saugos dalinius ir retai išmėtytas mažas 5-osios ir 7-osios tankų divizijų kovos grupes. Jėgų santykis – vienai Vermachto kuopai viena Raudonosios armijos divizija. Sovietai čia buvo sutelkę galingą proveržio jėgą – ugnies tankį užtikrino 50 tankų ir 200 pabūklų vienam kilometrui. Savo ruožtu vokiečiai vienam fronto kilometrui galėjo skirti tik 86 karius ir vieną artilerijos pabūklą.
Nes armijų grupės „Šiaurė“ vadas generolas pulkininkas Ferdinandas Schoerneris netikėjo sovietų puolimu Mėmelio kryptimi, todėl buvo perkėlęs tankų divizijas į Kuršą ir Rygos apylinkes.
Po uraganinės artilerijos ugnies jos pozicijas puolė devynios 43-osios armijos divizijos. Sovietų puolimo epicentre atsidūrusi 551-oji folksgrenadierių divizija, greitosiomis suformuota rugpjūtį Rytų Prūsijoje, buvo tiesiog suplėšyta į gabalus, 2500 karių dingo be žinios.
Žlungančiam frontui gelbėti vokiečiai metė 5-osios, 7-osios tankų divizijų, motorizuotosios divizijos „Grossdeutchland“, 21-osios pėstininkų divizijos dalinius, sustiprintus 502-uoju sunkiųjų tankų ( „Tigrų“) batalionu. Elitinę „Grossdeutschland“ diviziją Hitleris naudojo kaip gaisrininkus gelbėti karščiausioms fronto vietoms. Spalio 7 d. aršiame mūšyje prie Luokės divizijos Fabicho kovos grupė kontratakavo sovietų tankus, bet buvo beveik apsupta.
Sedos kautynės
Sovietus ties Seda bandė sulaikyti ir lietuvių Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) du batalionai. 1944 m. vasarą iš savanorių kovai prieš artėjančius bolševikus suformuotos rinktinės pagrindą sudarė jauni, kovai neparuošti vaikinai. TAR įėjo į vokiečių plk. Helmuto Mäderio kovos grupę.
Spalio 7 d. prie Sedos įvyko kruvinas lietuvių mūšis su sovietų 19-ojo tankų korpuso 202-ąja tankų brigada. Mūsiškiai neturėjo prieštankinių pabūklų. Tik granatsvaidžiais „pancerfaust“ ginkluotiems savanoriams pavyko pamušti du raudonųjų tankus. Kai kurių kovotojų prisiminimais, buvo pamušti 8 tankai. 11.45 val. per radiją pulk. H. Mäderis pranešė: „Lietuviai neatsilaikė... Jų kovinė galia lygi
nuliui...“ Rinktinė neteko daugiau nei 100 karių ir buvo išblaškyta.
Pabėgėlių tragedija
Spalio 7 d. vokiečių frontas galutinai žlugo. Prasidėjo tikros lenktynės tarp sovietų ir vokiečių dalinių, kurie pirmiau pasieks Mėmelio placdarmą. Į karo girnas pakliuvo ir civiliai. Tą pačią spalio 7 d. prasidėjo masinė civilių evakuacija. Tiesa, lietuvininkai traukėsi nenoriai. Didžioji gyventojų dalis – 50 000 žmonių – evakavosi dar liepos–rugsėjo mėnesiais, bet dalis grįžo nuimti derliaus.
Nors rytuose jau buvo girdėti fronto garsai, žmonės vylėsi, kad Vermachto pajėgos puolančiuosius sustabdys ir niekur nereikės važiuoti. Tas delsimas buvo pražūtingas, nes spalio 9–10 d. rusų tankų grupėms prasiveržus į gilų užnugarį evakuacija virto panišku bėgimu. Ilgos bėglių kolonos nusidriekė keliuose, vedančiuose atgal į išganingąjį Mėmelio placdarmą.
Sovietų karvedžiai, savo memuaruose pamėgę girtis apie puikiai įvykdytą „Mėmelio puolamąją operaciją“, nė žodžiu neužsimena, kaip su vietiniais civiliais elgėsi jų pavaldiniai raudonarmiečiai. Raudonomis žvaigždėmis pažymėtiems tankams perkirtus plentą Klaipėda-Tilžė ir atkirtus atsitraukimo kelią į Rytų Prūsiją prasidėjo masinės pabėgėlių žudynės, moterų ir mergaičių prievartavimai, turto grobimas ir niokojimas bei marodieriavimas.
Pirmieji su raudonarmiečiais spalio 9 d. susidūrė iš Priekulės besitraukiantys civiliai. Įsibėgėję tankai įsirėžė į bėglių vežimų kolonas, tankistai be gailesčio traiškė viską, kas pasitaikė kelyje. Iš baimės ūkininkai metė arklius, vežimus su visu savo turtu ir pėsčiomis traukėsi iki Kuršių marių. Apie 4000 civilių pavyko pasiekti Ventės ragą ir visomis turėtomis plaukimo priemonėmis įveikus Kuršių marias išsigelbėti. Šią improvizuotą perkėlą dengė keli „Grossdeutschland“ tankai. Kita dalis bėglių į Kuršių neriją mėgino plaukti iš Mingės. Į keltus, kurių ir taip trūko, pavyko sulipti tik nedidelei daliai bėglių. Vokiečių daliniai, siekdami laimėti laiką gyventojų išsigelbėjimui ir placdarmo paruošimui gynybai, kontratakomis bandė sulaikyti persekiojantį priešą. Evakuacija truko iki pat spalio 15-osios.
Mėmelio placdarmo gynyba
Mėmelio gynybai vokiečių vadovybė ruošėsi nuo 1944 m. vasaros. Buvo įrengtos kelios gynybos linijos su bunkeriais, vielų užtvaromis ir minų laukais. Iš miesto išvežta 6000 hitlerjugendo (berniukai virš 14 metų) narių, kurie statė įtvirtinimus ir kasė apkasus. Bet spalio pradžioje jokios kariuomenės šiose pozicijose nebuvo. Mieste pasiliko tik trys batalionai iš 201-osios saugos divizijos, du folksšturmo batalionai iš karinei rikiuotei netinkamų 16–60 metų vyrų, žandarmerija, policija, priešgaisrinė ir priešlėktuvinė apsauga. Nepaisant šių menkų pajėgų, miestą įsakyta ginti. 1944 spalio 9 d. 18.45 val. Mėmelio karo komendanto įsakymas Nr. 1 skelbė: „Mėmelio placdarmas bus ginamas visomis dispozicijoje esančiomis pajėgomis“.
Spalio 8–9 dienomis iš Rygos atplukdyti Rytų fronte užgrūdintos 58-osios pėstininkų divizijos du pulkai. Spalio 9 d. popiet transporteris „Kanonier“ atgabeno du „Grossdeutschland“ batalionus ir štabą.
Vejami sovietų tankų į placdarmą prasiveržė 7-osios tankų divizijos, „Grossdeutschland“ daliniai, 502-asis sunkiųjų tankų batalionas ir 551-osios pėstininkų divizijos likučiai. Mūšiuose apdaužytos divizijos buvo nepilnos, bet kovingos ir patyrusios. Iš viso placdarme gynėsi apie 12500 vyrų, kuriems vadovavo pėstininkų generolas Hansas Gollnickas, 28-ojo korpuso vadas. Tiesiogiai kovose dalyvavo apie 5000 karių.
Kumštis atsitrenkė į akmenį
Iš sovietų pusės Mėmelį puolė 43-oji armija ir 5-oji gvardijos tankų armija, iš viso 89024 kariai. Jėgų santykis 1:7.
43-osios armijos įsakymas skelbė: „Iki 1944-10-10 d. 14.00 val. užimti Mėmelį“. Tikėjęsi lengvos pergalės, rusai suklydo. Puolimas prasidėjo 8.00 val. ryto galinga sovietų artilerijos ugnimi. Sunkieji sovietų bombonešiai išmetė savo mirtiną krovinį ant miesto ir uosto. Mėmelį uždengė tiršti dūmai. Sovietai nesunkiai prasiveržė prie Kuršių marių ties Stariškių kaimu, pasiekė Baltijos jūrą tarp Karklininkų ir Palangos ir miestą apsupo. Vermachto armijų grupė „Šiaurė“ Kurše buvo atskirta nuo armijų grupės „Centras“ Rytų Prūsijoje. Tiesą sakant, vokiečiai gynėsi tik Mėmelio placdarme, kurio sovietams užimti taip ir nepavyko. Aršūs mūšiai vyko spalio 10–15 dienomis.
Spalio 15 d. sovietų 43-osios armijos karinė taryba įsakė „pereiti prie laikinos ir stabilios gynybos“. Kas privertė Raudonąją armiją gintis prieš žymiai silpnesnį priešą? Priežastis paprasta – sovietai nukraujavo ir nebeturėjo jėgų toliau pulti. 1944 m. spalio mėnesį 43-oji armija ir 5-oji gvardijos tankų armija žuvusiais ir dingusiais be žinios negrįžtamai prarado 3885 žmones, 8811 kariai buvo sužeisti.
5-oji gvardijos tankų armija prieš puolimą turėjo 295 tankus, iš jų 12 lendlizinių MK-9 („Valentine“), 34 - M-4-A-2 („Sherman“), 145 savaeigius pabūklus (SAP). Spalio 15 d. rikiuotėje liko 54 tankai ir 19 SAP. Tankų armijos didžioji dalis išnyko lyg dūmas. Vien „Grossdeutschland“ pamušė 172 sovietų tankus ir SAP. 502-asis „Tigrų“ batalionas sunaikino 32 sovietų tankus ir daug SAP. Keletą tankų pamušė įžymusis lakūnas „rusų tankų siaubas“ pulkininkas leitenantas Hansas Ulrichas Rudelis su savo „Štuka“ (pikiruojamuoju bombonešiu Ju-87G). Į jo „Štuką“ buvo įmontuotos dvi 3,7 cm kalibro zenitinės patrankos, kurių sviediniai pramušdavo silpniau apsaugotas tankų vietas. Tuo laiku Rytų fronte jis jau buvo sunaikinęs apie 400 priešo tankų. Vien H. Rudelio pasirodymas miesto gynėjams suteikė didelę moralinę paramą.
Dideliam gynėjų džiaugsmui, į kovą stojo spalio 12-osios vakarą atplaukę sunkieji kreiseriai „Lützov“ ir „Prinz Eugen“, trys eskadriniai minininkai ir Trečioji torpedinių laivų flotilė. Stambaus kalibro (280 ir 203 mm) pabūklų ugnis varė į neviltį raudonarmiečius, gniuždančiai veikė jų moralę.
Sovietai melavo ir tebemeluoja
Sovietų propaganda suformavo mitą, kad vokiečiai gindami Mėmelį patyrė didelių nuostolių. Meluoti pradėjo iš karto. 43-oji armijos štabas pranešė, kad per penkias dienas sunaikino 6400 vokiečių kareivių ir karininkų. Sovietų enciklopedijose rašoma, kad Mėmelio puolamosios operacijos metu iš viso užmušta daugiau kaip 24000 priešo karių.
Tikrovėje skaičiai visiškai kiti. Per 1944 m. spalį „Grossdeutchland“, 58-oji pėstininkų, 7-oji tankų divizijos prarado 389 žmones žuvusiais ir dingusiais be žinios, 863 kariai buvo sužeisti. Vermachto 3-oji tankų armija per spalį negrįžtamai prarado 3409 žmones (tame tarpe 2500 be žinios dingusių išblaškytos 551-osios divizijos karių), 2868 kariai buvo sužeisti.
Kitais žodžiais, sovietų skaičiai maždaug dvidešimt kartų padidinti. Kaip kitaip jie galėjo pagrįsti savo nuostolius ir pasiteisinti prieš J. Staliną? Prie Mėmelio sovietų karių žuvo maždaug dešimt kartų daugiau negu vokiečių. Geriau už bet kokius žodžius sovietų kariavimo būdus gali pailiustruoti 1944 m. spalio 3 d. 1-ojo Pabaltijo fronto vado I. Bagramiano įsakymas armijų vadams: „Kariams veržliai ir draugiškai pulti priešą. Į puolimą kelti visus, pulti visu ūgiu, greitu žingsniu. Kategoriškai uždrausti perbėgimus atskirais padaliniais, atsigulti ilgesniam laikui, pasilikti priešo apkasuose.“ Vokiečių kulkosvaidininkai jų laukė...
Rusai savo nesėkmę bando dangstyti tuo, esą Mėmelį juosė betoninių fortų, sujungtų tarpusavy, sistema, kurios nesugebėjo pramušti turėti pabūklai. Tikrovėje tai buvo aštuonios tipinės vokiečių priešlėktuvinei ir pakrančių gynybai pritaikytos baterijos su amunicijos sandėliais, gyvenamosiomis patalpomis, stebėjimo postais ir autonominėmis elektrinėmis. Tik trys jų – dabartiniame Tauralaukyje, Lelių kaime ir dabartiniuose Lypkiuose – buvo išdėstytos rytiniuose miesto pakraščiuose. Likusios penkios skirtos pakrantės gynybai. Tačiau ir jose įrengti pabūklai bei ugnies stebėjimo postai raudonųjų tankams turėjo žudantį poveikį.
Po spalio vidurio mūšių šiame fronto ruože įsivyravo sąlyginė ramybė. Iki 1945 m. sausio pabaigos, kai vokiečiai per Kuršių neriją atsitraukė į Sembos pusiasalį, o sovietai įžengė į tuščią miestą.
Tačiau sovietų propaganda viską apvertė aukštyn kojom. Spalio pralaimėjimą išvis nutyli, o apie sausio 28-ąją rėkia iki užkimimo, kaip apie didžiulę pergalę. Nes kaip kitaip pateisinsi aukas, kurias raudonarmiečiai patyrė plėšdami užminuotas parduotuves ir sandėlius?