Oficialioji sovietų istoriografija sumaniai ja naudojosi, nutylėdama kitą svarbų įvykį, tapusį Antrojo pasaulinio karo pradžios simboliu – 1939 metų rudenį septynias dienas trukusią Lenkijos karių gynybą Vesterplatėje.
- Nelygus mūšis, kuriame rugsėjo 1 -7 dienomis lenkų tranzitinio sandėlio įgula Vesterplatės pusiasalyje kovėsi su Vermachto pajėgomis, pateko į istorijos analus kaip vieta, kur nuaidėjo patys pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai. Tačiau posovietinėje erdvėje dažniau kalbama apie tai, kaip Raudonosios armijos kariai gynė Bresto tvirtovę. Būtent ten, Rusijos istorikų teigimu, prasidėjo pasaulinis karas. Jūsų nuomone, ar tarp gynybos Vesterplatėje ir Bresto tvirtovės galima dėti lygybės ženklą?
- Ne. Kiti mastai, visiškai skirtingos geografinės padėtys ir užduotys, iškeltos gynėjams. Vokiečių pajėgų puolimas Vesterplatėje, visų pirma, turėjo sunaikinti bet kokius lenkų pėdsakus laisvajame Gdansko mieste. Vermachtui tai buvo pirmoji stambi karinė operacija suplanuotame kare. Ji turėjo tapti blitzkrieg galios simboliu. Vokietijos pajėgos šiai karinei operacijai buvo gerai pasirengusios, prie pusiasalio buvo dislokuoti gerai apmokyti kariai, aprūpinti palaikymu iš jūros ir oro. Tačiau Vokietijos generalinis štabas neįvertino gynėjų ryžto.
Vesterplatės gynyba, kitaip negu improvizuota Bresto tvirtovės gynyba, nuo pat pradžių buvo koordinuota. Pusiasalio gynėjai elgėsi pagal griežtą planą. Netgi vokiečių pajėgų pranašumas, aviacijos antskrydžiai kartu su artilerijos parengimu taip ir nesugebėjo padaryti didelių nuostolių besiginantiems lenkams. Septynias dienas trukusi gynyba Vesterplatėje ir vėliau vykusi savanoriška kapituliacija, kitaip negu iš esmės beprasmiška apsuptos Bresto tvirtovės gynyba, tapo karčia piliule, kurią teko praryti tariamai nenugalimam Vermachtui. Nekalbant apie milžinišką žalą, kuri buvo padaryta plieninio, nepalaužiamo fiurerio kareivio įvaizdžiui.
- Bresto tvirtovė tapo tokiu pačiu Vokietijos pralaimėjimu, tik Rytų fronte?
Lygiai toks pats faktas, kad rusų pajėgos tvirtovėje niekada neturėjo vieningos, koordinuotos gynybos linijos, kuri būtų leidusi gintis bent kurį laiką. Taip pat verta prisiminti, kad dalis karių priėmė sprendimą palikti tvirtovę, kol vokiečiams pavyko galutinai uždaryti apsupties žiedą. Šiokią tokią tvarką tvirtovės gynėjų gretose pavyko įvesti kapitonui Zubačiovui.
Tačiau net turint galvoje visą gynėjų heroizmą, faktu lieka tai, kad birželio 29 dienos užduotis, iškelta Vermachto pajėgoms, t.y. šturmuoti tvirtovę ir sunaikinti pagrindinius atraminius jos punktus, buvo sėkmingai įvykdyta. Likę koviniai veiksmai, vykę tvirtovės teritorijoje, tebuvo susiję su tvirtovės teritorijoje likusių gynėjų likvidavimu.
- Pabandykime įsivaizduoti, kad esame ten, Vesterplatėje. Liko kelios taikios dienos ir netrukus prasidės karas... Ką mes ten pamatytume?
- Įgulos kariai intensyviai ruošiasi, bet viliasi, kad karo vis dėlto nebus. Teritorija valoma nuo augmenijos, kad būtų galima šaudyti iš kulkosvaidžių.
Statoma prieštankinė barikada. Karius apėmusi pakylėta kovinė dvasia, jie ruošiasi kautis. Tačiau, žinoma, vadovybė ir jie patys, manau, žinojo, kad galiausiai pralaimėjimas bus neišvengiamas.
Kai kurie istorikai netgi tvirtina, kad likus dienai iki puolimo įgulos vadas majoras Henrikas Sucharskis sulaukė skambučio. Jis per trumpą pokalbį buvo informuotas, kad puolimo atveju gynėjams teks kliautis tik savo jėgomis.
Kariai faktiškai budi koviniu režimu. Ką tai reiškia? Vienas trečdalis budi apkasuose ir įtvirtinimuose, o likusieji ilsisi. Būtent dėl šios priežasties nei staigus apšaudymas (patys pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai), prasidėjęs 4 val. 45 min. iš Vokietijos mokomojo linijinio laivo „Schleswig-Holstein“, nei pagrindinių sandėlio vartų puolimas lenkų kariams netapo siurprizu.
- Tačiau siurprizu tapo tai, kad „Schleswig – Holstein“ salvės nepalaužė gynėjų. Kodėl galingiausios linijinio laivo artilerijos nepakako, kad būtų sunaikinti lenkų įtvirtinimai?
- Pirmiausia dėl to, kad sekti įgulos teritoriją iš linijinio laivo stebėjimo postų yra viena, o taikliai šaudyti į gerai paslėptus įtvirtinimus yra visai kas kita. Nepaisant to, salvėmis iš 280 mm kalibro pabūklų vokiečiams pavyko sugriauti spygliuotos tvoros užtvaras, „Prom“ postą ir padaryti žalos kitiems statiniams.
Tai viskas, ką vokiečiams pavyko pasiekti linijinio laivo artilerijos ugnimi. Tačiau savo pagrindinio tikslo – palaužti moralinę gynėjų dvasią ir priversti juos pasiduoti – laivas negalėjo įgyvendinti. Vokietijos jūreiviams iš karto netgi nepavyko sunaikinti vienintelio lenkų įgulos 75 mm kalibro pabūklo. Grubiai tariant, kelių valandų ugnies iš visų linijinio laivo pabūklų pakako tik tam, kad būtų sunaikinta viena patranka.
- Tai yra, Vokietijos generalinis štabas manė, kad apšaudžius Vesterplatės įgulą iš stambaus kalibro pabūklų ir pasiuntus į šturmą jūrų pėstininkus, lenkai iš karto kapituliuos?
- Vokiečių kariškiai būtent taip ir mąstė. Jie tikėjosi, kad Vesterplatė taps lengvu grobiu, savotišku medžioklės trofėjumi, kurį vėliau bus galima su triumfu parodyti Adolfui Hitleriui: A. Hitleriui, kuris troško kuo greičiau švęsti Gdansko susigrąžinimą. Jis Trečiajame reiche jau buvo vadinamas Dancigu. Lengvas vokiečių karių išbandymas mūšiu tapo kruvina pirtimi.
- Kas iš tikrųjų vadovavo gynybai: Henrikas Sucharskis ar kapitonas Františekas Dombrovskis?
- Įgulos vadu buvo majoras Henrikas Sucharskis. Deja, mes nežinome ir veikiausiai jau nesužinosime, ar pirmasis bandymas kapituliuoti buvo streso ir nervinio sukrėtimo pasekmė, ar jis tiesiog norėjo nutraukti kraujo praliejimą.
Mums žinoma tik tiek, kad kapitonas F. Dombrovskis palaikė kovinę gynėjų dvasią, nutraukė kapituliaciją ir kurį laiką ėjo įgulos vado pareigas, kol H. Sucharskis suėmė save į rankas. Gali būti, kad būtent tuomet dėl atsisakymo paklusti teko sušaudyti keturis kareivius. Tačiau nėra abejonių, kad įgulai vadovavo būtent H. Sucharskis.
- T.y., tarp H. Sucharskio ir F. Dombrovskio buvo kilęs konfliktas?
- Kaip jau minėjau, tikslios ir patikimos informacijos šia tema neturime. Nepaisant to, dviejų vadų būti negali. Vadu buvo H. Sucharskis, o jo pavaduotojas buvo F. Dombrovskis. Kažin ar turime moralinę teisę teisti Vesterplatės gynėjus, nepabuvę jų vietoje.
Mums reikia atminti, kad įgulos vadas, visų pirma, buvo atsakingas už savo karius ir jis neturėjo jokios teisės reikalauti aukoti gyvybę be rimtos priežasties. Būtent tuo lenkų kariuomenė skyrėsi nuo sovietų: mums karys buvo svarbiausia. Neatmestina, kad būtent dėl to kilo konfliktas tarp įgulos vado ir jo pavaduotojo.
- Žvelgiant kariniu aspektu, Vesterplatės gynyba galėjo baigtis lenkų pergale?
- Šis lenkų tranzitinis sandėlis šiame pusiasalyje stambaus masto puolimo prieš Lenkiją atveju nebūtų turėjęs jokios karinės reikšmės. Geriausiu atveju galime kalbėti apie Vesterplatę, kaip apie lenkų buvimo simbolį. Būtent dėl to vokiečiai metė kovai tokias didžiules pajėgas.
Kad šturmu perimtų lenkų įtvirtinimus, Vermachtas kovai metė... dvi policijos kuopas ir elitinę jūrų pėstininkų kuopą „Stosstrupp“, vietinius SS būrius, taip pat pionierių batalioną su rankiniais kulkosvaidžiais ir liepsnosvaidžiais. Be antžeminių baterijų, Gdansko įlankoje stovėjo katerių – buksyrų flotilės bazė „Von der Groeben“ su 105 mm kalibro pabūklu, minininkas T-196, apginkluotas dviem 105 mm kalibro pabūklais, linijinis laivas „Schleswig – Holstein“ su savo 280 mm pabūklais.
Iš oro atakuojančius vokiečius rėmė apie 60 pikiruojančių bombonešių Ju-87 ir karinių orlaivių „Heinkel-51“ bei Ju-52. Vokietijos pajėgos taip pat turėjo šarvuotų transporterių, 65 skirtingo kalibro patrankas ir minosvaidžius. Nuo visos šios ugninės galios lenkai galėjo gintis tik keturiais minosvaidžiais, dviem prieštankinėmis patrankomis, viena priešpėstine patranka, 18 sunkiųjų kulkosvaidžių, 17 rankinių ir aštuoniais lengvaisiais kulkosvaidžiais.
- Linijinis laivas, aviacija, pėstininkų pranašumas – visa tai sudaro galios įspūdį, kuris galėtų sugniuždyti bet ką, tik ne lenkų kareivius. Kaip jiems pavyko taip ilgai atsilaikyti?
- Valios jėga, pakylėta kovinė dvasia, gerai užmaskuotos pozicijos ir gabūs vadai. Štai ir visa paslaptis. Jų naudai pasitarnavo Vermachto karių nusiteikimas lengvai laimėti ir po to dėl didelių netekčių smukusi vokiečių kovinė dvasia. Taip pat reikėtų prisiminti, kad vokiečių pėstininkai tvirtovę puolė tik du kartus – rugsėjo 1 ir 7 dienomis.
- Vokiečių apsupti kariai laukė pagalbos, kuri niekada taip ir neatvyko?
- Kaip jau minėjau, viltis sulaukti pagalbos nuo pat pradžių buvo miglota. Toje situacijoje bet kokie bandymai padėti Gdanskui, nekalbant apie Vesterplatę, buvo pasmerkti žlugti. Kareivių užduotis buvo kovoti „už garbę ir lenkiškąjį Gdanską“. Anot vadovybės planų, įgula turėjo atsilaikyti 12 valandų, kol atvyks pastiprinimas, tačiau šie planai buvo ruošiami miesto neramumų, kuriuos galėjo organizuoti Trečiojo reicho šalininkai, atveju. Planų, ką daryti įgulai visuotinio karo atveju, nebuvo.
- Kas žinoma apie lenkų gynėjų ir Vermachto nuostolius per Vesterplatės mūšį?
- Vermachto nuostolius sudarė maždaug 50 žuvusiųjų, 121 sužeistasis ir 29 kontūzyti asmenys. Lenkų nuostoliai: 16 žuvusiųjų, 50 sužeistųjų ir keturi kariai, kuriuos teko sušaudyti. Per pačią pirmąją mūšio už Vesterplatę dieną žuvo 20 vokiečių karių ir apie šimtą buvo sužeista. Lenkų pusėje žuvo tik keturi kariai ir 10 buvo sužeisti.
- Kaip susiklostė tolesnis Vesterplatės gynėjų likimas?
- Greičiausiai dėl atsisakymo pasiduoti vokiečiams buvo sušaudytas radiotelefonistas, seržantas Kazimiežas Rasinskis, tačiau šimtaprocentinio tikrumo, kad vokiečiai sušaudė K. Rasinskį, nėra. Likę karininkai buvo uždaryti į karo belaisvių lagerius, kur sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Žemesnio rango karininkai ir eiliniai buvo paleisti namo. Po karo kai kurių Vesterplatės gynėjų likimai susiklostė tragiškai. Kapitoną Miačeslavą Slabą, įgulos gydytoją, 1947 metų lapkričio 1-ąją sulaikė komunistinės Lenkijos saugumo tarnyba. Jis buvo uždarytas į Montelupių kalėjimą, kur mirė nuo žiauraus tardymo. Majoras H. Sucharskis, iki 1945 metų kalėjęs Vokietijos karo belaisvių lageriuose, mirė 1946 metų rugpjūčio 30-ąją Neapolyje, kur ir buvo palaidotas.
Kapitonas F. Dombrovskis ir jaunesnysis leitenantas Zdzislavas Krengelskis po išlaisvinimo tarnavo kariniame jūrų laivyne, bet valymų metu buvo išvyti. Z. Krengelskis mirė Poznanėje, F. Dombrovskis – Krokuvoje. Paskutinis iš Vesterplatės gynėjų – Ignacijus Skovronas – mirė 2012 metų rugpjūčio 5-ąją, sulaukęs 97 metų.