„Mes ėjom miške. Girdim – pokšt, pokšt – šaudo. (…) Mums nė į galvą. Parvaro jau ten mus į lagerį – tuščias, išplautos grindys. Nė vienos dūšios nėra“, – Pravieniškėse vykdytas čigonų žudynes prisimena Aleksas Aleksandravičius.
„Per karą išvežė kitus, sušaudė vokiečiai Pravieniškėse. Mano pusbrolį, mano tetą išvežė, dėdę išvežė, jei dar liko gyvi, kaži kur jie prapuolė? Negrįžo. Daug labai, daug sušaudė. Senukus ir mažiukus sukrovė į mašinas ir išvežė . Ir sušaudė. Iš namų paimdavo“, – pasakoja Seredžiaus romas Jonas Brižinskas, karo metais netekęs tėvo ir kitų artimųjų.
Istorikas Arūnas Bubnys savo straipsnyje apie Lietuvos čigonų (romų) persekiojimą nacistinės okupacijos metais (1941-1944) rašo, kad čigonai, kaip ir žydai, nacių buvo persekiojami dėl rasinių priežasčių. Naciai klajojančius čigonus laikė užkrečiamųjų ligų, ypač dėmėtosios šiltinės, platintojais, „nepatikimu elementu“, todėl nusprendė su jais elgtis kaip su žydais.
A. Bubnys daro išvadą, kad Lietuvos čigonai buvo koncentruojami Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno stovyklose. Čigonai turėjo būti siunčiami į stovyklą su visu savo turtu. Čigonų arkliai ir vežimai turėjo būti perduodami valsčių viršaičiams.
Istoriko teigimu, bene daugiausia Lietuvos čigonų buvo įkalinta ir nužudyta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. Čia kalinimo sąlygos buvo gana sunkios. Kaliniai gyveno barakuose, dirbo sunkius darbus miške, buvo prastai maitinami, kentė fizines bausmes ir nuolatines patyčias. Neiškentę sunkių sąlygų, dažnai čigonai mėgindavo pabėgti ir tai jiems neretai pavykdavo.
Karo pabaigoje daugumą į Vakarų Europą išvežtų Lietuvos čigonų išlaisvino sąjungininkų (JAV ir Didžiosios Britanijos) kariuomenė. Nors čigonams buvo siūlyta pasilikti Vakarų Europos šalyse, jie vis dėlto grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą. Sugrįžę į tėvynę, rasdavo sudegintus namus, išgrobstytą turtą, sužinojo apie žuvusius šeimos narius ir giminaičius.
Tikėtina, kad Lietuvoje su Vilniaus kraštu Antrojo pasaulinio karo metais galėjo gyventi apie 1500 čigonų kilmės asmenų. Pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų visuotinį surašymą, Lietuvoje, be lenkų okupuoto Vilniaus krašto, gyveno tik 284 čigonai. Tačiau tikėtina, kad ne visi čigonai dėl klajokliško gyvenimo būdo buvo suregistruoti, dalis čigonų surašymo metu nuslėpė tautybę.
Istorikas rašo, kad duomenų apie Lietuvoje nužudytų čigonų skaičių taip pat beveik neišliko. Yra žinoma, kas 1942 m. liepos 10 d. motorizuotasis vokiečių žandarmerijos būrys Nr. 9, 45 kilometrai į pietryčius nuo Vilniaus, sušaudė 40 čigonų vyrų, moterų ir vaikų. Tais pačiais metais Paneriuose buvo sušaudyta 4 čigonai, 1943 m. rudenį Pravieniškėse – 5 čigonai, neaiškus skaičius čigonų sušaudytas 1944 m. Pravieniškėse.
„Kiek iš viso čigonų Lietuvoje buvo nužudyta nacių okupacijos metais, nėra žinoma. Galima spėti, kad nužudytųjų skaičius neviršijo kelių šimtų žmonių. Vytauto Toleikio teigimu, nacių okupacijos metais žuvo ne mažiau kaip 500, tai yra, maždaug kas trečias Lietuvos čigonas“, – rašo A. Bubnys.
Čigonai taip pat žudyti Šalčininkų rajone, netoli Kirtimų, Kauno IX forte.
Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadose rašoma, kad didžiausia atsakomybė dėl romų persekiojimo, deportacijų ir masinio naikinimo tenka nacionalsocialistų okupaciniams režimams Lietuvoje, visų pirma SS ir SD. Romus areštuodavo, sutelkdavo įkalinimo vietose ir konvojuodavo lietuvių pagalbinė policija.
Lietuvoje apie tai nekalbama
Nuo praėjusios savaitės Genocido aukų muziejuje ilgaamžę romų bendruomenės istoriją Lietuvoje ir nacių okupacijos metais (1941–1944) vykdytą persekiojimą renginio dalyviams primena speciali paroda.
Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramunė Driaučiūnaitė DELFI pasakojo, kad tarpukario Lietuvoje romų bendruomenė sėkmingai gyvavo, niekam netrukdė ir buvo įsiliejusi į šalies gyvenimą. Tai atsispindi fotografijose, gautose iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Vytauto Didžiojo karo, Utenos kraštotyros, Kauno IX forto, Šiaulių „Aušros“ muziejų rinkinių ir privačių asmenų kolekcijų.
„Jie keliavo, gyveno klajoklišką gyvenimą, tačiau niekam netrukdė. Šiandien apie romus girdime daugiausia dėl taboro, vagysčių, narkotikų – tais laikais šių dalykų nebuvo. Tai buvo pamiškėse, paežerėse įsikurdavę klajokliai, dėl jų gyvenimas atgydavo ir vietos gyventojams būdavo įdomus susitikti, lietuvių vaikai su romų vaikais prie bendrų laužų sėdėdavo“, – pasakoja istorikė. Čigonai buvo įdomūs vietos fotografams, todėl išliko daug romų fotografijų.
R. Driaučiūnaitės teigimu, išskirtinės romų šeimose – jose būdavo 10, 12 ar net 17 vaikų. Nacių okupacijos metais jos išblaškytos, dalies jų likimas nežinomas.
R. Driaučiūnaitė pastebi, kad apie romų Holokaustą Lietuvoje nėra kalbama. Kasmet rugpjūčio 2 d. minima Tarptautinė romų Holokausto aukų atminimo diena. 1944 m. rugpjūčio 2 d. Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, buvo sunaikintas čigonų lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių.
Patys romai rugpjūčio 2-ąją Lietuvoje minėjo jau ne vienerius metus, šįmet į minėjimą įsitraukė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Istorikės teigimu, parodytu išskirtiniu dėmesiu ypač patenkinti patys romai.