Tikrą baimę Kremliaus šeimininkai juto senokai – prieš kelis dešimtmečius. Neįprastai ir net rekordiškai šaltas 1983-ųjų gruodis simboliškai atspindėjo tais metais pasiektą Vašingtono ir Maskvos santykių atmosferos temperatūrą.
Šaltasis karas tuo metu buvo pasiekęs kone aukščiausią tašką: pavasarį JAV prezidentas Ronaldas Reaganas Sovietų Sąjungą pavadino „blogio imperija“, rudenį sovietų naikintuvas numušė keleivinį „Korean Air Lines“ lėktuvą „Boeing 747“ – žuvo 269 niekuo dėti žmonės, o lapkritį NATO surengė slaptas pratybas „Able Archer“, kuriose ypač realistiškai imituotas Trečiasis pasaulinis karas su branduolinio ginklo panaudojimu. Nusenęs, pasiligojęs ir paranojiškose mintyse paskendęs Jurijaus Andropovo valdomas sovietų režimas laukė bet kurią akimirką prasidėsiančios atakos.
Ir nors jos nesulaukė, būtent gruodį Europą, konkrečiai Vakarų Vokietiją, iš JAV pasiekė pirmosios vidutinio nuotolio balistinės raketos „Pershing II“. Kartu su 108 tokiomis raketomis Vakarų Vokietijos bazėse Europoje dar buvo dislokuotos 464 garsiųjų „Tomahawk“ specialios modifikacijos raketos – iš sausumos paleidžiamos „Ground Launched Cruise Missiles“ (GLCM). Dalis jų buvo nutaikyta ir į sovietų okupuotoje Lietuvoje esančias raketines bazes.
Šių JAV raketų taiklumas bei ypač trumpa skrydžio trukmė – apie 10 min. nuo paleidimo iki Kremliaus – reiškė, kad sovietų lyderiai paniškai bijojo žūties, manydami, kad amerikiečiai to tik ir telaukia, – suduoti triuškinamą smūgį Maskvai. Menkiausia klaida, apsiskaičiavimas, klaidingas įsakymas – ir viskas per kelias minutes galėjo baigtis nesuvaldomu branduoliniu Armagedonu, mat tiek sovietų, tiek amerikiečių raketos turėjo branduolines galvutes.
Maskva pasitelkė visas įmanomas priemones – KGB agentai Vakaruose akylai ieškojo menkiausių tokios neišvengiamos atakos įrodymų, o Kremliaus finansinių paramėlių sulaukę įvairiausi „judėjimai už taiką“ ir „branduolinį nusiginklavimą“ Vakarų Europoje vieną po kito rengė šimtatūkstantines protesto demonstracijas prie amerikiečių karių bazių.
Galiausiai abiejų šalių lyderiai – R. Reaganas ir Michailas Gorbačiovas – sutarė pradėti tikrą branduolinį nusiginklavimą ir 1987-aisiais pasirašė Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF), pagal kurią minėtos raketos – tiek sovietų, tiek amerikiečių – buvo sunaikintos.
Tačiau praėjus 3 dešimtmečiams minėtoji INF sutartis galiausiai žlugo: JAV apkaltino Rusiją sutarties pažeidinėjimu ir iš jos pasitraukė. Pasipylė įspėjimai apie naujas ginklavimosi varžybas ir jie buvo teisingi – po trumpos pertraukos JAV prasidėjo naujų raketų bandymai, atsakant į Rusijos slapta vykdytus savų raketų bandymus. Dabar prasideda naujas etapas, kuris taip pat buvo prognozuotas, netgi reklamuotas JAV: amerikiečiai jau šių metų spalį į Europą žada sugrąžinti pajėgumus, kurie galiausiai bus panašūs į „Pershing II“ ir GLCM.
Ir visa tai vyksta JAV ir Rusijos santykių krizės akivaizdoje: prie Ukrainos sienų ir jos okupuotose teritorijose jau kelias savaites pajėgas toliau telkiančią Rusiją JAV vis įspėja, „apdovanoja“ naujomis sankcijomis, o Kremlius atsako tulžingais pareiškimais. Ir visa tai gali pasirodyti tik pradžia, jei amerikiečiai įgyvendins savo planus, dėl kurių nesutaria net patys amerikiečių kariškiai: vieni vadina efektyvia atgrasymo priemone, kiti – kvailyste.
Istorija vėl kartojasi
Tai, kad amerikiečiai Europoje dislokuos papildomus 500 karių, šią savaitę paskelbė JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas, atvykęs į Vokietiją, kur ir dislokuota daugiausia iš 34 tūkst. JAV karių Europoje. Oficialiai toks žingsnis esą žymi aiškų naujosios JAV administracijos lūžį lyginant su jo pirmtako Donaldo Trumpo priešiškesne pozicija Berlyno atžvilgiu, įskaitant planus mažinti Vokietijoje dislokuotą JAV karių kontingentą.
Tačiau Joe Bidenas su šiuo sprendimu mažai tesusijęs, mat jis buvo suplanuotas gerokai anksčiau. Jau prieš kelerius metus JAV kalbėta apie naują karinę doktriną ir daugiasrites operacijas (angl. Multi Domain Operations) ne tik sausumoje, jūrose ar ore, bet ir informacinėje, kibernetinėje erdvėje, netgi kosmose.
Vienu metu vykstantys kariniai veiksmai turi būti koordinuojami, kontroliuojami procesai, o tai užtikrinančios ryšių technologijos leidžia žaibiškai keistis informacija tarp skirtingų pajėgų rūšių. Tokia idėja pamažu įgauna kūną: iš pradžių kalbėta apie specialius pilotinius dalinius – konkrečias užduotis atlikti sukurtus nedidelius, bataliono dydžio vienetus iki 500 kariškių, kurie būtų greitai ir nesudėtingai perdislokuojami į norimą tašką pasaulyje.
Dabar tokias pajėgas – Multi-Domain Task Force, arba MDTF – jau planuojama dislokuoti svarbiausiuose JAV saugumui regionuose – Ramiojo vandenyno regione, kur siekiama atsverti Kiniją, o taip pat Europoje, kur toks MDTF vienetas taptų atsvara Rusijai.
Pastaroji šalis, amerikiečių teigimu, Kaliningrado srityje ne tik dislokavo raketinius kompleksus „Iskander“, bet ir pažeisdama INF sutartį ne vienus metus vystė ir bandė naują iš sausumos paleidžiamą raketą „9M729“ („SSC-8“ „Screwdriver“ pagal NATO klasifikaciją). Šios raketos šūvio nuotolis, spėjama, siekia kelis tūkst. km, o, slaptais žvalgybiniais duomenimis, įrodymus amerikiečiai pateikė visoms NATO valstybėms, kurios pripažino, kad Rusija išties pažeidė INF.
Taigi, visai kaip ir devintajame dešimtmetyje, JAV imasi atsako priemonių: tuomet „Pershing II“ ir GLCM dislokavimas Europoje buvo taip pat palaimintas NATO, kaip atsakas į Europoje sovietų dislokuotas „SS-20“ („RSD-10“ „Pionier“). Šias raketas sovietai Europoje pradėjo dislokuoti nuo 1979-ųjų – netgi paleistos iš už Uralo kalnų jos galėjo pasiekti taikinius Vakarų Europoje.
Tiesa, savaime „MDTF-Europe“ dalinys iš pradžių neturės tokių atsako pajėgumų – kaip ir 1979-aisiais, kai NATO pritarė „Pershing II“ ir GLCM dislokavimui Europoje ir kai JAV prireikė kelerių metų, kol toks planas buvo įgyvendintas, taip ir dabar „MDTF-Europe“ pajėgumai iš pradžių bus simboliniai. Šio dalinio struktūra, pasak JAV pajėgų Europoje vado, generolo Chritopherio Cavoli, sieja skirtingus pajėgumus – nuo priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos dalinių iki žvalgybos, kibernetinių, elektroninės kovos, kosmoso, aviacijos ir paramos elemento dalinių.
Tačiau išskirtinis yra strateginės ugnies batalionas, kuriame iš pradžių bus tik lauko artilerijos pabūklai, greičiausiai modernizuotos savaeigės haubicos „M109“ su pailgintais vamzdžiais bei padidintu šūvio nuotoliu, kuris siekia iki 70 km.
Vis dėlto jau po kelerių metų tikimasi, kad tokius strateginės ugnies batalionus pasieks dar du nauji, šiuo metu sparčiai vystomi pajėgumai: iš salvinės ugnies raketinių sistemų HIMARS paleidžiama balistinė raketa „PrSM“ ir ilgojo nuotolio hipergarsinė raketa (LRHW).
Abi šios raketos paleidžiamos iš sausumos ir abiejų jų šūvio nuotolis viršija leistinas INF ribas: „PrSM“ nominalus šūvio nuotolis siekia „daugiau nei 499 km“, realus – apie 800 km, tačiau spėjamas ir trokštamas – apie 1,5 tūkst. km. O LRHW hipergarsinės (skriejančios 5 ar daugiau kartų greičiau už garso greitį) raketos šūvio nuotolis skaičiuojamas „tūkstančiais kilometrų“ ir tebėra įslaptintas. Abi šios raketos šiemet testuojamos ir dalinius gali pasiekti jau 2023 metais. Dislokuotos Europoje, Vysbadene, „PrSM“ teoriškai galėtų pasiekti taikinius, pavyzdžiui, rusiškas raketas Kaliningrade, o LRHW – kelti grėsmę Maskvai.
Žinoma, tai tebūtų teorinė grėsmė, puikiai suprantant, ką reiškia tokio smūgio pasekmės, tačiau pajėgumu paremta teorinė galimybė sykį jau sukėlė paniką Maskvoje 1983-aisiais.
„Įsivaizduokite, kokią dilemą tai sukurtų varžovams“, – lakoniškai apie galimybes užsiminė ilgojo nuotolio šūvių programos vadovas, brigados generolas Johnas Rafferty. Be to, jis pažymėjo, kad minimos raketos – dar ne viskas, mat JAV siekiama iki tų pačių 2023-ųjų turėti dar vieną 2 tūkst. nuotolio raketą ir naujos kartos artilerijos sistemą, kuri leidžia sviedinį iššauti į taikinį, esantį už tūkstančio kilometrų.
Amerikiečių kariškiai nė nemėgina slapukauti, prieš ką gali būti nukreipti tokie pajėgumai, – prieš Rusijos ir Kinijos kuriamus A2/AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) burbulus, t. y. Kaliningrade ir kituose regionuose sukurtus ilgojo nuotolio priešlėktuvinės, priešlaivinės gynybos ir balistinių raketų sistemų pajėgumus. Esą jei rusai ir kinai turi tokius pajėgumus, kodėl amerikiečiai turėtų gėdytis?
Pasipriešinimo dar nedaug, bet jis bus
Vis dėlto priežasčių stabdyti tokias ginklavimosi varžybas gali būti ne viena, kaip ir šaltinių. Pirmiausia „PrSM“ ir LRHW programas dar gali apkarpyti Kongresas ir prezidentas. Jei grėsmė iš pirmojo ne tokia reali – įtakingi Ginkluotųjų pajėgų komiteto senatoriai jau išsakė savo politinę paramą (o tai įprastai reiškia ir finansinę paramą) šioms programoms, tai prezidento ketinimai nėra iki galo aiškūs.
Už branduolinį nusiginklavimą atsargiai pasisakantis J. Bidenas ir ypač jo komandos žmonės vargu ar bus sužavėti naujų pajėgumų vystymu bei dislokavimu Europoje, kas sumindytų bet kokias pastangas mažinti įtampą kalbant apie santykius su Rusija. Siūlymai surengti dvišalį J. Bideno susitikimą su Rusijos lyderiu dar nėra patvirtinti – JAV prezidento „žudiku“ išvadintas Vladimiras Putinas kol kas laikosi atsargios taktikos ir leidžia tulžingais pareiškimais švaistytis savo režimo pareigūnams.
O pastarieji jau įspėjo, kad tokio JAV sprendimo pasekmės bus liūdnos, – esą Rusija būtinai atsakys savomis priemonėmis. Neatmetama, kad Rusija galiausiai ne tik atskleis tikrąjį raketos „9M729“ šūvio nuotolį, kuris šiuo metu, pasak Kremliaus, neviršija 480 km, bet ir dislokuos savo jau išbandytos sparnuotosios raketos „Kalibr“ versiją sausumoje.
Kritikų esama ir JAV pajėgų viduje, kur niekada neišnyko konkurencija tarp skirtingų pajėgų rūšių. Pavyzdžiui JAV karinių oro pajėgų generolas Timothy Ray'us balandžio pradžioje be užuolankų pareiškė, kad „JAV Armijos idėja dislokuoti tokius pajėgumus yra brangi ir kvaila idėja“.
„Kodėl mes turėtume svarstyti tokią brutaliai brangią idėją, kuriai neturime pinigų. Manau, kad tai yra kvaila idėja investuoti pinigus į pajėgumus, kuriuos įvaldė Karinės oro pajėgos“, – tėškė generolas. Tiesa, praėjus savaitei po šio pareiškimo būtent JAV karinės oro pajėgos patyrė nesėkmę testuojant naują hipergarsinę raketą.
Galiausiai pasipriešinimo JAV generolai gali sulaukti ir iš Vokietijos, kurioje ir bus dislokuotas „MDTF-Europe“ dalinys. Po rinkimų rugsėjį Vokietijoje prognozuojama nauja valdančioji koalicija, kurioje didelę įtaką turės Žaliųjų partija, pasisakanti už JAV branduolinių ginklų išgabenimą iš šalies ir didesnį Europos, o ne JAV karinį vaidmenį, rūpinantis Senojo žemyno saugumu.
Naujų raketų, kurios didintų eskalaciją su Rusija, dislokavimas vokiečiams gali priminti audringą devintąjį dešimtmetį bei daugiatūkstantinius protestus, paralyžiavusius šalį. Tokių problemų Vokietijos vyriausybei nereikėtų.
Tiesa, Senate atsakinėdamas į JAV senatorių klausimus NATO vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje (SACEUR), amerikiečių generolas Todas Woltersas atrodė pasiruošęs būsimiems iššūkiams. Paklaustas, ar europiečiai palankiai žiūri į anksčiau INF sutarties draustų raketų dislokavimą Europoje, T. Waltersas atsakė, kad NATO šalys esą „žiūri vis palankiau, įgydamos supratimo apie operacinę aplinką“.
Kad ir ką toks pareiškimas reikštų, kol kas Europoje dėl būsimų amerikietiškų raketų dislokavimo tvyro tyla. Bet ji gali trukti neilgai, o tada galima laukti audros – tiek iš Rusijos pusės, tiek iš pačių europiečių, ypač vokiečių.