Nuvažiavę į Lietuvos Černobylį negali patikėti, kad žmonės taip gyvena

Kaip Černobylyje, tik tiek, kad žmonės čia gyvena. Taip teigė Ignalinos Didžiasalio miestelyje Coliuke vadinamą Eglutę, jos mamą ir močiutę aplankę savanoriai.

Kaip rašė DELFI, pagalbos į siaubingą situaciją papuolusioms moterims paprašė jų kaimynė, dabar jau pensinio amžiaus mokytoja.

Dėl sveikatos problemų neišnešiotą mergytę pagimdžiusi Laima džiaugėsi radusi pigų būstą daugiabutyje, kuriame planavo šiltai, ramiai gyventi, tačiau papuolė į spąstus – nusipirko su didelėmis skolomis už komunalinius patarnavimus. 1652 eurai joms buvo kosminė suma.

Lemtinga data šeimai galėjo tapti vasario 15-oji. Iki šios dienos Laima turėjo susimokėti 134 eurus už komunalines paslaugas ir pristatyti pažymą seniūnijai, antraip ateinančius tris mėnesius nebegaus pašalpos. Geradarių dėka, šeima ne tik atidavė skolas.

Pagalbos šauksmą išgirdo net Australijoje

Nepažįstamų žmonių jautrumą kito nelaimei Didžiasalyje gyvenančios moterys vadino stebuklu. Tą patį kartojo ir fondo „Pražydusi viltis“ vadovė Daiva Vaitkevičiūtė, išplatinusi ataskaitą su nuotraukomis, kaip buvo panaudoti aukotojų siųsti pinigai, kiek ir kokių daiktų žmonės perdavė šeimai.

„Nuoširdžiausias ačiū visiems, atsiliepusiems į mamos Laimos pagalbos šauksmą. Daugybę lietuvių iš viso pasaulio – nuo Australijos iki mažiausio Lietuvos miestelio – sujaudino skaudi Coliukės mažumo Eglutės, jos mamos Laimos ir močiutės Tatjanos istorija. Jūs rašėte šiltus, užuojautos kupinus laiškus, aukojote pinigų skoloms padengti, siuntėte daiktų, drabužių ir žaislų“, – dėkojo D. Vitkevičiūtė.

Su studentais ir savanoriais jos aplankytos moterys gyvena Ignalinos rajone, Didžiasalyje. 1975-1992 metais čia veikė plytų gamykla, didžiulis statybinių medžiagų kombinatas ir kaimas sparčiai augo. Tačiau uždarius gamybos įmones, dauguma gyventojų liko be darbo ir pajamų.

Pasitiko griuvėsiai ir tušti daugiabučiai

„Atvažiuojant mus pasitiko buvusių įmonių griuvėsiai, du nauji, bet taip ir neapgyvendinti daugiabučiai. Bet kuriame Didžiasalio name daug negyvenamų butų.

Kaip Černobylyje, tik tiek, kad žmonės gyvena. Ir gyvenimo džiaugsmo čia tikrai mažai. Pasak maisto pardavėjos Irutės, didžioji dalis kaimo šeimų per mėnesį maistui gali skirti ne daugiau kaip 50 eurų. Argi tai panašu į visavertį gyvenimą Europos viduryje?“ – klausė fondo vadovė.

Studentams buvo neįprasta matyti tuščius, be automobilių daugiabučių kiemus: „Alkis ir skurdas čia žengia koja kojon. Kada gyvenimas pagerės? Jokios vilties nematyti. Pažadai atgaivinti gamybą Didžiasalyje taip ir liko pažadais. Lietuvos skurdo Černobylis“.

Laima ir Tatjana atsidūrė aklavietėje – skolos už butą, komunalines paslaugas, maistą ir pieną visiškai užsmaugė. Buto langai supuvę – vėjas švilpia kiaurai. Nėra už ką nusipirkti nei vaistų, nei vitaminų mažylei, nei visaverčio maisto.

„Prieš važiuojant į Didžiasalį skubiai išsiuntėm Laimai ir Tatjanai siuntinį, nes pasiekė žinia, kad moterys tądien teturėjo makaronų“, – sakė D. Vaitkevičiūtė. – Tačiau vasario 15-oji Eglutei, Laimai ir Tatjanai geros valios žmonių dėka tapo naujo gyvenimo pradžia“.

Kaip panaudojo paaukotas lėšas

Paskelbus informaciją apie skurstančią šeimą, į fondą pradėjo plaukti siuntiniai su drabužiais, žaislais, maisto produktais. Viskas buvo nufotografuota ir nuvežta šeimai.

Už paaukotus pinigus padengtas įsiskolinimas už butą – 1652,27 eurai.
Grąžinta skola už pieną – 225 eurai.
Atiduotos skolos maistu prekiaujantiems kioskams – 208 eurai.
Užsakyti nauji langai – 950 eurų.
Nupirkta maisto už – 120 eurų.
Atvežta ir pajungta nauja dujinė viryklė, klozetas, vandens maišytuvas voniai, pajungta skalbyklė.
Nupirkti tapetai ir klijai visam butui – abiems kambariams, koridoriui ir virtuvei.
Močiutei nupirkta vaistų, Eglutei vitaminų, nauja keptuvė, puodai, arbatinis, pagalvės, antklodės.

„Nei Laima, nei mes nesitikėjome tokio stebuklo, – sakė D. Vaitkevičiūtė, dėkodama aukotojams už gerumą ir vienybę.

Mergytė gimė vos 22 cm ūgio

Kaip rašė DELFI, dėl sveikatos problemų Laima Eglutę pagimdė 29-tą nėštumo savaitę. Mergytė svėrė vos 850 gramų, buvo 22 cm ūgio. Mama ja rūpinasi kaip gali, su meile augina Coliukę, kuri guvi ir smalsi, jau bando kalbėti. Tačiau per anksti gimusią mergytę lydi sveikatos problemos.

„Kas porą mėnesių dvejų dar neturinčiai mažylei reikia apsilankyti pas gydytojus Vilniuje, o kelionė Laimai kainuoja apie 40-50 eurų“, – pasakojo fondo vadovė. Kai paskutinį kartą buvo pas gydytojus, šie pabarė mamą, kad neišnešiotukė per du mėnesius priaugo vos 100 gr svorio. Tačiau geresnio kąsnio mama neduodavo ne iš apsileidimo, o kad neturėjo iš ko.

Ligotai močiutei vaistai taip pat buvo prabanga, nors vis dažniau nebegali pakilti iš lovos, serga artritu, kenčia nuo aukšto kraujospūdžio.

Vasarą Laima sugeba užsiauginti daržovių, nors gyvena daugiabutyje. Tačiau maisto atsargos greitai išsenka, o vien bulvių ir morkų vaikui taip pat nepakako, tad kaupėsi skolos už produktus.

Moteriai, kuri atveža pieną, skola siekė 225 eurus. Maistu prekiaujančiam kioskeliui Laima įsiskolinusi 208 eurus. Dujinė viryklė vos veikė.

„Mūsų savanorė kalbėjosi su kaimynais. Jie visi patikino, kad moteris negirtauja, tikrai labai stengiasi rūpintis dukrele ir sena mama. Ir darbo nebijo. Dirbtų, kiek leistų jos sveikatos būklė. Tačiau darbo neįmanoma rasti. Nedarbas miestelyje siekia 20 proc., o tai dvigubai daugiau už bendrą Lietuvos vidurkį“, – sakė fondo „Pražydusi viltis“ vadovė, kvietusi geros valios žmones padėti bėdos ištiktai moteriai, kuri buvo pristigusi jėgų kovoti su skurdu.