Ataskaita apžvelgia Lietuvos pažangą, įgyvendinant Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą. Paktas įtvirtina tokias žmogaus teises kaip teisė į darbą ir teisingas bei palankias darbo sąlygas, socialinę apsaugą, psichikos sveikatą,švietimą ir kita.
Skurdo rodikliai nesikeičia daugelį metų
Anot NVO ataskaitos, 2021 metais su skurdo rizika susidūrė kas penktas Lietuvos gyventojas, o skaičius reikšmingai nesikeičia jau ne vienerius metus. 2021 m. skurdo rizikos riba laikyta, kai vienam asmeniui teko mažiau nei 483 Eur pajamų, o šeimai, kurią sudaro du suaugusieji ir du vaikai iki 14 metų amžiaus – 1 015 Eur.
„Net ir dirbantys bei minimalią algą gaunantys žmonės rizikuoja skursti. 2021 m. minimalioji mėnesinė alga siekė 90 proc. skurdo rizikos ribos. Taigi, dirbantys žmonės, ypač jei turi vaikų ar kitų išlaikytinių, susiduria su skurdo rizika, o valstybės pagalba – tiek draudiminės, tiek šalpos išmokos – dažnu atveju nesiekia skurdo rizikos ribos“, – sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.
Ekspertė atkreipia dėmesį, kad nors socialinis būstas praėjusiais metais ir pasidarė prieinamesnis, eilėse vis dar tenka laukti vidutiniškai trejus metus. Neramina ir menkai prieinamos socialinės paslaugos, kurios į pilnavertį gyvenimą ir darbo rinką turėtų padėti sugrįžti vienai skurdžiausiai gyvenančių grupių – bedarbiams, rašoma pranešime.
Beveik pusė žmonių su negalia patiria socialinę ir skursta
Šešėlinė ataskaita pristato ir realią asmenų su negalia padėtį, kuri, anot ataskaitos, ir toliau išlieka sudėtinga. Vienokią ar kitokią negalią turinčių žmonių užimtumas Lietuvoje nesiekia trečdalio (29 proc.), todėl beveik pusė (43 proc.) susiduria su skurdu ir socialine atskirtimi, o moterys ir mergaitės su negalia susiduria su papildomais iššūkiais ir nelygybe tiek dėl lyties, tiek dėl negalios.
Lietuvoje renkami duomenys rodo, skurdo riziką patiria keturios iš dešimties (39,9 proc.) moterų su negalia, tarp vyrų, turinčių negalią, šis skaičius trečdaliu mažesnis (26,9 proc.). Taip pat maždaug pusė moterų su negalia per savo gyvenimą yra patyrusios seksualinį smurtą, kas ketvirta kenčia nuo sisteminio fizinio smurto, panašus procentas moterų patiria ir nuolatinį seksualinį smurtą.
„Lietuvoje didžiulę socialinę atskirtį ir diskriminaciją patiria ne tik patys žmonės su negalia, bet ir šeimos, kurios prižiūri negalią turinčius artimuosius. Pusė šeimų teigia negaunančios jokių valstybės garantuojamų pagalbos paslaugų, kas trečias žmogaus su negalia globėjas ar globėja, dažniausiai moterys, dėl priežiūros krūvio visiškai iškrenta iš darbo rinkos“, – sako Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė.
Giria prasidėjusią psichikos sveikatos reformą
Ekspertės pastebi, kad viešoji diskusija dėl priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo psichiatrijoje Lietuvoje vis dar yra nauja tiek teisėkūroje, tiek profesinėse bendruomenėse. Tačiau Lietuva ataskaitoje ne tik kritikuojama, bet ir pažymima, kad šalis pagaliau ėmėsi ilgai lauktos psichikos sveikatos reformos.
2022 m. Sveikatos apsaugos ministerija pristatė psichikos sveikatos priežiūros reformos aspektus, pagal kuriuos bus mažinama stacionarinių paslaugų apimtis, plėtojamos bendruomeninės paslaugos, didinamas kokybiškų paslaugų prieinamumas ir tęstinumas, stiprinamos žmogaus teisių principus atitinkančios ir į atsigavimą orientuotas paslaugos.
„Sveikintinas ir pagaliau atskira programa įtvirtintas žemo slenksčio paslaugų finansavimas bei veiklos plėtra. Pakaitinio priklausomybės nuo opioidų gydymo galimybės yra prieinamos laisvės atėmimo vietose, tačiau būtent šioje aplinkoje itin stinga kitų žalos mažinimo komponentų, tarp jų – švirkštų ir adatų keitimo. Lietuva taip pat vis dar prastai valdo ŽIV infekcijos plitimą ir gydymą. Lietuva, kaip ir kitos šalys turi siekti vadinamųjų „90–90–90“. Šie skaičiai reiškia, jog 90 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV, žinotų savo diagnozę, 90 proc. sergančių ŽIV gydymui būtų taikoma antiretrovirusinė terapija ir 90 proc. gaunančių šią terapiją, būtų pasiekiama maža viruso koncentracija. Pagal UNAIDS ataskaitą, vertinama, kad Lietuva uždavinius įgyvendino tik „83–43–91“ rezultatu“, – sako organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė.
Drungni pokyčiai lytiškumo ugdymo, romų bei LGBTIQ+ teisių srityse
Ataskaitoje pateikiami duomenys rodo, kad mažai keičiasi ir romų bei LGBTQ+ bendruomenių situacija.
Ekspertės pastebi, kad nežymiai gerėjo Lietuvos gyventojų požiūris ir romus: 2022 m. atliktos apklausos duomenys parodė, kad daugiau nei pusė (58,6 proc.) Lietuvos gyventojų nenorėtų gyventi kaimynystėje su romais, prieš trejus metus šis skaičius siekė 62,8 proc., pažymima pranešime.
„Vis dėlto romai išlieka labiausiai į visuomenės užribius stumiama visuomenės grupė: 2015–2020 m. nesikeitė romų bendruomenės skurdo rodikliai, absoliuti dauguma romų (96 proc.) gyveno žemiau skurdo ribos“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.
Pokyčių beveik nebuvo ir LGBTQ+ teisių srityje: nors garsiai diskutuota apie būtinybę apsaugoti tos pačios lyties šeimas, tačiau net kompromisiniu vadinamas civilinės sąjungos įstatymas kol kas nepriimtas.
Translyčiai asmenys ir toliau išlieka itin pažeidžiami. Praėjusiais metais įsigaliojo naujas teisinis reglamentavimas, leidžiantis translyčiams žmonėms pasikeisti vardą ir pavardę. Iš tokių asmenų nebus reikalaujama medicininio lyties pakeitimo patvirtinimo, tačiau translyčiai ir toliau turės pateikti lyties neatitikimo diagnozę patvirtinančius dokumentus, o be teismo sprendimo ir toliau nebus keičiamas asmens kodas. Nevyriausybinės organizacijos kritikuoja ir praėjusiais metais priimtą Lyties tapatumo sutrikimo diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą.
Nors aprašas suteikia galimybę pasinaudoti dalies reikalingų gydytojų paslaugomis, vis dėlto nenumato galimybės gauti operacinio gydymo, jame naudojama pasenusi leksika, niekaip neatliepiami nepilnamečių translyčių poreikiai, teigiama pranešime.
„Kaip svarbų pokytį išskirčiau Švietimo mokslo ir sporto ministerijos patvirtintą Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą, į kurią įtrauktos ir lyčių lygybės bei lytiškumo temos. Nors ministerijai pritrūko politinės valios programoje apibrėžti smurtą lyties pagrindu, taip pat ne iki galo tiksli lyčių lygybės sąvoka, visgi nemažai dėmesio skiriama lyčių stereotipams bei jų sukeliamai žalai.
Apibendrinant galima sakyti, kad turime drungnų pokyčių: pasaulio kontekste pakeitimai tiek translyčių asmenų teisių srityje, tiek lytiškumo ugdymo srityje nebūtų vertinami kaip atitinkantys geriausias praktikas, Lietuvos kontekste - tai kad ir nedideli, vis dėlto žingsniai į priekį“, – apibendrina J. Juškaitė.
Šešėlinę ataskaitą komitetui rengė Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, Lietuvos negalios organizacijų forumas, Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicija, VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ ir Lietuvos žmogaus teisių centras.
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas buvo priimtas 1966 m. Pakto įgyvendinimo priežiūrą vykdo JT Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas, kurį sudaro 18 nepriklausomų ekspertų. Lietuva prie šio Pakto prisijungė 1992 m. ir dėl jo įgyvendinimo atsiskaitinėjo 2004 m. bei 2014 m.
Vadinamosios šešėlinės ataskaitos – pasaulyje įprasta nevyriausybinių organizacijų veiklos praktika. Tokiomis ataskaitomis nevyriausybininkai siekia atskleisti žmogaus teisių apsaugos trūkumus, kuriuos pastebi dirbdami su pažeidžiamomis grupėmis bei analizuodami valstybės vykdomą politiką.
Šešėlinės ataskaitos rengimą parėmė Aktyvių piliečių fondas, kuris yra Europos ekonominės erdvės mechanizmo dalis.