Tiki, kad galima nueiti į Rusiją
Vietiniai Kybartiškiai tiki, kad šie rūsiai yra ypatingi tuo, kad jais lyg tuneliais galima nukeliauti į šalia esančią Kaliningrado sritį. Požemių gale yra statybinėmis atliekomis užversta anga, o kas už jos nėra žinoma, nes jokie tyrinėjimai rūsiuose nevyksta.
Vis dėlto, didieji rūsiai po anksčiau buvusia geležinkelio stotimi, o dabar pasieniečių pastatu, driekiasi net kita kryptimi nei kelias į Rusiją. Vis dėlto, žmonės tiki, kad visas miestas po žeme yra apraizgytas tunelių kompleksu ir požeminis praėjimas į Kaliningradą ten kadaise buvo.
„Yra tuneliai į Rusiją, mačiau internete“, - pasakojo viena kybartietė. „Eikite ten prie geležinkelio stoties, bet aš pati tai nebuvau juose, tik girdėjau, kad tokie yra“, - pridėjo kita moteris. Žmonės net neabejojo, kad požemiais galima patekti į Rusiją, vis dėlto, iš jų nuotrupų, kurie išlikę šiandien to pasakyti negalima.
Požemiai Kybartuose rasti visai atsitiktinai ir ne taip seniai, kai 2002 metais vienos įmonės statybininkai remontavo buvusį muitinės sandėlio pastatą. Požemiuose buvo labai daug vandens, kuris buvo išsiurbtas ir jie iki šiol yra tušti ir nenaudojami.
Mena ilgą istoriją, atstojo šaldytuvą
Teigiama, kad skliautuoti rūsiai buvo pastatyti 1870 m. Skelbiama, kad Kybartų geležinkelio stoties komplekso požemiai – geriausiai išsilaikę vieno iš pirmųjų XIX amžiaus geležinkelio stoties komplekso dalių ir apskritai bene didžiausi Lietuvoje rūsiai.
Kadaise rūsiuose buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės, nes iki pirmojo pasaulinio karo per Kybartus ėjo apie 10 proc. viso carinės Rusijos eksporto bei importo, o ledų prikrauti rūsiai atstodavo šaldytuvus.
Iš tiesų, būnant požemyje net ir šiltą dieną, jaučiamas nemažas šaltis. Rūsių naudojimo kaip šaldytuvo teoriją iškėlė ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas.
„Ne, tai ne tunelis į Rusiją. Tai yra rūsiai, ten yra buvę šaldytuvai. Gana įdomus dalykas, bet visi kybartiečiai galvoja, kad kažkada kažkoks praėjimas buvo, bet reikia tai įrodyti. Patekti galima tik susitarus, nes pastatas, po kuriuo yra dabar priklauso pasienio kontrolės postui“, - kalbėjo R. Šunokas.
Patekti nelengva
Pastatas, po kuriuo yra 106 metrų ilgio požemiai, šiandien priklauso Muitinės departamentui. Taigi į požemius galima patekti tik susitarus, jie nėra atviri visuomenei.
Dauguma gatvėse sutiktų kybartiečių apie požemius yra tik girdėję arba internete matę jų nuotraukas, tačiau nebuvo tokių, kurie būtų buvę gyvai apžiūrėję vos už kelių žingsnių esantį kultūros paveldo objektą.
Paklaustas, kodėl unikalūs požemiai nėra sutvarkomi ir kaip kultūros paveldo objektas atveriami visuomenei, seniūnas tik liūdnai priminė apie miesto problemas, kad Vilniuje toks objektas būtų sutvarkytas, bet Kybartai yra užkampis ir kažin ar čia kažkas važiuos.
Kenčia nuo emigracijos
Pasak seniūno, Kybartai turi unikalų objektą, tačiau jam sutvarkyti nėra lėšų. Taip pat mieste yra ir daugiau kultūros paveldo objektų, didžioji dali jų tiesiog griūva.
Anot seniūno, kadangi tai yra pasienio miestas, atstatyti ir gauti lėšų kultūros paveldo išsaugojimui yra sunku. Pavyzdžiui, J. Basanavičiaus gatvėje 38 yra unikalus namas, pastatytas 1900 metais savo architektūrine verte primena prabangią praeitį. 1992 m. namas įrašytas į LR kultūros vertybių registrą. 2000 m. nudegė namo stogas, jis buvo šiek tiek patvarkytas, tačiau iki šiol stovi apleistas ir neatstatytas.
Kybartų seniūnija per metus praranda 200-300 gyventojų, mieste daugėja socialiai remtinų asmenų, pašalpų prašančių žmonių taip pat yra didelė romų bendruomenė.