Ar Lietuva teisingame kelyje? Ar tokią ją matė Nepriklausomybės akto signatarai? Apie tai „DELFI Dienoje“ - pokalbis su Nepriklausomybės akto signatare Nijole Oželyte.
– Šiandien – Kovo 8-oji, tarptautinė moterų diena. Ar švenčiate ją?
– Galima atsakysiu taip, kad vėl visi pašiurps. Aš moterimi pasijaučiu tada, kai sutinku vyrą, kuris man patinka kaip vyras. Tada aš pasijaučiu moterimi, o kitomis dienomis aš jaučiuosi tiesiog žmogumi. Taip buvo visą gyvenimą, todėl jokio išskirtinumo ši diena man neturi. Bet aš kalbu apie savo savijautą, o tai, kas vyksta moterų visavertiškumo auginimo savyje srityje, aš labai palaikau tai.
Be jokios abejonės mums neteko sapnuoti, kad mažos mergaitės turėtų tiek savigarbos, kad jos visai nesiskiria nuo berniukų, neturi jokių kompleksų. Aš atsimenu, kad mums sakydavo, kad jeigu neištekėsite iki 25-erių metų, tai liksite senmergėmis. Dabar tai skamba kaip anekdotas. Viskas pasikeitė, vyrai prie to irgi prisidėjo.
– Prieš 29-erius metus pasirašėte Nepriklausomybės aktą. Kokie jausmai grįžta?
– Aš nebuvau verta, yra absoliučiai didingas dalykas. Ar įsivaizduojate, ką reiškia stovėti svarbiausioje vietoje tuo metu, kai keičiasi epochos.
Tai neįtikėtina. Mano vaikystės svajonės galbūt ir kvailos, bet aš vaikystėje norėjau nuveikti kažką, būti didvyre. Signatarai nebuvo didvyriai. Aš manau, kad tai buvo likimo dovana, kurios nebuvau verta. Tai vertingiausia, kas įvyko gyvenime. Tai buvo labai prasminga, net jeigu dienos vakare būtum numiręs, būtų vis tiek verta tai išgyventi.
Aš turiu labai didelę skolos jausmą tiems žmonėms, kurie mane ten išsirinko. Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau tai jaučiu. Nebuvau to verta, nenusimaniau daug ko politikoje. Aš tikrai nedovanojau laisvės.
– Ką darėte padėję parašus?
– Ten buvo kitaip. Iš pradžių balsavome, paskui jie buvo suskaičiuoti. Paskui pradėjo kilti Lietuvos simbolis, o rusiškas herbas užsidengė.
Tai buvo epochos galas. O vėliau prasidėjo kiti dalykai. Jūs turite du nepriklausomybės aktus. Vienas – kaip buvo pasirašyta, o kitas – kompiuteriu padirbėta, iškeltos kai kurios pavardės į matomesnes vietas.
Paradoksas, tačiau aš esu labai dėkinga tiems lenkams, kurie susilaikė. Tada buvo svarbu, kad niekas nebalsuotų prieš. (…) Bet mūsų visi komunistai, kuriems aš priklausiau ir girdėjau slapčiausius dalykus... Tai yra fantastika, kažkada apie tai reikės parašyti knygą.
Aš esu dėkinga likimui. Brazauskas gi rėkė, kad tai yra Landsbergio provokacija, kad nieko neliks, bet aš jų nesmerkiu. Bet tik dabar aš suprantu, kokie mes buvome naivūs.
– Grįžtant prie dviejų aktų. Norite pasakyti, kad vienas yra netikras?
– Taip. Ten yra Brazausko parašas viršuje padėtas, nors jis tikrai ten pasirašė kažkur gale. Man yra kažkas taip sakę, kad viskas buvo padaryta kompiuteriu.(...) Jie liko savo pozicijose, visi tie teisėjų skandalai – čia gi senos istorijos, seni skandalai. Viskas liko jų rankose. Jie nurimo ir viskas gerai buvo toliau.
– Atkūrėme nepriklausomybę. Ar šiandien esame nepriklausomi? Jūs tokia jaučiatės?
– Jeigu aš atsiminčiau, dabar jums padeklamuočiau tą ketureilį: tu laisvas, ši žinia žmogui baisi, nes tai reiškia tik vieną dalyką – tu dabar pats sau šeimininkas. Jeigu žmonės tikrai suprastų, ką reiškia laisvė, jie tikrai į ją taip nesiveržtų, nes laisvė tau nežada nieko, tada tu gyveni pagal savo kokybę. Tada tu turi tai, ką pats pasidarai.
Aš noriu pasakyti, kad laisvė yra našta, tai yra kupra ir žmonės tikrai nežino, ką reiškia laisvė. Kodėl visi staiga pradėjo minėti tuos sugriautus kolūkius ir tarybų valdžią? Nes yra labai gerai gyventi kalėjime. Taip, tu nieko neturi, bet tau ir nieko nereikia. O galvoti kažką padaryti ir negauti to, ko nori, yra sunku. Laisvė yra našta.
Laisvė, kaip ir pinigai, suardo nepasiruošusius, tai yra baisus dalykas. Iš pradžių reikia galvoti, o tai yra baisu. Visi tik mėtosi žodžiais. O nepriklausomybę mes tikrai turime. Taip, mes esame nepriklausoma valstybė.
– Ką Lietuva pasiekė per tuos metus? O kokią Lietuvą jūs matote artimiausiu metu?
– Ji pasiekė to, kad ji visai nebepamena, kas buvo sovietmečiu. Šiandien į feisbuką įdėjau mitingą vieną, kur Marčiulionis ragina pabučiuoti ranką Maskvai. Buvo suorganizuotas mitingas. Tai buvo nelabai jau ir seniai. Pažiūrėkite tą mitingą ir pamatysite, kad tai yra diena ir naktis. Neįtikėtina, ką mes pasiekėme per tuos laisvės metus.
Po tarybų valdžios mes visi buvome nudrengti, o juk bendrą pyragą kepti turėjome iš tų ingredientų, kuriuos turėjome.
O idealu niekada nebus, niekas negimsta idealiu. Kuo daugiau gali, tuo daugiau problemų turi, tačiau mūsų problemos dabar yra visai kitokios. Pažiūrėkite, atvažiavo į Lietuvą Rūta Lee, kuri Lietuvoje buvo dar sovietmečiu, ji net nebepažįsta Lietuvos, žmonės kitokie. Neįtikėtina. Galiausiai nuvažiuokite į Latviją ir palyginkite. Mes atrodome kur kas geriau.
– O kur mes nukeliausime artimiausiais metais?
– Į ateitį. O kur mums reikia keliauti? Mums tiesiog reikia ugdyti žmogiškumą ir pakantumą. Suprasti, kad blogų žmonių nėra, net jeigu jie balsuoja už Uspaskichą. Jų tiesiog supratimas labai menkas, reikia stengtis, kad šviesesni žmonės dalintųsi savo šviesumu.
Mums reikia humanizuotis, nes turime visus instrumentus, turime žodžio laisvę. Aš tikrai netikiu, kad žmonės, kurie negirtauja ir nebanditauja, kad jie neturi ką valgyti šiandien. Tas, kas dalinasi, yra turtingas.
– Ar būsimas prezidentas padės mums laisviau kvėpuoti?
– Mes galime jam padėti, jis nėra šeimininkas, jis nėra Putinas. Dabartiniame sąraše tikrai matau kandidatų, bent du.
Mano draugas Skvernelis man sakė, kad geriau būčiau likusi artiste, jis sako, kad aš buvau geresne aktore. O aš jam atsakiau, kad jis man net kaip komisaras neatrodė labai geras. Jis nustebo. Aš supratau, kad jis yra labai nuoširdus žmogus, jis aiškiai nesupranta, kur pateko. Jis labai aiškiai ir nuoširdžiai kalbėjo taip, kaip jam atrodė. Jeigu bus toks prezidentas, turėsime daug juoko, bus juokinga, bet nemanau, kad jis blogas.
Kalbant apie Šimonytę ir Nausėdą – dėl jų niekada gyvenime nebus gėda. Tai naujos kartos žmonės, atsakingi žmonės. Aš aišku balsuosiu už Ingridą Šimonytę.
Pasirinkimas puikus. Kai manęs klausia, už ką balsuoti, tai aš sakau, kad reikia žiūrėti į gimimo metus. Jeigu aš būčiau diktatore, neitų balsuoti pensininkai. Tegul jauni žmonės savo ateitį susikuria patys.
Visą pokalbį žiūrėkite DELFI TV įraše.