„O kuo tai būtų pasibaigę mums, visiems rusų okupuotiems kraštams ir visam pasauliui, galima tik spėlioti. Nes vanduo be tvirtų krantų virsta pelke, o šviesūs siekiai be tvirtos lyderystės nors ir jaudina, bet neapvaisina.
Visos spekuliacijos apie „kitus Sąjūdžio vadovus“ yra veidmainystė, nes dalis jų net ir Kovo 11-os vakarą agitavo už „Lietuvos suverenitetą rusiškų sovietų sudėtyje“, o visų jų tolesnis gyvenimas ir veikla aiškiai parodė kas buvo kas – kas tiesiai į taikinį lekianti strėlė, o kas pripūstas tuščias balionas. Nepaminėsite nė vieno, kas liko nesubliūškęs. Tai ne priekaištas jiems, tai komplimentas mums, nes teisingai tuomet pasirinkome. Tikri lyderiai ne kas šimtmetį gimsta, jie reti,kaip švarūs didelio kalibro deimantai“, – rašė N. Oželytė.
Politikė prisiminė, kai Aukščiausioje Taryboje jai teko dirbti Užsienio reikalų komitete ir dalyvauti susitikimuose su kitų šalių politikais, raginant kitas valstybes pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę.
„Vykdavome į tokius susitikimus kartu su latvių ir estų atstovais, nes užsienis matė mumyse vieningą Baltijos regioną. Latvių ir estų kolegos kai kada negalėdavo nuslėpti tam tikro nemalonaus jausmo, o kartais net pavydo, kad visi užsienio politikai žinojo tik vieną Baltijos šalių išsivadavimo lyderio pavardę – Landsbergis. Matyt, tam buvo svari priežastis, tuomet politikų dar niekas nereklamavo kaip reklamuoja prekes.
Vienareikšmis, tiesus, kietas, nepatogus, principingas ir protingas žmogus niekada nebus visiems švelnus kaip kompresas, jis siutins vidutinybes ir kuklaus suvokimo piliečius, nes anie niekaip nesupranta, kodėl būtent jis – toks buitiškai nemielas, nepatogus ir vulgariai nesusipaprastinantis – yra vedlys, o ne koks nors kitas, „liaudžiai artimas ir paprastas, kaip mes visi“, – tęsė N. Oželytė.
Jos teigimu, V. Landsbergis – išskirtinis žmogus.
„Būtent toks deimanto kietumo lyderis yra nepakeičiamas, kuomet kyla kritinė situacija valstybėje, kaip kad būtinas chirurgo peilis, kuomet kyla pavojus gyvybei. O pavojui praėjus, aišku, ir žmogaus, ir chirurgo skalpelio aštrumas dirgina norinčius atsipalaiduoti, atbukti ir apkemsijus pasnūduriuoti prie ramaus upelio, paspjaudant į tą, kuris prie to upelio atvedė“, – rašė N. Oželytė.
Tuo, pasak jos, nereikia stebėtis ar piktintis.
„Prie melo, gudravimo ir veidmainystės patamsių pripratusias mieguistas akis labiausiai dirgina ir žeidžia šviesa. O kas nori ir sugeba gyventi atsimerkęs, kas pasiryžęs ir gali žygiuoti pirmyn, tam ir pranašesnis žmogus, ir gilesnė patirtis yra brangi dovana, nes tai – kelrodė žvaigždė“, – pridūrė N. Oželytė.