„Jūs pavadinote tą naktį kruvinąja, bet jau, manau, atėjo laikas ją vadinti pergalingąja. Aš puikiai suprantu – kol yra gyvos mamos, kurių vaikai žuvo, tol ta diena kraujuoja, bet jaunimas turi žinoti – mes tą dieną nugalėjome. Tam, kad jis neaugtų infantilus, kad suprastų, kad kiekviena pergalė kartais pasiima tai, kas mums brangiausia. Bet tai nereiškia, kad mes turime tiktai verkti ir neturime suprasti, kad ta šventa auka padarė tą dieną šventa. Ji pašventinta mūsų piliečių krauju“, – dėstė N. Oželytė.
Signatarė prisiminė feisbuke neseniai sulaukusi klausimo – kaip ji, turėdama du mažus vaikus, juos galėjo palikti ir eiti į parlamentą. „Aš pagalvojau – Viešpatie, kada tu atsakingas tik už save, viską darai, kad tau būtų gerai, kada atsakingas už vaikus, dar ir savo šeimą, darai, kad šeimai būtų gerai, jeigu tu turi tiek talpos savyje, kad ne tik kalbi, (…), pagalvojau, Viešpatie, kokia aš laiminga už šį egzaminą, šį išbandymą“, – už tai, kad tą naktį buvo parlamente, Dievui dėkinga signatarė.
N. Oželytė sakė galvojusi apie šeimą, kada išvykdama į parlamentą bučiavo dukras, kada matė besikeikiantį vyrą, kuris nesuprato, kodėl turi likti namie, o moteris išeina. N. Oželytė pasakojo supratusi, kad jos vaikams gera okupuotoje Lietuvoje nebus, tad į parlamentą ėjusi dėl meilės atžaloms. Nors Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ragino moteris grįžti į šeimas, nė viena iš kelių Seime buvusių moterų to daryti nesutiko.
Seimo salės kamputyje dažėsi blakstienas
Tą vakarą N. Oželytę į Seimą iš sostinės Justiniškių rajono atvežė draugas Edmundas Zubavičius. Televizoriaus neturėjusią moterį apie tai, kad yra kviečiama į parlamentą, informavo kaimynai: „Buvo vėlu, vakaras, kaimynai bar bar į duris, sako, kad profesorius visus kviečia bėgti ten“.
Seimo salėje laikas bėgo laukiant tankų ir girdint pranešimus, kad jie artėja. Kunigas Robertas Grigas visiems suteikė paskutinį patepimą – tada, mena pašnekovė, suklaupė net komunistai. Tikėta, kad signatarus ištiks Pilėnų likimas.
„Viskas išsitęsė laike ir reikėjo kažką daryti. Aš raudonplaukė nuo gimimo, neturiu nei blakstienų, nei antakių, grimuotojai labai mėgo mano veidą, sakydavo, kad ant jo gali bet ką nupaišyti. Manęs be makiažo nepažindavo, aš tam, kad susikaupčiau, atsisėdau ir dažiausi. Pribėgo užsienio korespondentas, sakė, „crazy woman, what are you doing“ (pakvaišusi moterie, ką tu darai – DELFI), tau tankai eina ant galvos. O ką jūs darytumėt, jei sėdėtumėt uždaroj patalpoj ir žinotumėt, kad eina tankai? Tu turi jų sulaukti.
Dabar supratau, kad stresas taip reiškėsi. Aš susigėdau ir paaiškinau – aš esu aktorė, aš norėčiau numirti graži“, – prisiminė N. Oželytė.
Jos aiškinimu, žmonės jautėsi kaip kine, niekas negalėjo suvokti, kad riba gali būti peržengta. Jie laukė patys nežinodami ko. Pašnekovė pamena mūvėjusi vyro padarytą sidabrinę apyrankę. Deputatė Zita Šličytė pastebėjo, kad apyrankė tapo visa juoda. Gydytojai N. Oželytei vėliau paaiškino, kad kada gilus stresas paslėptas, į išorę neprasiveržia, kažkas išsiskiria iš odos ir sidabras oksiduojasi, pajuoduoja.
O stresas „išlindo“ tik po dviejų mėnesių pamačius reportažą iš Sitkūnų, kada kartota Vytauto Landsbergio kalba Sausio 13-osios naktį. „Aš patyriau, ko nebuvau patyrusi, tai buvo isterija, bet ne riksmo: aš pradėjau drebėti. Po dviejų mėnesių. Aš nesu mistikė, tačiau tą mistinę naktį psichika apgynė kiekvieną žmogų nuo bet kokios perteklinės reakcijos. Mes buvome absoliučiai ramūs, mes pasikeitėme tik tada, kai išgirdome apie pirmąjį kraują“, – pasakojo N. Oželytė.
N. Oželytę Sausio 13-ąją nustebino į parlamentą neatėję signatarai, tačiau jų pavardžių ši neišdavė. Ji su signatare Rasa Juknevičiene skambino nepasirodžiusiems kolegoms – vienas asmuo atšovė, kad kažkas turi likti gyvas ir atstovauti Lietuvai. Tačiau pašnekovė tokio atsakymo nesmerkia – esą kiekvienas tokią akimirką elgiasi pagal supratimą.
Tą akimirką atsimins ir po mirties
N. Oželytė atsimena Sausio 13-osios naktį, tačiau paskui atmintyje viskas išsiplauna iki aukų laidotuvių.
Laidotuvių rytą per radiją N. Oželytė kalbėjo, kad pačiai jau negresia turėti vaikų, bet besilaukiančių moterų maldavo ir prašė nenaikinti vaikų – aiškino, kad žudynėms prieštarauja fiziologija.
Kruvinąją naktį žuvo laisvės gynėjas 17-metis Darius Gerbutavičius. Tėvai kartu su visomis Sausio 13-osios aukomis jo nešarvojo sporto rūmuose. V. Landsbergis paprašė N. Oželytės vykti į jo laidotuves, nes kiti signatarai vyko stovėti garbės sargyboje sporto rūmuose.
„Man liepė, aš važiuoju – neveikė jau nei protas, nei jausmai. Aš nulekiu į Teresės bažnyčią, nusileidžiu į apačią ir matau vaizdą – jis ir po mirties man stovės akyse. Guli gražuolis berniukas karste, iš vienos pusės stovi tėvas, iš kitos – mama. Ramai ramiai nuleidę galvas, kaip kokiam šventam paveiksle.
Jaučiau atsakomybės ir kaltės jausmą, bijojau arčiau prieiti – juk aš balsavau už nepriklausomybę, tai ir mano atsakomybė, kad vaikas čia guli. Galvojau, geriau mano vaikas čia gulėtų, tada aš kankinčiausi. Aš nežinojau, ką tėvams sakyti. Mama į mane pakėlė akis, mes apsikabinome, mes verkėme, ir staiga man šalta mintis, atsirado visiškai iš niekur, nors aš mistikomis netikiu. Jeigu aš jos ryte nebūčiau pasakiusi per radiją, tikrai nedrįsčiau sakyti: kad jeigu aš kada nors dar galėsiu turėti vaikų, niekada jų savyje nesunaikinsiu. Tai buvo neįtikėtina, mano mergaitės jau buvo paaugusios, ne tas amžius, dabar jau galima brandžioms moterims gimdyti vaikus, tada nelabai. Man ta mintis praėjo, palydėjome D. Gerbutavičių į kapus“, – prisiminė tuomet 37-erių N. Oželytė.
Ir tik vėliau ji sužinojo, kad Sausio 13-ąją jau laukėsi. „Nueinu pas savo gydytoją, o ji sako, „tu ką, aš gi girdėjau tave per radiją“. Todėl aš dėkinga D. Gerbutavičiaus mamai už savo vaiką, pasakiau jai tai praėjusiais metais per Sausio 13“, – prisipažino N. Oželytė, tais metais susilaukusi trečios dukters.
Nepritaria „meiteliui“ Lukiškių aikštėje
Ar 1991 m. susitelkusi tauta dabar nėra per daug susiskaldžiusi, draskydamasi dėl, pavyzdžiui, paminklo Lukiškių aikštėje?
N. Oželytės vertinimu, debatai dėl Lukiškių rodo, kad mes turime temperamentą ir nesame abejingi. Tačiau ji pripažino, kad dar negalima rasti tinkamos intonacijos – laisvė mums dar neįprasta.
„Gerai, kad kalamės, aš pati esu už Vytį, bet esu už skrendantį, švytintį Vytį, ne už tą baisų arklį. O pasiūlytas meitelis – ten ne arklys, kam įžeidinėti. Mes turime skristi, tai turi būti šviesos žinia, šviesos raitelis, o ne kažkas kaip rusas, kuris nori kalaviju galvą nukirsti. Nesąmonė“, – pasiūlytam Vyčiui nepritaria signatarė, kuri palaiko Gitenio Umbraso siūlytą Vyčio paminklą.
Konkurse nugalėjusios bunkerio idėjos N. Oželytė nepalaiko dėl siunčiamos žinios – esą juo tarsi raginama sulįsti į bunkerį, o mūsų tauta iš jo dar neišlindo.
Kartu signatarė ragino Lietuvos žmones baigti save plakti ir įvertino, ką šaliai padarė okupacija.
„Kodėl kai kurie žmonės nori grįžti į tarybų valdžią? Jie nori kalėjimo saugumo, kada viskas garantuota ir tau nieko daryti nereikia. Kol tu sėdėjai kalėjime, tau atrofavosi iniciatyva. Juk geras žmogus – ne profesija. Mums nuo mažens buvo įkalta į galvą – nerodyk iniciatyvos, nes būsi nubaustas, būk kaip visi. Toks buvo idealas. Aš savo vaikystės dienoraščiuose nuo penktos klasės rašydavau, kad prisižadu būti kaip visi. Vargšas vaikas“, – kalbėjo N. Oželytė.
Siūlančius griauti paminklą S. Nėriai siūlo pradėti nuo A. Brazausko
N. Oželytės nenustebino, kad aktorius Donatas Banionis, dirigentas Saulius Sondeckis prieš savaitę paskelbti bendradarbiavę su KGB.
„Tie, kuriems labai gaila šių dviejų žmonių, pažiūrėkite, ką jie veikė laisvoje Lietuvoje. Vienas važiuodavo pas Putiną nusilenkti, pasakyti, kokia prasta Lietuva, kaip ko nevertina, pasiimti medalio, o kitas, neminėsime pavardžių, ir viso agitavo turėdamas antinatinių pozicijų“, – aiškino signatarė.
N. Ožleytė pasakojo, kad jai su D. Banioniu tekę filmuotis ir ji pastebėjusi, kad kai kurie kolegos su aktoriumi negražiai elgėsi. Paklausus, kodėl taip yra, kolegos jai liepė tylėti ir papasakojo, ką darė D. Banionis.
„Manęs jiedu nenustebino – taip ir turėjo būti. Ir tai, kad dabar Saulius, mano jaunystės draugas, jo sūnus, sako, kad labai stebisi – nu Sauliuk, Sauliuk, ar tikrai“, – tėvo priklausymu KGB abejojančiam S. Sondeckio sūnui rėžė N. Oželytė.
Signatarė taip pat ragina liautis būti rusais ir nustoti griauti paminklus. Jos manymu, turime priimti save tokius, kokiais esame.
„Jeigu žmonės, kurie dabar nori nuversti, apspjaudyti Salomėją Nėrį, kurie dar turi priekaištų Justinui Marcinkevičiui, pirmuoju prezidentu po nepriklausomybės išsirenką tą, kuris buvo sovietų įnagis Lietuvai valdyti, tai yra AMB, tai nueikit, nugriaukit jo biustą. Jis buvo tiesioginis konkrečiai, ir KGB ataskaitos gulė ant jo stalo, aš tą papkę mačiau. Apie ką jūs iš viso kalbat tada“, – apie pirmąjį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską kalbėjo N. Oželytė.