Nors pastaruosius keletą metų savižudybių skaičius stabilizavosi, šiemet jis vėl šoktelėjo net 18 proc.
Specialistai tai sieja su garsaus TV laidų vedėjo ir aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtimi, kuri, be kita ko, visuomenėje įžiebė diskusiją, ar apskritai įmanoma padėti nusižudyti norinčiam žmogui. Į šį klausimą ketina atsakyti Lietuvoje prasidedanti savižudybių prevencijos kampanija „Tyla žudo“, kurios tikslas – paskatinti kiekvieną iš mūsų imtis aktyvių veiksmų, keičiančių nusistovėjusį bejėgišką požiūrį į savižudybę.
Tarp Lietuvos jaunimo savižudybės – pagrindinė mirties priežastis
Pasak kampaniją inicijavusios pagalbą telefonu teikiančios „Jaunimo linijos“ vadovo Pauliaus Skruibio, šimtui tūkstančių Lietuvos gyventojų tenka per 30 savižudybių. Toks rodiklis būdingas tik tokioms posovietinėms šalims, kaip Rusija ar Kazachstanas, o Vakarų Europos vidurkį lenkiame net kelis kartus. Nors pagrindinis rizikos amžius, kai įvykdoma daugiausiai savižudybių, svyruoja nuo 45 iki 59 metų, specialistams kelia nerimą, kad jaunimo grupėje (16-30 metų) savižudybės yra pagrindinė mirties priežastis.
Lyginant savižudybių skaičių pagal lytį, vyrai savižudybę renkasi dažniau. Tačiau, pašnekovo teigimu, taip yra ne tik todėl, kad vyrai linkę mažiau dalintis ir kalbėti apie savo sunkumus. Yra ir kita labai svarbi priežastis: jie pasirenka žiauresnius ir greičiau veikiančius savižudybės būdus. Tuo tarpu moterys po bandymo nusižudyti išgyvena dažniau – jų pasirenkami būdai nėra tokie staigūs, todėl dažniau jas spėjama išgelbėti. Du trečdaliai žmonių, kurie nusižudo, tai padaro išgėrę. Vieni jau turi labai rimtų problemų, susijusių su alkoholiu, priklausomi nuo jo, kitiems alkoholis tiesiog nuima stabdžius.
Taip pat įvairūs moksliniai tyrimai bando įvertinti nusižudžiusių ir bandžiusių žudytis žmonių santykį. Kadangi surinkti tokią statistiką sudėtinga, skaičiai labai įvairuoja – nuo 20:1 iki 100:1.
„Lietuvoje turime tūkstantį žmonių, kurie nusižudo, taigi mėginimų nusižudyti būtų galima prognozuoti nuo 20 iki 100 tūkst. Bet kuriuo atveju savižudybių aktualumas Lietuvoje išlieka. Kol kas sunku spręsti, ar šių metų augimas – tik vienkartinis svyravimas ar tendencija. Nesinori dramatizuoti, visgi situacija negerėja. Todėl pagrindinis kampanijos tikslas – telkti visuomenę savižudybių problemos sprendimui, kad kiekvienas galėtų padaryti kažką situacijai pakeisti. Ne veltui pasirinkome pavadinimą „Tyla žudo“. Žmogus, kuriam yra blogai, kuris mąsto apie savižudybę, kartais niekam to nesako, su niekuo apie tai nesidalina. Tuomet tyla iš tiesų žudo. Aplinkiniai lyg ir mato, kad kažkas ne taip, bet nedrįsta paklausti ir kalbėtis. Visgi dažniausiai savižudybę planuojantis žmogus vienaip ar kitaip apie tai užsimena. Taip pat tyla žudo, kai toks žmogus skambina pagalbos telefonu, bet linija užimta, nes skambučių yra kur kas daugiau nei galimybių atsiliepti.
Mes kviečiame žmones apsilankyti tinklapyje www.sumazinktyla.lt ir ten atlikti bent vieną iš trijų veiksmų: užsiregistruoti savanoriu „Jaunimo linijoje“, paaukoti pinigų šiai linijai (tebūnie tai 3 Lt per mėnesį) arba tiesiog perskaityti informaciją apie savižudybės rizikos ženklus ir išplatinti ją savo draugams. Tuo tarpu žmogus, kuriam yra blogai, čia ras informacijos, kaip galima padėti sau pačiam, ir pateiktų pavyzdžių pagrindu susidaryti atsigavimo planą“, - pasakojo P. Skruibis.
Kaip savižudybių statistiką pakoregavo V. Šapranausko mirtis
Paklaustas, kaip statistiką paveikė V. Šapranausko savižudybė, psichologas neslėpė, kad niekuo kitu negalintis paaiškinti savižudybių skaičiaus šoktelėjimo gegužės mėnesį.
„Lyginant šių metų statistiką su keletu ankstesniųjų, pirmaisiais metų mėnesiais savižudybių skaičius buvo vos šiek tiek didesnis arba panašus, gegužę šoktelėjo į viršų, o birželį vėl grįžo prie ankstesnių metų vidurkio. Vis dėlto V. Šapranauskas buvo žmogus, kuris žinomas absoliučiai visiems, todėl jo mirtis tikrai turėjo poveikį. Kai žmogui gyvenimas atrodo niūrus, po tokio įvykio viskas atrodo dar niūriau – esą jei jau toks žmogus neranda kitos išeities, ką galiu padaryti aš? Iš tiesų, „Jaunimo linija“ sulaukė nemažai paauglių, kurie aiškino, kad eis ir pasikars, skambučių. Dauguma skambinusiųjų neturėjo tiesioginio motyvo nusižudyti, tačiau bandė suprasti, kas čia įvyko. Taip pat esu kalbėjęs su ne vienu tėvu ar mama, kurie klausė, ką sakyti vaikui, kuris žiūrėjo „Chorų karus“, iš kurių dingo V. Šapranauskas. Juk informacijos nenuslėpsi, kai visa aplinka tiesiog ūžia“, - aiškino pašnekovas.
Tačiau Lietuvoje savižudybė vertinama nevienareikšmiai. Ypač mažai užuojautos jaučiama žmogui, kuris žudosi dėl finansinių problemų – pavyzdžiui, nebegalėdamas išmokėti paskolos, tačiau iš tiesų problemas palieka su vaikais likusiai žmonai. „Tokio žmogaus gyvenimo faktai labai aiškūs, bet mes nežinome, kaip jis jautėsi, kokį skausmą patyrė, ar jis buvo depresijoje. Niekada nežinai, kodėl vienas iš tokios situacijos išsikapsto, o kitas nusižudo. Kai žmogus atsiduria gilioje depresijoje, racionalus mąstymas išsijungia. Tuomet tu nebegalvoji nei apie savo artimuosius, nei apie dar ką nors. Kartais tereikia nuoširdaus, atviro pokalbio. Jis negrąžins paskolų, bet jei palengvinsime žmogaus skausmą leisdami išsikalbėti, jam truputį prasiplės akiratis ir jis pradės matyti, kad išeičių dar yra. Toks yra pagrindinis „Jaunimo linijos“ tikslas, tačiau taip padėti kenčiančiam žmogui gali kiekvienas iš mūsų“, - sakė psichologas.
Kas vyksta nusižudyti nusprendusio žmogaus viduje
„Lietuviams būdinga bejėgiška nuostata, kad esame savižudžių tauta ir nieko čia nepadarysi. Kampanijos tikslas – keisti šį bejėgišką požiūrį. Mes negalime pakeisti viso pasaulio, bet galime padaryti kokį nors paprastą, konkretų dalyką, kuris priklauso nuo mūsų. Ir kuo daugiau žmonių įsitrauks į šiuos konkrečius veiksmus, tuo greičiau keisis ir bendra visuomenės nuostata. Šios problemos negali išspręsti vien tik psichologai, psichiatrai ar sveikatos politikai. Tai visuomenės mentaliteto reikalas“, - teigė P. Skruibis.
Kokie ženklai praneša apie savižudybę? Būna ir taip, kad artimo žmogaus savižudybė – kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tai reiškia, kad ženklų nebuvo arba jie nebuvo matomi šeimos nariams. Kitas variantas – ženklai buvo, bet nepasirodė rimti, arba buvo bandyta kažką daryti, bet tai nepadėjo.
„Reikia suprasti, kad visiems padėti tikrai nepavyks. Kartais bejėgiai ne tik artimieji, bet ir geriausi specialistai, nes tai žmogaus sprendimas. Tu negali iš žmogaus atimti sprendimo galimybės. Tačiau daugeliu atvejų kažką padaryti galima ir būtina daryti. Diskusija apie tai, ar įmanoma padėti savižudybę pasirinkusiam žmogui, ar reikia iš jo atimti sprendimo teisę, rodo, kad į savižudybę galima žiūrėti dvejopai: racionaliai ir labiau iš emocinės pusės. Racionaliai žiūrint, gal iš tiesų nenusisekė žmogaus gyvenimas. Jeigu jis padarė gyvenimo apžvalgą, suskaičiavo visus privalumus bei trūkumus ir nusprendė, kad nebėra prasmės daugiau gyventi, tai yra jo pasirinkimas.
Žiūrint iš emocinio skausmo pusės, kaip pasakoja žudytis bandę žmonės, racionalumo toje situacijoje labai mažai. Įsivaizduokite, kad jūs sėdite kankinimų kėdėje ir esate labai stipriai kankinamas. Dėl nepakeliamo skausmo galite pasakyti bet ką – visus išduoti, užmiršti artimuosius. Tačiau tai nereiškia, kad toks jūsų pasirinkimas. Tiesiog skausmas stipresnis už jus. Žudytis bandantis žmogus patiria ne fizinę, bet dvasinę kančią. Taigi kokią poziciją pasirinksime mes? Sakysime, kad jeigu jau žmogus taip kenčia, tegu ir nusibaigia? Ar visgi nuspręsime jam padėti, kad jis kentėtų mažiau? Jeigu sumažėjus kančiai jis vis tiek nuspręs nusižudyti, mes jau nieko nepadarysime, bet sumažinti kančią iš tiesų įmanoma. Kartais žmogus serga realia psichikos liga – pavyzdžiui, sunkia depresija. Manyti, kad tegu ir žudosi, jeigu taip nusprendė, sakyčiau, netgi nelabai padoru. Pirmiausiai žmogui reikia paaiškinti, kad tokiais simptomais pasireiškia liga, kurią įmanoma išgydyti“, - svarstė pašnekovas.
Pasak P. Skruibio, daug psichologų įsitikinę, kad visos savižudybės susijusios su psichikos liga. „Aš asmeniškai taip nemanau. Jei kalbėtume apie išsivysčiusias Vakarų šalis, kuriose savižudybių skaičius labai mažas, dauguma jų iš tiesų susijusios su psichikos problemomis. Lietuvoje jas tikrai lemia ne tik šis veiksnys, bet ir bendros nuostatos, socialinė situacija ir kiti dalykai“, - įsitikinęs psichologas.