Apie J. Pilsudskio asmenybę Vilniuje paskaitą skaitęs lenkų disidentas, politinis publicistas, vieno didžiausių šios šalies laikraščių „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, 2014 metais tapęs Lietuvos laisvės premijos laureatu, Adamas Michnikas sako, kad J. Pilsudskis iki šiol laikomas gana prieštaringa asmenybe.
„Pilsudskis buvo ištikimas LDK sūnus, jis tiesiog toks buvo, jis save laikė lietuviu. Jis žiūrėjo į Varšuvą, Poznanę kaip į svetimą kraštą. Jis manė, kad tikroji Žečpospolita yra čia (Vilniaus krašte – red.). Jis save laikė Lietuvos žemės sūnumi ir absoliučiai neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus, tai buvo už jo suvokimo ribų“, - sakė A. Michnikas, pajuokavęs, kad jeigu lietuviai už šią paskaitą dar galėtų jam atleisti, tai lenkai - tikrai ne.
Anot jo, J. Pilsudskiui Lenkija be Vilniaus buvo kaip žydams Izraelis be Jeruzalės – tai buvo tiesiog neįmanoma. Jis Vilnių laikė Lenkijos širdimi, neatskiriama jos dalimi.
„Ir jis nesugebėjo suvokti, kad taip pat Vilnius svarbus buvo lietuviams, nesvarbu, kad tarpukariu nedaug lietuvių gyveno Vilniuje. Ir šis ginčas buvo neišsprendžiamas, nes jeigu ta pati vieta yra šventa lenkams ir lietuviams, tai nereikėjo būti lietuvių lenkofobu ar lenkų lietuvofobu, kad neleistum atiduoti Vilniaus“, - aiškino A. Michnikas.
Jis mano, kad anuomet joks kompromisas tarp abiejų tautų tiesiog nebuvo įmanomas, todėl ir dabar reikėtų istoriją palikti istorijai. O svarbiausia - neleisti istorijai apibrėžti dabartinių Lietuvos ir Lenkijos santykių.
Lenkai Vilnių laiko lenkišku miestu
Anot A. Michniko, lenkų jausmus Vilniui yra gana sunku paaiškinti. „Tai yra panašiai kaip su Krymu. Parodykite man bent vieną rusą, kuris pasakytų, kad Sevastopolis – tai ukrainietiškas miestas. Raskite lenką, kuris pasakytų, kad Vilnius nėra lenkiškas miestas. Visa Lenkijos istorija taip susijusi su Vilniumi“, - sako jis.
Tačiau jis skuba paaiškinti, kad lenkai dabar yra laimingi, jog Vilnius yra nepriklausomos Lietuvos sostinė, kad gali čia atvažiuoti, kad tarp mūsų valstybių nėra sienos. Jo įsitikinimu, lietuviškuoju Vilniumi džiaugtųsi ir paties J. Pilsudskio anūkai, šiuo metu gyvenantys Varšuvoje. „Mes šį miestą mylime labai nuoširdžia meile“, - paaiškina jis.
Anot jo, šiuolaikinėje Lenkijoje niekam net į galvą neateitų gvieštis Vilniaus, Gardino ar Lvovo. Jis įsitikinęs, kad lenkams būtina garsiai pasakyti „ne - mes šito nenorime“.
Pasak A. Michniko, nepaisant to, kad Lenkijoje J. Pilsudskis kartais yra vos ne sudievinamas, jis buvo tikrai prieštaringas – jį galima drąsiai vadinti revoliucionieriumi, perversmo organizatoriumi, konspiratoriumi. Negana to, jis klastojo rinkimus, susidorojo su politiniais oponentais ir netgi ne visada matė reikalą viešai sakyti tiesą.
„Jis turėjo savo aplinką, o su kitais daug nediskutavo. Jam svarbiausia buvo kariuomenė. Jo mąstymo būdas buvo kilęs iš XIX amžiaus. Jis turėjo savyje visą Lenkiją – viską, kas gera ir viską, kas bloga. Po savęs jis paliko tautai norą kovoti dėl nepriklausomybės“, - sakė A. Michnikas.
Kalbėdamas apie diktatoriško būdo J. Pilsudskio asmenybę, A. Michnikas ne kartą minėjo matantis paralelių tarp jo ir dabartinės Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininko Jaroslawo Kaczynskio mąstymo.
„Tačiau, Lenkijos ir Europos laimei – Kaczynskis nėra Pilsudskis“, - sarkastiškai pajuokavo A. Michnikas, pridurdamas, kad skirtumas tarp jų yra toks didelis, kad jį mielai gautų grynais.
Jis pridūrė besidžiaugiantis intensyvėjančiu Lietuvos ir Lenkijos dialogu, tačiau netiki „tais džentelmenais“ - omenyje turėdamas dabartinę Lenkijos valdžią. Jis mano, jog Lenkija imasi žingsnių Lietuvos link, mat nenori būti Europoje izoliuota. Jis įsitikinęs, kad dabartinės Lenkijos valdžios mąstymas tiesiog neleidžia gerbti kitų kultūrų, tautų ar valstybių.
„Išgyvenome komunizmą, išgyvensime ir Kaczynskį“, - pajuokavimu diskusiją užbaigė A. Michnikas.