Taip mano istorikas Vytautas Jokubauskas, kuris Vilniaus knygų mugėje pristatė naują savo knygą „Mažųjų kariuomenių galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis“.
„Šiuo metu vykstantis konfliktas jau buvo užprogramuotas. Rusija prarado tai, dėl ko 300 metų sunkiai kovojo – galią, žemes. Viskas prasidėjo Vienos kongreso metu, kai Europos valstybių vadovai susirinko nuspręsti Europos politinę ir ekonominę situaciją po Napoleono karų. Tačiau susitarimas buvo sugriautas Pirmojo pasaulinio karo metu. Po to – Versalio sutartis, Antrasis pasaulinis, Šaltasis karas. Subyrėjus Sovietų sąjungai, Rusija neteko daugelio šalių, kurios viena po kitos persiorientavo į Vakarų erdvę. Ir nors atrodytų, kad turėjome pasimokyti iš branduolinio ginklo išbandymo, Holokausto, Rusija nori sugrįžti į 17 amžių, Romanovų dinastijos pradžią, atgauti tas teritorijas, kurias tuo metu turėjo. Šiuo metu laimi Europa ir Rusija tą jaučia“, – po knygos pristatymo sakė jis.
Bijo branduolinio ginklo
V. Jokubausko teigimu, Rusija silpsta. Nenorėdami visiškai užleisti savo pozicijų jie kyla į kovą į priekį stumdami savo lyderį Vladimirą Putiną.
Priemonių sustabdyti tai, kas vyksta, turime nedaug. Pagal rusų įstatymus, peržengti Rusijos federacijos sienų niekas negali. Jei būtų taip pasielgta, tai reikštų, kad rusai įgauna teisę panaudoti masinio naikinimo ginklą. Taigi šios šalies negalime nugalėti jėga, kaip kad buvo nugalėta Japonija ar Napoleonas.
Todėl ir stebime labai keistą procesą – didžiosios Europos valstybės stengiasi neskelbti karo, kad neišprovokuotų dar didesnės agresijos, o Rusija to nedaro, nes žino, kad karo atveju jų ekonominė padėtis dar labiau suprastėtų, žino, kokia bus pasaulio opinija. Galiu patikinti, kad dabar besitęsiantis konfliktas tikrai nesibaigs po kelių savaičių ar mėnesių. Tad mes turėtume siekti užkirsti kelią priešo plitimui“, – įsitikinęs jis.
Ko turime pasimokyti iš Graikijos?
Paklaustas, kokios strategijos šiuo atveju turėtų laikytis Lietuva, V. Jokubauskas patikino, kad kol palaikome draugiškus santykius su JAV, pernelyg baimintis nereikėtų.
„Gali būti, kad greitu metu sulauksime kažkokio ekonominio, diplomatinio spaudimo, tikriausiai bus kėsinamasi į mūsų praeitį, istoriją, tačiau tiesioginės agresijos tikėtis nereikėtų. Kol mūsų šalį gina JAV karinės pajėgos, NATO, tikrai turėtų būti ramu. Visai kitokia situacija susiklostytų, jei pavyzdžiui, JAV reikėtų dalyvauti svarbesnėse kovose.
Jei iš Lietuvos pasitrauktų JAV su NATO, tuomet mums reikėtų vienytis su artimiausiomis kaimynėmis – Latvija, Estija, Lenkija ir ta pačia Ukraina. Net jei ji būtų susiskaldžiusi, tikėtina, kad turėtume papildomų 30 milijonų žmonių. Paprastai tariant, trumpalaikėje perspektyvoje mes turime saugumo garantijas, vidutinėje perspektyvoje – tikėtina, bet jei galvosime apie valstybės egzistenciją ne 3, 5 ar 25 metus, jei norime švęsti Lietuvos valstybės nepriklausomybės dviejų šimtų metų jubiliejų, turime pergalvoti savo šalies gynybos strategiją. Turime suprasti, kad jei norime būti Vakarų dalimi, geri santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos – neįmanomi.
Taigi jei žvelgiame į šalies apsaugą ne 2018-aisiais, o, pavyzdžiui, 2050-aisiais, turime suprasti, kad tam reikia skirti daugiau dėmesio ir lėšų. Esame keista šalis. Europos Sąjungos prašome mus paremti pinigais, NATO – mus apsaugoti, o patys nieko nedarome, tik rėkiame, kokie esame maži ir silpni. Pavyzdžiui, graikai, nors ir patyrė BVP nuosmukį, kariuomenei skiria 3 proc. BVP, savo ruožtu Lietuva tą skaičių tik neseniai padidino iki 1,1, nors mūsų valstybės skola – keturis kartus mažesnė. Jei patys savimi nepasirūpinsime, niekas kitas to nepadarys. Negalime pasigirti didžiuliais naftos kiekiais, kaip, pavyzdžiui, Kuveitas. Nesame ta valstybė, dėl kurios Vakarai turėtų padaryti viską“, – pastebi jis.
NATO turime laikytis tvirtai įsikibę
Pristatomoje monografijoje jis analizavo Lietuvos valstybės karinę gynybą, mažųjų valstybių gynybos galimybes ir paramilitarinių organizacijų įsitraukimą į gynybos sistemą tarpukariu. V. Jokubauskas tikina nustebęs, kaip dažnai rengiant knygą jį apimdavo déjà vu jausmas.
„Tačiau didžiausias skirtumas tarp tų ir šiandieninių laikų yra tas, kad dabar yra NATO. Turime daryti viską, kad ši sąjunga, koalicija su JAV priešakyje, nuo mūsų nenusisuktų, į Lietuvą žiūrėtų rimtai. Svarbiausia, kad Rusija nepateiktų fakto, kad Lietuvos valstybės nėra. Tai reiškia, kad jei būsime puolami, turime stengtis ne laimėti – to niekada nebus, bet atsilaikyto tol, kol atvyks mūsų sąjungininkai. Tam reikalinga ne viena brigada, ne vienas procentas kariuomenei nuo BVP. Kiekvienas pilietis turi jausti atsakomybę. Paramilitarizmas ir yra piliečio pasirengimas karo metu. Kiekvienas pilietis turi žinoti, ką daryti, jei šalį puls. Ir tikrai nebūtinai reikia imti ginklą ir eiti į miškus. Neturime bijoti diskutuoti apie karą. Kalbėsime mes apie tai, ar ne, įtakos neramumams tai nepadarys, bet mūsų pasirengimas priešą atgraso. Kuo garsiau apie tai kalbame, tuo aiškesnį signalą, kad esame pasirengę, priešui siunčiame. Būna, kai kurie sako, kad taip elgdamiesi esą keliame paniką. Toks požiūris – naudingas mūsų priešui, kuris ir siekia, kad karui nebūtume pasiruošę nei materialiai, nei konceptualiai, kad žmonės tiesiog nežinotų, ką daryti“, – pastebi jis.
Nors jokio asmeninio santykio su kariuomene jis neturi, tikina, kad tai – privalumas. Situaciją jis gali matyti iš šono.
„Deja, šiandien ji nėra gera“, – patikino V. Jokubauskas.