Iš keturiolikos ministrų kabineto narių, vyriausybei po prezidento rinkimų atnaujinus įgaliojimus, pasikeitė keturi ministrai. Į Liuksemburgą gegužę turėtų išvykti į Europos Audito Rūmus siūlomas finansų ministras socialdemokratas Rimantas Šadžius.
Energetikos ministro poste Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovą Jaroslavą Neverovičių pakeitė nepartinis Rokas Masiulis, vidaus reikalų ministro poste „tvarkietį“ Dailį Alfonsą Barakauską – taip pat nepartinis Saulius Skvernelis. Švietimo ir mokslo ministro poste iš „darbiečių“ pas socialdemokratus pasukusį Dainių Pavalkį pakeitė „darbietė“ Audronė Pitrėnienė, o sveikatos apsaugos ministro poste socialdemokratę Rimantę Šalaševičiūtę – partijos kolega Juras Požela.
Tuo metu antradienį vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis taip pat pranešė, kad yra pasiryžęs pateikti atsistatydinimo pareiškimą. Tiesa, data nuo kada jis nebeeis pareigų, lieka neaiški.
„Partijos neturi, ką deleguoti“
Dabartinės valdančiosios koalicijos partnerių santykiai nuo pat pradžių buvo sudėtingi, sako Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologė J. Novagrockienė. „Koalicijos nariai turėjo labai skirtingų interesų, nors, atrodė, kad kai kurių koalicijos narių kryptis yra panaši. Tačiau Lenkų rinkimų akcija galų gale turėjo pasitraukti. Traukiantis vienai partijai, vyksta pasikeitimas ir vyriausybės sudėtyje“, – aiškina politologė.
Pasak J. Novagrockienės, partijoms trūksta stiprių asmenybių, kurios galėtų eiti ministro pareigas: „Jos tiesiog neturi žmonių – tai įrodo ir vidaus reikalų ministro S. Skvernelio atvejis“.
Panašiai kalba ir politikos apžvalgininkas R. Valatka, kurio teigimu, Lietuvai apskritai per sunku turėti tos pačios sudėties vyriausybę visą kadenciją.
„Per silpni veikėjai, ministrai. Juolab jų pasirinkimas iš tokių partijų, kaip Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, yra mažų mažiausiai keistas. Vieni ministrai buvo „statyti“ kaip mokantys užsienio kalbą, nors tuo galima abejoti; kiti nepaskirti [vadovauti ministerijai] kaip nemokantys kalbos. Tas pats S. Skvernelis – sugautas gatvėje, jis nebuvo partijos narys. Į energetikos ministro postą Darbo partija delegavo Roką Masiulį.
Šitaip formuojant vyriausybę ir neturint stiprių lyderių, keista, kad ji dar nepriėjo iki tos ribos, kai jau reikia pasitikrinti Seime. Man atrodo, kad ketveri metai vienam premjerui ir vyriausybei dar per sunkus uždavinys Lietuvoje“, – naujienų portalui LRT.lt komentuoja R. Valatka.
Iki lemiamos ribos – ne tiek jau daug
Kai iš pareigų pasitrauks vidaus reikalų ministras S. Skvernelis, ir jei interpeliacija iš posto išverstų aplinkos ministrą „tvarkietį“ Kęstutį Trečioką, vyriausybėje būtų pasikeitę lygiai pusė ministrų – iki lemiamos ribos trūktų dar vienos rokiruotės ministrų kabinete. Įstatymas numato, kad vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, jei joje pasikeičia daugiau nei pusė ministrų.
Pasipiktinusi itin mažomis pieno supirkimo kainomis, Lietuvos pieno gamintojų asociacija trečiadienį Vilniuje surengė protesto akciją. Piketuotojai ragina premjerą atleisti žemės ūkio ministrę Virginiją Baltraitienę iš pareigų. Pati ministrė trauktis iš užimamų pareigų neketina.
„Sunku pasakyti, ar išdirbs [vyriausybė visą kadenciją]. Jei įjungtume algoritmą, per kiek laiko krinta ministras, o pastaruoju metu [jie] į visokias perturbacijas patenkama vis dažniau, visko gali būti. Bet kokiu atveju, turbūt turėtų ši vyriausybė dirbti iki pabaigos. Kita vertus, gal Algirdui Butkevičiui būtų naudinga kristi ir pasitraukti – tauta mėgsta aukas“, – svarsto R. Valatka.
Tuo metu politologė J. Novagrockienė mano, kad artėjant rinkimams būtų neprotinga ir neracionalu sulaukti didesnių pokyčių vyriausybėje. „Artėjant rinkimams reikėtų išlaikyti vyriausybę, nes, kitu atveji, tai duotų daug nuostolių šalies valdymui ir sprendimų priėmimui“, – LRT.lt kalbėjo TSPMI politologė.
A. Butkevičiaus vyriausybė gali būti antroji, kuri išdirbs visą kadenciją. Prieš tai dirbusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė buvo pirmoji nuo nepriklausomybės atkūrimo, kuri išdirbo visą kadenciją.