Kavarsko miestelyje gyvenantis 67 metų A. Simaška – tikra vietos įžymybė. Apie jo sukauptą radijo imtuvų kolekciją žino visi čia gyvenantys, pas jį, lydimi seniūno Algirdo Gansiniausko, užsuka ir garbingi miestelio svečiai.
„Dabar mano kolekcijoje – daugiau kaip 350 radijo imtuvų“, – prisipažįsta A. Simaška, savo vertingą kolekciją laikantis buvusiame ūkiniame pastate. Kolekcionuoti radijo imtuvus jis pradėjo dar prieš išeidamas į pensiją – vyras šiandien net negali paaiškinti, iš kur atsirado aistra radijui.
„Radijas mane domino dar nuo vaikystės, bet niekada jų nerinkau, o kai pradėjau, nebegalėjau sustoti“, – sako kavarskietis.
Jo kolekcijoje – ne tik rusiški, latviški ar baltarusiški, bet ir imtuvai, pagaminti Vokietijoje, Danijoje Norvegijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. A. Simaškai pavyko išsaugoti ir lietuviškų aparatų, pagamintų Kauno radijo gamykloje. Kiekvienas eksponatas – atskira istorija: A. Simaška ilgai gali pasakoti, kur ir kada radijas pagamintas, kuo jis išskirtinis.
Sukaupti tiek senovinių radijo imtuvų A. Simaškai nebuvo lengva – vyras jų ieškojo ne tik sendaikčių turguose (vykdavo ir į Latviją), bet ir laikraščiuose skelbdavo skelbimus. „Už dyką nelabai kas juos atiduoda, todėl pirkdavau – vieni kainuodavo apie 200 Lt (apie 55 eurus), kiti ir 20 Lt (5-6 Eur), o už vertingiausius esu sumokėjęs ir po 400-500 (115-145 Eur)“, – kolekcininkas prisipažino, kad į savo kolekciją yra investavęs daugiau kaip 10 tūkst. Eur.
Pradėjęs kaupti senovinius radijo imtuvus A. Simaška iš pradžių planavo juos laikyti tik viename buvusio ūkinio pastato kambarėlyje, tačiau ir pats nė nepastebėjo, kaip jo namuose atsirasdavo vis daugiau eksponatų. Dabar jie išdėstyti net trijuose kambariuose dviejų aukštų pastate.
Kavarskiečio kolekcijoje yra ir universalių radijo imtuvų – jie pagaminti ir su patefonais, ir su magnetofonais, ir net juodai baltai rodančiais televizoriais. Ne visi, bet didžioji dauguma jų iki šiol kuo puikiausiai veikia. Ir kad tai nėra tušti žodžiai, A. Simaška įjungia vieną savo eksponatų.
„Tik šiek tiek reikia palaukti, kol jis įšils, bet paskui – groja puikiai“, – sako vyras.
Seniausias A. Simaškai priklausantis radijo imtuvas yra pagamintas 1934 m. Tai garsios bendrovės „Philips“ aparatas, kurį jam atidavė kaimynas. O mieliausias – 1953 m. Baltarusijoje pagamintas „Belorus“, kuriuo galima į atmintį išsaugoti radijo stočių bangas.
„Ir dar labai džiaugiuosi „Festivals“ – jis yra su distanciniu pultu, čia buvo aukščiausia klasė“, – sako kolekcininkas. Tiesa, distancinis pultas nėra toks, prie kokių esame pripratę – jis su storu ilgu laidu.
Tarp vertingesnių radijo imtuvų A. Simaška mini ir radijo aparatą, kuris buvo naudojamas kariniame jūrų laivyne. „Labiausiai džiaugiuosi retais imtuvais – tai daugiausiai rusiški, kurių buvo pagaminama išskirtinėmis progomis ir labai nedideliais kiekiais“, – sako jis.
Pomėgis kolekcionuoti senovinius radijo imtuvus ne kartą buvo sukėlęs žmonos pyktį – juk dėl retų aparatų vyras buvo pasiryžęs išleisti ir paskutinius pinigus. „Dabar žmona su tuo jau susitaikė, nors kartais dar vis klausia, kam man to reikia, – šypsosi vyras. – Moterys į skudurus labiau žiūri, joms tai svarbu, o man gerai yra tuo, kuo apsirengiu.“
Jeigu turėtų vietos, A. Simaška ir toliau kauptų radijo imtuvus. „Daug dar turiu garaže“, – prisipažįsta jis. Mažiau vertingus ar tokius pačius, kokius jau turi, vyras iškeičia – pažįsta ne vieną kolekcininką, taip pat kaupiantį senovinius imtuvus.
„Kasdien užeinu į savo muziejų – vienas pasėdžiu, radijo pasiklausau, čia man kaip antrieji namai, – sako kavarskietis. – O ką man daryti – esu pensininkas, namuose nėra ką veikti.“
Vyras prisipažino, kad kartą į namus buvo parsinešęs vieną savo eksponatų, tačiau čia pat turėjo apsisukti ir grįžti į savo muziejų – užprotestavo žmona. „Namuose turiu muzikinį centrą, per jį klausausi ir „Radiocentro“, ir „Lietaus“, ir Lietuvos radijo“, – sako jis.