Daugiausia – šeimos su mažais vaikais. Iki kitų metų pabaigos Lietuva įsipareigojo priimti dar beveik tūkstantį prieglobsčio prašytojų.
Pasinaudoję susiklosčiusia situacija, Europą užplūdo ne tik pabėgėliai iš karo draskomų šalių, bet ir pašalpų medžiotojai daugiausia iš vargingų Afrikos valstybių.
Palyginti su trimis milijonais lietuvių, pabėgėlių procentas – tik lašas jūroje, tačiau visuomenė gana priešiškai sutinka bet kokią žinią apie pabėgėlių integraciją Lietuvoje. Tą iš dalies galima paaiškinti bendromis Europos nuotaikomis pabėgėlių klausimu.
Tūkstančiai žmonių, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, renkasi mirties keliu pramintą kelionę Viduržemio jūra ir viltį apie saugesnę ir sotesnę ateitį Europoje. Tuo labiau kad didžiosios Europos valstybės sutiko karo pabėgėliams ištiesti pagalbos ranką. Deja, šia situacija pasinaudojo ir sotesnio duonos kąsnio ieškantys ekonominiai pabėgėliai iš Afganistano, Pakistano, Alžyro, Maroko, Tuniso, Libano, kurių procentas visoje toje nelaimėlių masėje net didesnis nei karo pabėgėlių.
Tik daugelis jų tai stengiasi nuslėpti: išmetę savo dokumentus jie apsimeta sirais, ne taip retai ir nepilnamečiais, net jei ir akivaizdu, kad sirų kalba temoka kelis žodžius, o tamsus gymis išduoda tikrąją kilmės šalį.
Deja, įrodyti, kad yra kitaip, paprastai nėra galimybių, tad tūkstančiai pabėgėlių yra apgyvendinami laikinose stovyklose, kurios ilgainiui virsta savotiškomis džiunglėmis: čia klesti pigios darbo jėgos išnaudojimas, narkotikai, nelegalus vietinis verslas, prekyba žmonėmis, net vaikai tampa prievartos aukomis.
Neretai gyvenimas tokiose stovyklose užtrunka mėnesius ar net metus. O pasekmės liūdnos – pabėgėliai tokias pačias gyvenimo taisykles bando taikyti ir visuomenėje, kurioje bando integruotis: viešosioe vietose seksualiai priekabiauja prie moterų, norėdami prasimanyti lengvų pinigų plėšia ir vagia. Būtent ši įtampa ir nesaugumo jausmas verčia europiečius visai kitomis akimis žiūrėti į pabėgėlius. Net ir didžiųjų šalių vadovai, iš pat pradžių svetingai atvėrę savo valstybių sienas, dabar praregėjo, kad vis dėlto didžioji dalis bėglių – tik pašalpų medžiotojai.
Bėga, kur geriau
Pavyzdžių toli ieškoti ir nereikia – į Lietuvą viena pirmųjų perkeltų šeimų jau paliko mūsų šalį. Jos įkandin vos prieš porą savaičių išvyko ir dar viena Lietuvoje apsistojusi pabėgėlių šeima. Iš Lietuvos sprukę pabėgėliai teisinosi, kad iš gaunamų pašalpų ir vyro atlyginimo išlaikyti šeimos neįmanoma.
Lietuva įsipareigojusi priimti per tūkstantį pabėgėlių, tačiau abejojama, ar visi toliau liks čia gyventi, mat pas mus skiriamos pašalpos gerokai kuklesnės nei Vokietijoje ar Švedijoje.
Negana to, dar vieni pabėgėliai ruošiasi kreiptis į Europos teisines institucijas, neva jie buvo apgauti, pažadėjus, kad Lietuvoje jų lauks tokios pat pašalpos ir pragyvenimo sąlygos kaip Vokietijoje ar Švedijoje, tačiau jie čia negavo nė pusės tiek.
Mokėti didesnes pašalpas pabėgėliams nei patiems vos galą su galu suduriantiems lietuviams nėra galimybių. Beje, Lietuva nėra vienintelė valstybė, iš kurios tarsi iš karo zonos bėga pabėgėliai: iš kaimynės Latvijos jau paspruko apie keturios dešimtys pabėgėlių ir pasiprašė prieglobsčio Vokietijoje, motyvuodami tuo, kad, nufilmavusi jų moteris palaidais plaukais, Latvija pažeidė jų teises.
Tiesa, kalbant apie pabėgėlius nereikėtų visko suabsoliutinti – dalis į Lietuvą perkeltų žmonių iš tiesų kabinasi į gyvenimą ir stengiasi integruotis į visuomenę, nors ši ne visada svetingai sutinka.
Kaip teigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, žvelgiant iš istorinės perspektyvos galima susidaryti nuomonę, kad įvairiais istorijos tarpsniais lietuviai gana taikiai sugyveno su kitataučiais: rusėnais, vokiečiais, totoriais, karaimais, žydais, lenkais. Tad kodėl dabar turėtų būti kitaip. Tačiau realybė buvo kiek kitokia.
Nemėgo kitatikių
Anot istorikės, lietuviai visada atsargiai žiūrėdavo į atvykėlius. Tam yra daug priežasčių, tačiau iš esmės tokia situacija klostėsi tik todėl, kad, kiek siekia istorinė atmintis, lietuviai gyveno valstybėje, kurioje dominavo išimtinai tik lietuviškos grupės. Visos nekrikščioniškos religijos, tokios kaip islamas, buvo suvokiamos kaip neigiamos ir net pavojingos. Ir šis požiūris tarsi įaugo į lietuvių mentalitetą ir mąstymą.
„Problema, kad ne visai taip suprantame praeitį. Iš tiesų galime kalbėti apie įvairių tautų sugyvenimą ir pakantą vienas kitam, bet ta tolerancija reikalavo nemažų pastangų. Jeigu kalbėtume apie tolerancijos ribas, kurios buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir formavosi XIX a., religiškai mąstanti bendruomenė buvo linkusi toleruoti vieną dominuojančią religiją išpažįstančias grupes. Lietuviai sutiko toleruoti katalikus lenkus ir stačiatikius rusėnus, bet niekada nemėgo musulmonų totorių ir judėjų žydų. Buvo rastos tam tikros taisyklės ir tvarkos, kaip šios grupės galėtų gyventi ir kurtis Lietuvoje, tačiau teigti, kad tarp lietuvių ir kitatikių nebuvo religijų konflikto ir negatyvių nuostatų, tikrai negalime“, – „Sekundei“ teigė J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė.
Tik tarpukario Lietuvoje galima kalbėti apie kitataučių integraciją. Pasak istorikės, iki to laiko tautinės mažumos Lietuvoje gyveno gana uždarą gyvenimą. Tiek patys lietuviai nerodė noro iš arčiau pažinti į Lietuvą atkeliavusių tautų, tiek šių atstovai – lietuvių.
Kitataučiai gyveno Lietuvos valstybėje, bet už jos visuomenės ribų. Ir tik tarpukariu atsiranda ryškesni tarpusavio kultūriniai kontaktai. Žydai, kurių populiacija Lietuvoje buvo gausiausia, ima kalbėti lietuviškai, domėtis Lietuvos istorija ir kultūra, žydų vaikai pradeda mokytis lietuviškuose universitetuose. Net mokyklose, kuriose dėstomoji jidiš arba hebrajų kalba, kai kurie dalykai, tokie kaip istorija, lietuvių kalba, krašto pažinimas ir net karinis parengimas, buvo mokomi lietuvių kalba.
Į Lietuvą atvykusi pirmoji pabėgėlių šeima šalyje ilgai neužsibuvo. Atvykėliai aiškino, jog gaunamų pašalpos pinigų neužtenka net elementariems kasdieniams dalykams, kūdikio maistui.
„Tų poslinkių tikrai buvo ir dalis tautinių mažumų buvo integruotos, patyrė vienokią ar kitokią kultūrinę įtaką, bet vis dėlto didesnioji dalis išsitekdavo savo bendruomenės rėmuose. Nes tie tradiciniai religiniai stereotipai buvo per daug įsišakniję į lietuvių sąmonę ir trukdė bendrauti. Bet kai bendruomenė yra ganėtinai didelė, saugiai galima gyventi ir tik joje“, – kalbėjo pašnekovė.
Konkuravo tarpusavyje
Pasak istorikės, mažuose miesteliuose ir kaimuose, kur žmonės bendraudavo daug artimiau, ir nuomonė apie žydus dažniausiai tik teigiama, kad tai buvo puikūs kaimynai ir bičiuliai. Tačiau iš esmės apie šią etninę grupę lietuviai nebuvo labai geros nuomonės. Ir tai galima paaiškinti paprastai – iš prigimties verslūs žydai nukonkuruodavo lietuvius.
„Žydų verslininkų, užsiimančių įvairiomis ekonominėmis veiklomis, buvo nepalyginamai daugiau nei lietuvių. Beveik kiekvienas žydas buvo išbandęs savarankiško verslo galimybes – tuo metu ir batsiuviai ar siuvėjai buvo laikomi verslininkais. Žydai šioje sferoje buvo stipriai įsitvirtinę, tad natūralu, jog lietuviai nemėgo konkurentų. O visa tai sukurdavo tam tikrus stereotipus apie žydų tautą“, – pasakojo J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė.
Be to, žydai nevengė imtis net „draudžiamų“ verslų. Ilgą laiką Bažnyčia draudė pinigų uždirbimą iš pinigų, tačiau žydams kaip ne katalikams tai buvo leidžiama, o daugybė kitų ekonominės veiklos sferų buvo draudžiamos. Žvelgiant iš šių dienų pozicijos pinigų skolinimas nėra blogis, tačiau, to laikotarpio žmonių supratimu, tai nebuvo labai pozityvus dalykas. Vis dėlto tai buvo pagrindinis ekonomikos variklis, nes be pinigų žydų ekonomika nebūtų galėjusi vystytis.
Tokia žydų veikla, lietuvių akimis, nebuvo sąžininga, tai davė peno ir kalboms, jog apskritai visa žydų veikla nesąžininga. Paradoksas, tačiau nuo 17 a. antrosios pusės pati Bažnyčia ėmėsi kreditavimo veiklos.
„Labai artimo ir ryškaus kontakto tarp tautinių mažumų ir lietuvių nebuvo per visą istorijos laikotarpį. Žmonės daugiau bendravo asmeniniame nei bendruomenių lygmenyje. Jeigu žydų integracija būtų buvusi glaudesnė, šiandien būtų kitoks požiūris ir vertinimai. Galbūt net nebūtų įvykusios kai kurios didžiulės tragedijos“, – kalbėjo žydų tautos istorija besidominti mokslininkė.
Kultūrų ir religijų katilas
Ar imigrantai gali tapti visaverčiais visuomenės nariais, klausimas lieka atviras. Į jį atsakymo neranda nei Lietuva, nei didžiosios Europos valstybės, kuriose atvykėlių iš įvairių šalių yra nepalyginamai daugiau. Net pati Vokietijos kanclerė Angela Merkel pripažino, kad atvykėlių integracija tėra tik iliuzija.
„Klasikinis daugiakultūriškumo apibrėžimas paprastai kalba apie žmones, kurie priklauso skirtingoms kultūroms, bet gyvena vienoje teritorijoje. Daugiakultūriškumo pagrindiniai požymiai yra du – kultūrų įvairovė ir tų kultūros nešėjų ar puoselėtojų lygybė. Štai čia ir susiduriama su pagrindine problema – lygybė turėtų būti visomis prasmėmis – socialine, gerovės, kultūros veikimo. Deja, tai kol kas sunkiai įgyvendinama“, – teigė pašnekovė.
Kitas dalykas, apsunkinantis imigrantų integraciją, – vertybių susikirtimas. Daugiakultūriškumo idėją Europa bando įgyvendinti remdamasi savo vertybių sistema, bet atsakymo, kaip būtų galima adaptuoti kitų kultūrų vertybes nepažeidžiant savųjų, dar niekas nerado.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė teigė, kad dažnai klaidingai interpretuojama Lietuvos istorija, neva lietuviai visais laikais taikiai sugyveno su kitataučiais. Iš tiesų tarp atvykėlių ir lietuvių visuomet buvo tam tikra atskirtis.
„Manyčiau, kad čia ne tautų sugyvenimo, o daugiau religinis ir vertybinis klausimas. Tai gerokai platesni dalykai, bet belieka būti optimistams, kad toks variantas įmanomas“, – sakė J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė.
Apsauga nuo imigrantų – skurdas
Istorikės nuomone, bent jau kol kas lietuviai gali būti ramūs – Europą užplūdusiems emigrantams Lietuva per skurdi šalis. To įrodymas – viena pirmųjų į Lietuvą perkeltų emigrantų šeimų jau paliko šalį. Net neabejojama, kad jų pavyzdžiu paseks ir daugiau šeimų, nors visos kaip susitarusios tvirtina, kad visai nesvarbu, kokioje šalyje apsistoti, svarbu, kad ne karo draskomoje jų gimtinėje.
„Manau, kad lietuviams tokios problemos, su kuriomis susidūrė Vokietija, Anglija ar Prancūzija, bent jau kurį laiką negresia. Vien dėl to, kad mūsų ekonomika silpna ir mūsų pragyvenimo lygis, palyginti su populiariomis migracijos kryptimis, yra gana žemas. Tai ta pati problema, kodėl mums nepavyksta sustabdyti ir lietuvių emigracijos. Mūsų ekonominės problemos yra savotiška apsauga nuo imigrantų“, – mano akademikė.
Ir nors kultūrų įvairovė nėra naujas reiškinys Lietuvos istorijoje, dabartinė situacija kiek kitokia – didžioji dalis imigrantų yra iš tų kraštų, kurie su Lietuva neturi jokių bendrų sąlyčio taškų. Skiriasi žmonių kultūra, religija, tautybė, mąstysena, vertybių samprata. Pavyzdžiui, lietuviai niekada nesupras, kodėl musulmonų moteriai neleidžiama dirbti ir ji yra visiškai priklausoma nuo savo vyro.
Ne ką mažiau reikšminga aplinkybė ir ta, kad lietuviai nėra tolerantiški „kitokiems“ žmonėms.
Kas keleri metai atliekamas tolerancijos tyrimas rodo, kad savo kaimynystėje lietuviai nenori matyti nei romų, nei musulmonų, nei žydų. Į „kitokių“, todėl nepageidaujamųjų kategoriją pakliūna ir gyvenimo užribyje atsidūrusieji: panevėžiečiai savotiškus protestus rengė ir prieš nakvynės namų, ir prieš nuteistųjų su vaikais kaimynystę, ir net prieš norinčiuosius apsigyventi socialiniuose būstuose.
„Lietuvių visuomenė labai vienalytė – net 80 proc. žmonių save laiko lietuviais. O tokiose visuomenėse integruotis mažumoms labai sudėtinga“, – teigė J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė.