Išskirtiniame interviu DELFI E. Kubbos atskleidė Lietuvos žiniasklaidai niekada nepasakotą savo gyvenimo istoriją ir išdavė, kokią dovaną rengia savo gimtajai šaliai.
Piešti mokėsi iš vokiečių
E. Kubbos gimė didžiuosiuose Šilininkuose – kaime šalia Nemuno. Dabar tai – miestelis prie pat Rusijai priklausančios Kaliningrado srities, iki 1945 m. ribojęsis su Vokietijai priklausiusiais Rytprūsiais. Moteris mena, kad per Nemuną galėjo matyti Vokietiją – iš ten Naujųjų metų naktį girdėdavo gaudžiant varpus. Šeima taip pat lankė už 8 kilometrų, kitoje Nemuno pusėje, buvusią vokiečių bažnyčią.
Ant Nemuno kranto augusi E. Kubbos mena, kad čia kiekvieną savaitgalį, perėję muitinę, keltu atplaukdavo vokiečiai. Jiems Šilininkai buvo vasaros kurortas: sėdėdavo ant kalvų, rinkdavo uogas, klausydavosi paukščių. Jie čia atsigaudavo. „Vienas jų tapydavo namus, gamtą, kiti vaikai žaisdavo, o aš vis stovėdavau ir žiūrėdavau, kaip jauni vokiečiai menininkai, pasistatę molbertus, tapo. Norėdavau žiūrėti ir bijojau, kad tik nevytų šalin. Siūlydavau atnešti vandens ar ko kito atsigerti. Aš bėgau ir nešiau, kad tik manęs neišvarytų. Žiūrėdavau ir žiūrėdavau, kaip jie tapo“, – dar vaikystėje pastebėta polinkį menui prisimena pašnekovė.
Tačiau užėjo karas. 1944 m. spalį E. Kubbos su tėvais bei seserimi pasitraukė į Vokietiją. Rusų kariuomenė jau buvo visai šalia. E. Kubbos mena, kad vokiečiai karo metu pastatė tris tiltus per Nemuną – vienu jų galėjo važiuoti net tankai. Traukdamiesi vokiečiai vieną po kito tiltus sprogdino, kad jais negalėtų naudotis rusai. „Mūsų namai buvo prie tilto, dar norėjome grįžti į namus pasiimti daiktų, bet nebegalėjome“, – išsiskyrimą su Lietuva prisiminė E. Kubbos.
Kada šeima traukėsi į Vokietiją, rusai bombardavo, teko slėptis bulvių laukuose. Galų gale šeima pasiekė Vokietiją. Ji iš toli matė Drezdeno bombardavimą, o Berlyne, pasakoja ji, buvo likusios tik pastatų sienos. Dailininkė pamena, kaip po karo grįžęs belaisvis vokietis griuvėsiuose ieškojo buvusių namų. Vokietijoje ji matė žmones be akių, be rankų, be kojų – šį vaizdą Aleksandro aikštėje Eva mena iki šiol. Tačiau, sako ji, sugriautame Berlyne žmonės buvo puikūs – badavo, bet nevogė ir nemelavo.
Berlyne E. Kubbos lankė gimnaziją, paskui įstojo į meno mokyklą.
E. Kubbos talentą dailei pastebėjo dar lietuviškos mokyklos mokytojas, jos paveikslais išpuošęs mokyklą. Kartą, ketvirtoje klasėje, mokytojas paklausė, kuo ši norinti būti. „Tuo metu buvau liūdna: tėvas sirgo skrandžio vėžiu, nebuvo specialių vaistų, tik morfijus, jis labai kamavosi. Paskui motina sirgo, buvau maža mergaitė ir svarsčiau studijuoti mediciną. Tai pasakiau mokytojui, tačiau jis pasakė, kad man reikia stoti ne į mediciną, o rinktis meną“, – mena pašnekovė. Ji ir šiandien giria lietuvišką tarpukario mokyklą – tęsiant mokslus Vokietijoje, nebuvo jokių spragų.
Berlyne išeivė iš Lietuvos gyveno vargingai, nuomojo nešildomą kambarį. Dirbti teko su pirštinėmis, prakirpus pirštinių galus. Trūko maisto – gelbėjo giminių iš JAV parama – be jos mergina nebūtų galėjusi studijuoti.
Giminaičiai kvietė atvykti į JAV, bet E. Kubbos galvojo, kad ten miestai bus tokie pat kaip Europoje. Australiją menininkė matė kaip egzotišką kraštą, prisimindavo, kaip mokykloje mokytojas pasakojo apie keistus šokinėjančius gyvūnus – kengūras. Juk, manė, jei nepatiks, bus galima grįžti.
Pirmas į Australiją emigravo brolis. Jis siųsdavo nuotraukas, kuriose stovi pusnuogis gražiai saulėje įdegęs ir virve prisirišęs kengūras. Brolis gyveno Kvynslende, džiaugėsi klimatu, gyvūnija ir gyrė Australiją. Palaidojusi Vokietijoje mirusius tėvus, į Australiją kartu su seserimi Eva išvyko 1952 m.
Netikėjo, kad laivas atlaikys paskutinę kelionę
Į Australiją E. Kubbos vyko senu laivu „Goja“ – tai buvo paskutinė šio laivo kelionė. Vieną naktį ji išėjo į denį, matė mėnulį ir lėtai vandenyną skrodžiantį laivą. Tačiau netrukus laivą pasitiko didelė audra, ją ir seserį užpuolė jūros liga. Senas laivas tarsi dejavo – skleidė įvairius garsus. Kelios religingos lenkės klupo ant denio ir ėmė melstis, verkti, kad tik laivas nenuskęstų. Bangos buvo tokios didelės ir tamsios, kad pro jas nebesimatė mėnulio. „Buvau labai išsigandusi, maniau, jau nebepasieksime Australijos, laivas subyrės į šipulius, tačiau kažkaip tą padarėme“, – prisimena E. Kubbos.
Pajudėjusi iš Neapolio, po mėnesį trukusios kelionės „Goja“ prisišvartavo Melburne. Tada traukiniu imigrantai nugabenti į Bonigilą – imigrantų centrą. Tuoj po Kalėdų Australijoje atsidūrę atvykėliai pataikė tiesiai į vasarą. Nepaisant to, lietuvė svetimoje šalyje verkė tris dienas ir naktis, kol gavo patarimą dairytis po gamtą, pradėti piešti. Tą ji ir padarė. Tai tikrai padėjo pamiršti bėdas. Kai pradėjo plaukioti, nuotaika dar labiau prašviesėjo.
Pirmiausia E. Kubbos privalėjo dvejus metus atidirbti – tokia buvo Australijos sąlyga imigrantams. Pirmiausia ji pateko į vaisių koloniją. Dirbdama jauna mergina sutiko įvairių žmonių: universiteto studentų, aborigenų, čigonų, norėjusių greitų pinigų. Vėliau E. Kubbos buvo paaukštinta: dirbo prie specialaus aparato, išpjaunančio kriaušių sėklas. Moters darbas buvo labai greitai įdėti vaisių. Reikėjo būti labai atidžiai, susikoncentravusiai, dėl įtempto darbo teko įsitaisyti akinius.
Pamažu lietuvė užsidirbo pinigų, susirado draugų. Jai ypač buvo įdomu stebėti aborigenų gyvenimo būdą – jie neturėjo skirtingų drabužių – tuos pačius dėvėdavo ir darbo, ir šventės metu. Pasibaigus vaisių sezonui, aborigenai vykdavo į kitą regioną.
Dirbdama laukuose Eva sutiko lietuvių moterų iš Melburno, kurios pakvietė atvykti gyventi į statomą jų namą. Tai, pamena pašnekovė, buvo malonūs žmonės, o kaimynystėje gyveno jaunutis Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis su žmona ir tėvu. Eva kartą dalyvavo bendrame vakarėlyje. Senasis Žemkalnis, pamena ji, buvo tikras mergišius – „prie moterų šokinėdavo“. Senolis Evai ir jos seseriai pasiūlė gyventi su jais. Tačiau Eva su seserimi manė, kad pasilikti pavojinga – jaunas moteris gąsdino senojo Žemkalnio dėmesys merginoms. „Nusprendėme likti draugais ir paieškoti kitos vietos“, – pasakojo E. Kubbos.
Pasibaigus kontraktui, imigrantams nurodyta darbo ieškotis savarankiškai. Tuo metu Melburne buvo depresija: darbo nebuvo net vietiniams, tačiau ji nenuleido rankų.
Dovana patiko pačiai karalienei
Vienoje parduotuvėje Eva prisistatė menininke ir paprašė darbo. Savininkė, menininkė iš Vienos, paprašė parodyti darbų pavyzdžių. Moteris neturėjo atliekamos darbo vietos, tačiau netrukus pažadėjo pranešti. Kol Eva laukė žinios, įsidarbino radijo detalių fabrike. Ji stengėsi gerai atlikti savo darbą ir jau po savaitės buvo paaukštinta iki prižiūrėtojos. Tai reiškė ir didesnį atlyginimą.
O tada atėjo telegrama iš minėtos parduotuvės. Aišku, nugalėjo noras dirbti meno sferoje. Eva pradėjo dirbti dekoratore.
E. Kubbos pamena, kad 1954 m. Australijoje lankėsi šalies valdovė, jaunutė karalienė Elžbieta II su vyru. Eva dirbo pagrindinėje gatvėje, vedančioje į parlamentą. Krautuvės savininkai paprašė papuošti parduotuvės išorę baltomis gėlėmis.
Moteris dirbo ilgai, su inžinieriumi, kol gavosi didžiulė dekoracija: gėlių ir lempučių girlianda su užrašu „Welcome to Our Queen“ („Sveika atvykusi, mūsų karaliene“ - DELFI). Karalienė su vyru važiavo karieta, antrame pastato aukšte įsitaisiusi Eva stebėjo: karališkoji pora į dekoraciją žiūrėjo net atsisukusi. Tai parduotuvės savininkams padarė įspūdį.
Kitą kartą E. Kubbos dalyvavo vilnos konkurse – iš vilnų dvi savaites dekoravo langą. Lange moteris įtaisė dvi avis, stovinčias ant dviejų kojų tarp daugybės gėlių ir medžių. Kūrinys, kuriame dvi avys gėrisi gamta, laimėjo pirmąją vietą.
Bičiulis pažado ištesėti nespėjo
Vėliau E. Kubbos dirbo mados namuose kurdama mados skelbimus, vadovavo profesionalių fotografų ir kitų specialistų komandai. Tačiau po dvejų atostogų Sidnėjuje įsimylėjo šį miestą: mėlynas dangus ir saulė viliojo labiau nei Melburno lietūs ir amžina pilkuma.
Apie idėją kraustytis į Sidnėjų moteris prasitarė lietuviui, kuris supažindino su savo bičiuliu menininku Henriku Šalkausku. E. Kubbos su trejais metais vyresniu H. Šalkausku tapo draugais iki mirties.
Atsikrausčiusi į Sidnėjų, E. Kubbos pradėjo daugiau tapyti, susipažino su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Kritikams ir galerijoms jos kūriniai patiko. Dailininkei daug padėjo H. Šalkauskas: juodu dalinosi studija, vienas kitą kritikavo.
Deja, 1979 m. rugsėjį nuo širdies širdies smūgio bičiulis mirė. Ją, tuo metu viešinčią Europoje, ištiko šokas. Išlydėdamas į Europą, Henrikas Evai pažadėjo suorganizuoti kelionę į Ameriką ir ten supažindinti su visais draugais. „Paklausiau, ar jis pažada, jis pažadėjo ir tai buvo jo paskutiniai žodžiai man“, – pasakojo E. Kubbos.
Kurį laiką po draugo mirties E. Kubbos nedirbo, kol vienas draugas paragino išeiti iš melancholijos. Sunkus darbas padėjo pamiršti gedulą.
Ragino nebedalyvauti konkursuose
E. Kubbos Sidnėjuje atėjo pripažinimas: visas gautas premijas ir apdovanojimus sunku ir išvardinti. 10 kartų ji laimėjo Naujojo Pietų Velso galerijos Trustees prizą. Tai specialus apdovanojimas moterims peizažistėms. Šią premiją imta vadinti E. Kubbos premija. „Jaunesni menininkai prieidavo ir sakydavo, ar man negana, ar neturiu duoti teisės laimėti kitiems. Atsakydavau – gerai, kad norite laimėti, tačiau turite kurti gerus darbus“, – juokiasi pašnekovė.
E. Kubbos keturiskart laimėjo Wynne Prize. To nepavyko padaryti nė vienam vyrui. 1968 m. pirmąkart laimėtas šis apdovanojimas šiandien dailininkei brangiausias.
Šiandien E. Kubbos saugo krūvą apie ją rašiusią laikraščių ir žurnalų. Iš Lietuvos kilusios E. Kubbos pasiekimai aprašyti Australijos knygose ir enciklopedijose. Visur minimos lietuviškos Evos šaknys. Įdomi detalė: nė vienoje enciklopedijoje nerasime E. Kubbos gimimo datos.
E. Kubbos tapo akrilu ir akvarele, daugiausia jūros vaizdus ir peizažus. Dailininkė yra tapiusi Nidoje, tačiau labiausiai ją įkvepia Australija. Čia, sako E. Kubbos, labai sena žemė, vaikščiodama JAV, Anglijoje ar Vokietijoje ji to nejaučia.
E. Kubbos darbai saugomi Naujojo Pietų Velso valstijos galerijoje Sidnėjuje, kitose Australijos valstijų galerijose bei Nacionalinėje galerijoje Kanberoje. Dailininkė yra surengusi parodas Tasmanijoje, Japonijoje, Malaizijoje, JAV. Malaizijoje jos paveikslai kabėjo šalia paties Pablo Picasso darbų. Tačiau personalinės parodos Lietuvoje E. Kubbos nėra surengusi iki šiol.
Lietuvoje E. Kubbos darbų yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir viename dvare-galerijoje Žemaitijoje. „Į Lietuvą, į Lietuvos dailės muziejų, siųsiu visus likusius Henriko darbus. Tačiau Henrikas gimęs Kaune, jis šį miestą visada minėjo, norėčiau, kad ir Kaune būtų Henriko darbų. Siųsiu ir keletą savo darbų, kurie yra laimėję premijas“, – dovaną Lietuvai rengia E. Kubbos. Šį pažadą E. Kubbos jau ištesėjo – neseniai Lietuvą pasiekė H. Šalkausko darbai.
Paveikslus graibstydavo
Kartą E. Kubbos turėjo parodą Toowoomba mieste Australijoje. Čia atsivežė apie 40 paveikslų, tikėjosi parduoti pusę, o likusią pusę demonstruoti parodoje Tasmanijoje. Nieko panašaus – po straipsnio laikraštyje pirkėjai sulėkė nuo ankstaus ryto. Visus paveikslus ji kaip mat išpardavė.
Ką daryti su paroda Tasmanijoje? Galerininkas liepė dirbti dieną naktį ir pažadėjo atskristi lėktuvu. Eva dirbo dieną naktį, kad turėtų ką nuvežti į salą. Tasmanijoje ji taip pat sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Visus paveikslus iš anksto nupirko viena mokytojo šeima, todėl parodoje paveikslai kabėjo su užrašais „parduota“.
Kitoje parodoje, kuri vyko kazino, turtingi verslininkai supirko didžiausius paveikslus. Vyrai į galeriją įsiprašė jau prieš vidurnaktį, kada paveikslai jau buvo nuiminėjami nuo sienų. Paveikslai iškeliavo į Naująją Zelandiją.
Kartą Adelaidėje galerininkas puolė Evą bučiuoti. „Už ką?“, – paklausė ši. Jis paaiškino savo karjeroje dar neturėjęs atvejo, kad per vieną naktį parduotų kūrinį Naujojo Pietų Velso galerijai Sidnėjuje ir Nacionalinei galerijai Kanberoje.
Prisiminimuose – girtų vyrų dainos ir autentiškas Senamiestis
Į Lietuvą E. Kubbos atvyko atkūrus nepriklausomybę. „Nieko nebuvo, naktimis gatvės nebuvo apšviestos, girdėjosi tik girti dainuojantys vyrai. Tačiau man patiko vienas dalykas – originalus Vilniaus Senamiestis, autentiška jo spalva, beveik sugriuvę namai. Dabar viskas pasikeitę, gal ir per daug išpuošta, elegantiškos krautuvės, gražesnės nei Vokietijoje“, – pasakojo E. Kubbos.
Vilniuje, Kalinausko gatvėje, moteris buvo įsigijusi butą: galvojo jame praleisti lietuviškas vasaras. Butą sutvarkė, į jį investavo, tačiau liko apgauta nekilnojamojo turto agentės ir galiausiai butą pardavė. Deja, tai ne pirmas kartas, kai moteris nukentėjo nuo tautiečių: kartą skaudžiai nuvylė į tėviškę vežęs taksistas.
Kaip būtų klostęsis jos gyvenimas, jei nebūtų buvę karo? „Būčiau studijavusi akademijoje Rytų Prūsijoje“, – sako E. Kubbos, pasiruošusi Lietuvai padovanoti savo ir bičiulio H. Šalkausko paveikslų. E. Kubbos pažinojo visus menininkus, aprašytus knygoje „Eleven Lithuanian Artists in Australia“ („Vienuolika lietuvių menininkų Australijoje“ - DELFI). Deja, gyvų šiandien belikę vos trys.