Victoria Eugenia Henao – toks moters vardas parašytas ant jos biografinės knygos viršelio, tačiau ji pati teigia, kad ją vadinti galima ir Marija Isabele Santos. Vieną vardą jai suteikė tėvai, kitas padėjo atversti naują gyvenimo puslapį.
Į Lietuvą moteris atvyko kelioms dienoms, Knygų mugėje pristatyti savo knygą „Mano laimė ir pragaras su Pablo Escobaru“, tačiau prieš tai ji viešėjo Delfi redakcijoje.
„Reikėjo 25 metų, kad atsigaučiau po visko, ką teko patirti ir įgauti drąsos vėl atrasti save iš naujo. Kaip moterį ir kaip žmogų. Kad galėčiau prabilti apie tai, ką patyriau“, – kalbėjo Victoria Eugenia.
Vis dėlto, kodėl ji nusprendė prabilti viešai? „Yra labai daug legendų, reikėjo išdrįsti tai paneigti, tam paprieštarauti“, – kalbėjo Victoria Eugenia.
Ji kalbėjo, kad dabar jau jaučiasi saugi, tačiau taip buvo ne visuomet. Beje, prieš jai atvykstant į Lietuvą buvo paskelbtas pranešimas apie tai, kad ją Lietuvoje esą lydės asmens sargybiniai. Pati Victoria tvirtino, kad vienintelis jos asmens sargybinis – Dievas.
Tiesa, moteris tvirtino, kad ne tik pats Pablo Escobaro greičiausiai nesuvokė padarytos žalos masto, ji pati tvirtina viską blaiviai pradėjusi suprasti pradėjus dvidešimčiai metų po jo mirties.
„Tuo metu kildavo klausimų, bet pats sąmoningumas atėjo tik po mirties, – kalbėjo Victoria Eugenia, kuri negalėjo atsakyti į klausimą: kiek pinigų į Pablo kišenę galėdavo įkristi per dieną. – Tose šalyse vyrai nėra linkę dalintis su savo moterimis nei kiek uždirba, nei kur laiko pinigus. Ji pati vengė to klausti. Ten daug nacizmo ir yra nerašyta taisyklė, kad moteris neklausinėja ir nelenda.“
Tačiau pinigų, moters tvirtinimu, netrūko: „Buvo daug pinigų, bet nebuvo tokio jausmo, kad per daug“.
O ar nesinorėjo vieną dieną tiesiog imti ir pabėgti nuo visko? „Buvo kartų, kai norėjosi pabėgti, – neslėpė moteris ir pridūrė, kad jai tuo metu atrodė, kad jos saugumas priklauso tik nuo jo, o nuo pabėgimo sulaikydavo mintis, kad ji nė neturi, kur eiti. – Buvo noro išeiti, bet nedrįsau, bijojau viską prarasti.“
Gyvendama su Pablo Escobaru ji jautėsi tarsi įkalinta: pabėgti bijojo, o būdama kartu jautėsi varžoma: „Buvau paralyžiuota iš baimės ir kaip moteris, ir kaip mama. Negalėjau gyventi laisvai įvairiomis prasmėmis“.
O ar ji, jei galėtų laiką atsukti atgal, kartotų viską iš naujo? Victoria Eugenia teigė, kad tiki kiekvienam paskirtu likimu, todėl nieko nebandytų pakeisti, nors pragaro, jos teigimu, gyvenime kartu su Pablo buvo daugiau nei laimės.
„Auksiniame narvelyje“ gyvenusi Victoria Eugenia teigia, kad tokį gyvenimą gyvenančiai moteriai sunku ką nors pasakyti. Jos sunkiai ir girdi, ką kiti nori pasakyti. „Taip, mano mama visą laiką buvo prieš, bet ją visą laiką sulaikydavo prieš Dievą duota priesaika mylėti savo vyrą ir džiaugsme, ir varge“, – kalbėjo Victoria Eugenia.
Už Pablo Escobaro Victoria ištekėjo būdama vos penkiolikos, kaip ji pati kalbėjo, dėl to, kad „labai jį mylėjo“. Meilė buvo tokia stipri, kad nebijojo net ir akistatų su mirtimi.
„Pati baisiausia akimirka buvo tuomet, kai namuose buvo užtaisyti 700 kilogramų dinamito ir sprogo“, – kalbėjo Victoria Eugenia, tačiau sakė, kad tiksliai suskaičiuoti, kiek kartų buvo akis į akį susidūrusi su mirtimi, net negalėtų suskaičiuoti.
Victoria Eugenia pasakoja, kad jos močiutė vis kartodavo, kad ji į sutuoktuvių guolį pakliuvo tiesiai iš lopšio. Močiutė taip anūkės santuoką vadino ne be reikalo.
Knygoje ji pasakojo, jog tada dar būsimasis vyras ją išžagino, o kai keturiolikmetė pastojo, privertė ją pasidaryti abortą.
Paauglė buvo nuvesta pas moterį, kuri jai į gimdą tol kišo kelis plastiko šiaudelius, kol nepradėjo kraujuoti. Štai kaip knygoje šią patirtį aprašo pati P. Escobaro našlė: „Tos siaubingos akimirkos tiksliai neapibūdinsiu, bet tikrai nesupratau, kas vyksta. Tiesiog klusniai tylomis paklusau“. Po procedūros P. Escobaras ją parvežė namo ir prigrasino paisyti jo nurodymų ir informuoti apie savo būklę.
Beje, nors Victoria savo gyvenimą lygina kone pragarui, teigia, kad niekad negalvojo, kad daug prarado.
Vien gerus epitetus ji vardijo ir paklausta, kaip apibūdintų Pablo Escobaro. Jos teigimu, jis buvo labai romantiškas, jautrus ir itin mylėjo vaikus. „Jis dovanodavo labai daug plokštelių, viena įsimintiniausių dainų – Camilo Sesto „Amor... amar“. Tos dainos žodžiai tarsi pranašiški, kas laukia jo paties“, – kalbėjo Victoria ir pridūrė, kad jis dažnai skirdavo jai dainas, tačiau kai kurias žinutes, užkoduotas dainose, ji suprato daug vėliau.