Tikras stebuklas, kad 62 proc. kūno ir 10 proc. kvėpavimo takų išdegęs paauglys liko gyvas. Pasak gydytojo, odos persodinimams nebuvo iš kur imti sveikos odos.
Vaikino tėvas Michailas Selezniovas DELFI sakė, kad sūnų į ligoninę vežė gruodį, vėl veš vasarį. Vyro žodžiais, Tomašas jaučiasi normaliai, eina į mokyklą, nors dėl operacijų praleido vienerius mokslo metus ir dabar yra devintokas.
„Draugai stipriai nuo jo nenusisuko, mokykloje viskas normaliai – juk žmonės supranta, kas atsitiko, iš kur tie randai ir nesityčioja“, – kalbėjo tėtis.
Prieš daugiau nei dvejus metus gegužės 28 d. kriminalų suvestinėse pasirodęs pranešimas apie keturiolikmetį, dėl 3-io laipsnio kūno nudegimo paguldytą į ligoninę, M. Selezniovui nėra „eilinė“ žinia. Tądien apie 15 val. Šalčininkų rajono Keidžių kaime, savo tėvų garaže, jo sūnų degiu skysčiu apipylė ir padegė pažįstamas septyniolikmetis, kuris iš įvykio vietos pabėgo.
Iš komos pabudo per savo gimtadienį
Apie nelaimę M. Selezniovui telefonu pranešė sesuo, nes tuomet Tomašas gyveno tik su mama. „Teko važiuoti slaugyti sūnaus, nes jo mama tuo nesirūpino“, - sakė ne tik sunkiai sužalotą sūnų, bet ir jaunesnę dukrą po nelaimės iš mamos paėmęs auginti vyras.
„Oficialiai mes nebuvom susituokę, bet iki tos nelaimės su ja apie 3 metus nebegyvenau. Važinėjau dirbti į Tauragę. Ten ir sužinojau, kad sūnus komoje“, - pasakojo M. Selezniovas, iš darbo skubėjęs tiesiai į Vilniaus universiteto Vaikų ligoninę Santariškėse.
„Paties sūnaus, galima sakyti, ir nepamačiau, nes visas buvo subintuotas. Komoje. Tik po šešių savaičių atgavo sąmonę. Tą dieną kaip tik buvo jo gimtadienis. Pabudęs nieko nematė, nes akys dar buvo užbintuotos. Kalbėti tai dar ilgai negalėjo. Bet po truputį atsigavo, atsistojo ant kojų“, - prisiminė Tomašo tėtis.
Apie sūnaus ateitį vyras kalba atsargiai: „Galima daug planuoti, bet ims ir viskas pasikeis“.
Kaip DELFI pasakojo gydytojai, Tomašo tėtis, galima sakyti, penkis mėnesius gyveno ligoninėje. Prisiėmęs atsakomybę už sūnų jis jam suteikė ir savo pavardę.
Būklė – kraštutinai sunki
Kaip prisimena Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės ortopedas traumatologas D. Geležauskas, stipriai apdegęs keturiolikmetis buvo atvežtas iš Šalčininkų rajono, greitosios medicinos pagalbos automobiliu.
„Vakare buvau iškviestas į ligoninę. Kai atvykau, jis jau buvo reanimacijoje, šoko būklės. Nudegę 62 proc. kūno paviršiaus – būklė grėsminga gyvybei, kraštutinai sunki. Pacientų su panašiu nudegimų plotu ir gyliu mano praktikoje buvo pasitaikę tik pora“, – pasakojo DELFI atvejį komentavęs Tomašo gydytojas.
- Šiam vaikinui paviršiniai nudegimai buvo tik 2 proc. kūno, o gilaus – net 60 proc. Nudegė kvėpavimo takai, nudegimo žaizdos – visa galva, kaklas, krūtinė, dalis nugaros, abi rankos, abi kojos. Pavojingiausios vietos – kaklas, veidas, skalpas. Viskas buvo sudegę.
Būklę sunkino tai, kad apdegė ir kvėpavimo takai, nudegimo plotą padidinę dar 10 proc., iki 72 proc. Tokius nudegimus patyrę žmonės išgyvena retai. Tačiau šia vaikinas išgyveno. Tam pasitarnavo reanimatologų, chirurgų, anesteziologų, pediatrų, reabilitologų pastangos. Daug specialybių gydytojų su juo dirbo.
- Atsimenate pirmą operaciją?
- Jau kitą dieną šalinome negyvą odą. Gegužės 28-ąją jis pas mus pakliuvo, o 29 dieną buvo operuotas. Tikslas – negyvą odą pašalinti kuo greičiau, nes jeigu tai nepadaroma, žmogus neišgyvena, prasideda žaizdų infekcija, kraujo užkrėtimas ir organų disfunkcija, paprastai pasibaigianti mirtimi.
Operatyviai operuojant, rizika sumažėja.
- Kiek operacijų prireikė ir kiek jos truko?
-Vien tvarsčių pakeitimas trunka valandą, nes atliekamas bendrojoje nejautroje. Pirmą kartą pacientas pas mus gulėjo 224 dienas, t. y. septynis mėnesius. Iš viso jam atlikome 13 operacijų ir 3 kartus koregavome randus, taigi, iš viso 15 operacijų. Perrišimų, kurie taip pat vyko su narkoze, padaryta tikriausiai per 100.
Viena operacija vidutiniškai trukdavo 2,5 val. Šis jaunuolis daug iškentėjęs.
- Jums, kaip chirurgams, koks didžiausias iššūkis buvo?
- Labai trūko odos ir nebuvo iš kur paimti, todėl operacijas teko daryti etapais. Šiam pacientui sveikos odos buvo likę tik nugaroje ir ant kojos, tad turėjome iš ten imti ir persodinti.
- Pacientui gali būti persodinama tik jo paties oda?
- Tik jo, nes kito žmogaus oda neprigyja. Širdį, kepenis, kitus organus ar audinius galima persodinti, tačiau odos – ne, nes joje daug antigeninų struktūrų ir kito žmogaus netinka.
Naudojome ir dirbtinę odą, kuri šiuo atveju buvo išsigelbėjimas, nes ja galėjome uždengti žaizdas, taip gelbėdami paciento gyvybę. Tokiu būdu nemažai odos persodinome: ant rankų, veido. Tačiau ant tos sintetinės odos vėliau vis viena reikia persodinti paciento odos.
Tokiu atveju dirbama keliais etapais. Imama dirbtinės odos, kai jos apatinis sluoksnis prigyja prie žaizdos, viršutinį – silikoninį – sluoksnį nuimame ir ant prigijusio sluoksnio dedame paciento odos.
Taigi, šiuo konkrečiu atveju, didžiausias iššūkis ir buvo donorinių (sveikos odos) paviršių stygius. Kai nudegę 62 proc. kūno, lieka labai nedaug persodinimui tinkančios odos, nes ne iš visų vietų galima paimti sveikos. Taigi, operacijas darėme etapais ir procesas užtruko.
- Kaip Tomašas kvėpavo, kol gijo išdegę kvėpavimo takai?
- Šešis mėnesius per trachiostominį vamzdelį, kuris buvo išvestas. Darbą stabdė ir tai, kad kakle susidarė dideli randai, kuriuos reikėjo koreguoti, kad vaikinas galėtų atlošti galvą.
Kai sugijo žaizdos, prasidėjo randų problemos. Kadangi visas veidas buvo sudegęs, negalėjo užsimerkti akys, nes surandėjo vokai. Kartu su plastikos chirurgu Dariumi Radzevičiumi atlikome vokų plastinę operaciją, paskui kaklo randų, kad pacientas galėtų atlošti galvą.
Prieš pora savaičių jis buvo išrašytas iš ligoninės, jau galėdamas pakelti ranką, nors anksčiau tam trukdė randai.
- Kiek dar reikės operacijų?
- Reikės, nes dar burna pilnai neužsičiaupia dėl surandėjimų. Yra problemėlių, dar reikės operuoti.
Iš pradžių sprendžiamos funkcinės problemos, neleidžiančios kažko judinti dėl randų, bet svarbios ir estetinės, nes kelia psichologines, socialines problemas, ypač paaugliams.
Tačiau aš matau, kad jis – psichologiškai tvirtas vaikinas, eina į mokyklą. Iš karto nuėjo, kai tik išrašėme iš ligoninės. Kol gulėjo, jį lankė bendramoksliai, mokytojai. Su juo bendraudamas nematau, kad turėtų didelių psichologinių problemų.
- Ar esate skaičiavę, kiek šio paauglio gydymas kainavo?
- Bandėme skaičiuoti patys ir su administracija. Galiu pasakyti, kad vien sintetinė oda, kurios šiam pacientui ligoninė pirko, litais kainavo 26 tūkst. Operacijos ir gydymas ligoninei atsiėjo apie 350 tūkst. litų, o, pvz., 2014 metais už nudegimų gydymą pacientui ligonių kasos maksimaliai mokėjo 70 tūkst. litų.
Galima sakyti, jog vienam tokiam ligoniui skyrius gali išnaudoti pusę metinio biudžeto. Nudegimų gydymas brangus. Tačiau jei tikslas – išgelbėti žmogų, reikia naudoti visame pasaulyje naudojamas moderniausias gydymo priemones, antraip nėra ko tikėtis gerų rezultatų.
Vaikinas, apie kurį kalbame, gyvas, eina į mokyklą. Jo gyvenimas apsunkintas, bet jis ir toliau bus gydomas, visavertiškai gyvens.