Tai pastebėjo lietuvių tyrėjų grupė, užsimojusi išsiaiškinti, kokia yra Sausio įvykių sukrėtimus patyrusių nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusių asmenų trauminės patirties įveika. Apie jų gyvenimą po šio lūžio tyrimą atliko Robertas Povilaitis, Neringa Grigutytė, Šarūnė Jagielaitė, Jūratė Kudarauskaitė, Dovilė Grigienė ir Eglė Balčiūtė. Vadovė – prof. habil. dr. Danutė Gailienė. Projektas „Sunkių traumų ir socialinių transformacijų psichologiniai padariniai ir jų įveika“ vykdomas Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto, Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedroje.
Pasirodo, iš visų jų tirtų grupių Sausio įvykių dalyviai iki šiol vartoja daugiausiai antidepresantų ir raminamųjų vaistų, jiems būdingi vadinamieji potrauminio streso simptomai – pasikartojantys trauminės patirties vaizdiniai, jaučiama emocinė įtampa atsidūrus trauminį patyrimą primenančioje aplinkoje, vengiama su įvykiais susijusių vietų ir prisiminimų.
Daliai tyrimo dalyvių būdingi emocijų reguliacijos sunkumai, net suicidinės mintys, jaučiama baimė, kad Sausio 13-osios įvykiai gali pasikartoti.
„Tokie baimės, įtampos, grėsmės savo ir artimųjų gyvybei jausmai neigiamai veikia dabartinę nepriklausomybės gynėjų psichologinę savijautą ir fizinę būseną“, – sakė jie.
Buvo sunku buvo apsispręsti, ar dalyvauti tyrime
„Prabėgo 24 metai, tačiau prisiminimai yra gyvi, ir, aš manau, kad reikėjo tam tikro prabėgusio laiko, kad mes galėtume į to meto įvykius žiūrėti per atstumą, kad galėtume įvertinti, ką patyrė tuose įvykiuose dalyvavę žmonės.
Šiame tyrime analizavome tik oficialiai pripažintų nukentėjusiųjų – sužalotų ir žuvusių artimųjų – trauminę patirtį, tačiau Sovietų Sąjungos agresijos liudytoja tapo tūkstantinė minia, gynusi Lietuvos nepriklausomybę ir tiesiogiai nukentėjusi. Remiantis traumų psichologijos žiniomis, trauma gali paveikti ir tuos, kurie nenukentėjo tiesiogiai t. y. liudytojus“, – sakė daugiau apie tyrimą DELFI sutikusi papasakoti dr. N. Grigutytė.
Kartu su kolegomis ji apklausė 30 nukentėjusių nuo 1991 m. sausio 11 –13 dienos įvykių – 17 moterų (57 proc.) ir 13 vyrų (43 proc.). Tyrimo dalyvių amžius svyravo nuo 36 iki 83 metų, tad apklaustųjų amžiaus vidurkis – 66 metai. Apklausti buvo tomis dienomis sužaloti asmenys (22) ir jų šeimos nariai (8).
Tiesa, tyrėjai pripažįsta, kad dalis asmenų, į kuriuos jie kreipėsi, nenorėjo kalbėti apie to meto įvykius argumentuodami tokį pasirinkimą tuo, kad jiems apie tai šnekėti – sunku, jie yra nusivylę ar jaučia pykti Lietuvai, dėl kitų rūpesčių.
„Teko susidurti su pykčio, nepasitenkinimo reakcijomis, prašymu daugiau neskambinti, nes per sunku kalbėti apie tai, kas įvyko prieš daugiau kaip 20 metų”, – pristatydami tyrimą rašė jie ir atskleidė, ką jiems pasakojo tomis dienomis nukentėję asmenys.
Kaip dabar kalba tąnakt nukentėję?
„Guli po tanku, jie važiuoja, stumi – jie važiuoja, čia gi...aš neįsivaizduoju“, – pasakojo vienas iš tų dienų liudytojų, kalbėdamas apie kareivių vykdomą agresiją prieš civilius.
„Ir grynai garsai, ir riksmas, triukšmas, žmonės verkia ten, gieda...<...> Mes meldėmės...“
Žmonės įvardija ir matę, kaip kareiviai šaudo į žmones, smurtavo prieš juos:
„Grynom kulkom šaudė...“; „žiūriu, tankai stovi, šaudo.“
„Karininkus du biški apipylė vandeniu, tai tie atsitraukė nuo, biški šalin nuo mūsų ir seriją paleido tam vaikinui.“
„Žmones stumdė su buožėmis, daužė.“
„Buvo sudaužyta galva, daugybiniai kūno sumušimai, suspardymai.“
„Sėdi tie alfa grupės kariai tokiu žvilgsniu kaip būtų narkotikų prisileidę, tokiu kažkokiu buku, tokiu žvilgsniu ir šaltu.“
Džiaugėsi vienybe
Kalbėdami apie Sovietų Sąjungos agresyvų puolimą, tyrimo dalyviai taip pat akcentavo, kad Sausio 13-ąją vyko taikus pasipriešinimas, jie džiaugėsi, kad visi vieni kitiems padėjo:
„Bet kai visi be ginklo, be nieko, tai, kaip sakant, vos ne krūtine (...) Jie, kaip sakant, beginklius puolė.“
„Ir jausmas vidinio pasipriešinimo. Aš tokio jausmo daugiau gyvenime, žinokit, nesu patyrusi<...> pasipriešinimo prieš brutalumą, prieš tą jėgą.“
„Sausio 13-osios naktį tiesiog pajutau dar didesnę meilę Lietuvai ir visiškai jokios baimės neturėjau.“
Įžeidimų sulaukia net iš gydytojų
Tiesa, po to metų įvykių iš kitų visuomenės narių jie sulaukė ne tik pagyrų ir padėkų, bet ir kaltinimų, net patyčių:
„Bet yra ir tokių žmonių, kurie pasako: „Ko tu ten lindai? Ko tu ten ėjai? Ir ką tu dabar turi?' Net ir pas gydytojus nuėjus yra panašių įžeidinėjimų.“
Kita dalis jų iki šiol negali susitaikyti su patirtais išgyvenimais:
„Kad bokštą pasižiūri, verki verki (...) Aš nenorėjau gyventi Karoliniškėse.“
„Ir kartais jis (tos akimirkos vaizdinys – DELFI) išlenda jis vat, žinokit, visiškai netikėtai: per sapnus ar šiaip tie vaizdiniai tokie“; „Nu ir ten vaizdas baisus buvo, nes jūs įsivaizduokit, kad žmogų pervažiuoja tankas. Ir per galvą, žinokit, čia visos akys – išverstos lauk. Nu, žodžiu, baisūs dalykai (...) Dar iki šios dienos aš matau, žinot, nes atrodo, akis vat, nežinau. Baisiai didelė akis ir žvelgia į šį pasaulį.“
Pastebėjo vengimą – tai vienas iš potrauminio streso požymių
„Į tyrimą buvo kviečiami asmenys, nukentėję nuo 1991 m. sausio 11–13 d. vykdytos agresijos ir žuvusiųjų nepriklausomybės gynėjų artimieji, skambinant asmeniškai telefonu. Telefoninio pokalbio metu būdavo pristatomas atliekamo tyrimo tikslas ir idėja, papasakojama, kaip vyks tyrimas, atsakoma į kilusius klausimus.
Kalbinti žmonės labai įvairiai reaguodavo: vieni iškart sutikdavo dalyvauti, kiti prašė laiko pagalvoti, nes norėjo pasitarti su artimaisiais. Dalis iškart atsisakė dėl sveikatos problemų ar užimtumo. Buvo tokių žmonių, kurie atsisakė reikšdami pasipiktinimą, kad jiems, nepriklausomybės gynėjams, reikia ne tyrimų, o pagalbos. Kai kurie atsisakydavo nekomentuodami priežasties.
Atskirai nebuvo tiriama, dėl ko nepriklausomybės gynėjai atsisako dalyvauti tyrime – ar jie turi objektyvių kliūčių, ar emociškai jautriai reaguoja, yra nusivylę arba nepasitiki kokiu tikslu gali būti panaudoti jų pasakojimai.
Mūsų visuomenėje tikrai nėra įprasta gauti kvietimą ir dalyvauti psichologiniuose tyrimuose, atskleisti savo subjektyvų matymą bei išgyvenimus. Taip pat gali būti, kas išryškėjo jau iš dalyvavusiųjų tyrime patirties, kad atsisakymas kalbėti apie patirtus trauminius išgyvenimus gali būti vengimo reakcija.“, – paklausti, kodėl jų manymu dalis apklaustųjų nesutiko pasidalyti išgyvenimais, sakė jie.
Patyrė šoką – nesitikėjo, kad bus taip baisu
„Apklausti sužeisti nepriklausomybės gynėjai daugiausiai kalbėjo apie patirtas fizines traumas, apie tai, kad prieš juos buvo vykdyta agresija. Didžioji dauguma žmonių eidami nesitikėjo tokios vakaro baigties, jiems buvo šokas, kai pamatė, kad žmonės yra mušami, į juos šaudoma, ant jų važiuoja tankai. Taip pat nepriklausomybės sužaloti gynėjai išgyveno nerimą ir baimę, intensyvius jausmus tiek dėl savęs, tiek matant kitus savo draugus, kurie buvo sužeisti ar krito negyvi.
Tiesa, jiems buvo svarbu, kad tuo metu visi vieni kitiems padėjo. Pavyzdžiui, šalia buvę asmenys traukė tuos, kurie pateko po tankais. Svarbus jiems buvo vienybės, bendrumo jausmo išgyvenimas.
Visi žuvusių nepriklausomybės gynėjų artimieji sakė, kad tuo metu, kai žuvo jiems brangūs žmonės, jie buvo namuose ir tą įvykį stebėjo per televizorių ekranus. Dalį tyrimo dalyvių žinia apie artimo žmogaus netektį pasiekė būtent per televiziją“, – pasakojo N. Grigutytė.
Dalis nesusitvarko su patirtais išgyvenimais
Kaip rašoma tyrėjų grupės atlikto darbo apibendrinime, nepriklausomybės gynėjai ir kiti nukentėjusieji yra žmonių grupė, kuri patyrė specifinę traumą.
„Nors didžiuojamasi Lietuvos valstybės pergale atgavus nepriklausomybę, jaučiamas patriotiškumo ir vienybės jausmas, tačiau nepriklausomybės gynėjų patirti sužalojimai ir stiprūs trauminiai išgyvenimai, tokie kaip baimė, įtampa, grėsmė savo ir artimųjų gyvybei, neigiamai veikia dabartinę fizinę būseną ir psichologinę savijautą. Atrodo, kad įveikos procesas, prasidėjęs iškart po trauminio įvykio, tęsiasi iki šiol, siekiant prisitaikyti ir susitvarkyti su patirtais išgyvenimais“, – sakė jie.
Tyrėjai pastebi, kad Sausio 13-osios naktį patirti išgyvenimai nėra vienkartinė momentinė trauma, o ilgesnį laiką trukęs trauminis stresas.
Kasmetiniai minėjimai kelia prieštaringus jausmus
„Pastebėta, kad įtaką tam daro ne tik karinės agresijos patyrimas, baimė išgyventi tos nakties įvykius dar kartą, socialiniai pokyčiai, bet ir dalyvavimas teisiniuose procesuose ir tapimas istorijos dalimi. Dalis apklaustųjų paminėjo, kad jiems nepatinka, kad kasmet Sausio 13-oji yra minima – kasmet jiems primenami skaudūs išgyvenimai“, – sako tyrėjai.
N. Grigutytė patikslino, kad nukentėjusiems tąnakt kasmetiniai minėjimai kelia labai prieštaringus jausmus.
„Dalis jų yra nusivylę, kad minėjimai vyksta dėl pliusiuko, dėl politikos, neatsižvelgiama į jų asmeninius poreikius. Tądien jiems vėl tenka patirti trauminius išgyvenimus. Tačiau, žinoma, yra ir tų, kurie tądien jaučia palengvėjimą, džiaugiasi, kad yra pagerbiami“, – sakė ji.
Situaciją blogina specialistų nekompetencija ir viešumas
Kiti tyrėjai pridūrė, kad atliktas tyrimas ne tik konstatuoja kaip jaučiasi nepriklausomybės gynėjai, bet ir iškelia klausimų apie mūsų, kaip visuomenės, reakcijas, kad ir nepriklausomybės gynėjai nebūtų pamirštami, ir atmintis bei prasmė apie Sausio įvykius būtų išsaugoma.
„Visas tyrimas buvo sukonstruotas taip, kad atskleistų nepriklausomybės gynėjų Sausio įvykiuose patirtus išgyvenimus, poveikį jų tolesniam gyvenimui ir tai, kaip žmonėms pavyko susidoroti su šia traumine patirtimi.
Rezultatų yra nemažai, suprantama kad mes labiausiai domėjomės psichologine sužeistų nepriklausomybės gynėjų ir žuvusių gynėjų artimųjų savijauta.
Mūsų tyrimas taip pat atskleidė traumos įveiką lengvinančius, ir ją sunkinančius veiksnius. Kitų žmonių palaikymas, gydytojų rūpestingumas, religinis tikėjimas buvo minimi kaip lengvinantys veiksniai, bet, pavyzdžiui, specialistų nekompetencija ar viešumas situaciją blogino“, – sakė jie.
Kuo galime padėti?
„Nepriklausomybės gynėjai stojo ginti Lietuvos laisvės ir buvo sužeisti – jų susirūpinimą Lietuvos likimu pakeitė susirūpinimas savo paties išgyvenimu. <...>Tyrimas atskleidė, kad dalis nukentėjusių nuo Sausio įvykių gebėjimo remtis savo vidiniais ištekliais, ir tai jiems padėjo, tačiau kita dalis ir toliau kenčia, o visuomenė nėra pajėgi jiems padėti”, – sakė tyrėjai.
Jie atkreipė dėmesį ir į tai, kad laikas gydo ne visas žaizdas – žmonių sukeltoms traumoms įveikti reikalingos ir žmonių pastangos. Šiuo atveju visuomenę Lietuvoje jie įvardijo kaip traumuotą, nes nesame pajėgūs padėti savo nariams.
„Niekada nukentėjusiems asmenims nebuvo suteikta jų potrauminiams sutrikimams įveikti reikalinga psichoterapinė ar kompleksinė pagalba“, – sakė jie.
Siūlo situacijos sprendimo variantus
Tyrėjai pastebi, kad psichologinė pagalba suteikiama tik tiems, kurie dėl jos kreipiasi, tačiau mano, kad išgyvenusiems sunkias traumas turėtų būti svarbu aktyviau ją siūlyti.
Anot jų, neatleistina, kad tarptautinės teisės požiūriu, Sausio 13-osios įvykiai vertinti kaip Sovietų Sąjungos agresijos aktas prieš Lietuvą ir 1940 m. vykdytos agresijos tąsa, tačiau nuo to nukentėjusiems žmonėms profesionali pagalba yra nesuteikiama.
Tyrėjų manymu, taip pat būtina inicijuoti ir LR nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusių nuo 1991 m. Sausio 11-13 ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisino statuso pripažinimo įstatyme nukentėjusiųjų šeimos nariais yra pripažįstami žuvusių vaikai (įvaikiai), žuvusių našliai (našlės), žuvusių tėvai (įtėviai), tačiau ne broliai ir seserys.
„Patyrus sunkius sukrėtimus nėra lengva atsitiesti ir tam gali būti reikalinga labai rimta įvairiapusė pagalba. Kaip psichikos sveikatos specialistai, matome, kad labai stigo psichikos sveikatos profesionalų pagalbos specialiai pritaikytos sunkias traumas išgyvenusiems žmonėms. Panašu, kad tradicinė psichikos sveikatos priežiūra net ir šiandien neturi ką pasiūlyti tokius skausmingus išgyvenimus patyrusiems žmonėms. Nors jau ir labai vėluojame, bet galbūt reikėtų vis tiek grįžti pas šiuos žmones ir rūpestingai toliau ieškoti galimybių pasiūlyti psichologinę, medicininę, socialinę ir materialinę pagalbą“, – siūlė jie.
Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę. Jis aprašytas knygoje „Gyvenimas po lūžio. Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“.