„Maisto banko“ savanorių komanda kasdien nuo ankstyvo ryto darbuojasi, kad nepilnos nepasiturinčios šeimos, neįgalieji, senjorai, tėvų apleisti vaikai ar su gyvenimo sunkumais susidūrusieji turėtų ką padėti ant stalo.
Nepasiturintieji iš Europos Sąjungos fondų per metus net kelis kartus gauna maisto davinių, tačiau gyvenime būna momentų, kai nepakanka kelių maišelių kruopų ir konservų.
Kaip „Sekundei“ pasakojo „Maisto banko“ Panevėžio regiono vadovė Asta Čeponienė, nors ekonomistai ir valdžia skelbia, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja, jie mato kiek kitokią Lietuvą: nelaimingą, skurstančią, vargstančią.
„Pakilo minimalus atlyginimas ir pensija, bet dėl to kai kurių žmonių gyvenimas tik pablogėjo. Jeigu žmogaus pajamos mažesnės nei 204 eurai, jis gali tikėtis gauti kompensacijas, paramą, bet jeigu tik keliais eurais viršija, negauna nieko. Jie oficialiai išbraukiami iš paramą gaunančių žmonių gretų, bet vis tiek yra priversti prašyti pagalbos. Ir tokių tik daugėja“, – apgailestavo A. Čeponienė.
Tad bet kokia pagalba maistu tokiems žmonės – tikras išsigelbėjimas. Kasdien nuo ankstaus ryto „Maisto banko“ savanoriai iš įvairių parduotuvių surenka besibaigiančio galiojimo maisto produktus, kurie sandėlyje yra išrūšiuojami ir pagal poreikius paskirstomi įvairioms organizacijoms, besirūpinančiomis skurstančiaisiais. Koks bus produktų asortimentas, nuspėti gana sunku, tad vieną kartą organizacijos daugiau gauna pieno produktų, kitą kartą – daržovių ar duonos gaminių.
„Tai paskutinės dienos galiojimo produktai, nors yra ir ilgiau galiojančių, bet dėl pažeistų pakuočių ar neprekinės išvaizdos jau netinkamų prekybai. Mūsų tikslas – išgelbėti nuo išmetimo dar tinkamus naudoti maisto produktus ir taip padėti skurdžiau gyvenantiems žmonėms“, – sakė A. Čeponienė.
Gerumas sugrįžta
Kartais per dieną gaunama tik apie porą šimtų kilogramų įvairiausių produktų, o kartais ir daugiau kaip toną. Kaip juokauja A. Čeponienė, vargstantiesiems tikros šventės būna jau pasibaigus šventinėms dienoms, kai parduotuvės atiduoda neišpirktus maisto produktus, tarp kurių būna ir tortų, gardžių kepinių, rūkytos mėsos gaminių. Organizacija tikisi, jau greitai turės didelį šaldytuvą, tad galės priimti ir gerokai daugiau šviežių maisto produktų.
„Būna „tortinių“ dienų, kai gauname net po trisdešimt tortų, tada stengiamės palepinti visus – ir neįgaliųjų organizacijas, ir labdaros valgyklas, ir vaikais besirūpinančias įstaigas. Suprantame, kad visi šie žmonės tokio dalyko, kaip tortas ar pyragas, negali įpirkti. Bet jeigu turime mažai, žinoma, kad prioritetas yra vaikai“, – sakė „Maisto banko“ Panevėžio padalinio vadovė.
Atvežti ir surūšiuoti tiek daug maisto produktų – nelengvas iššūkis, tad „Maisto banke“ nuolat laukiami savanoriai. Taip pat papildomų darbo rankų prašoma per visuomenei naudingų veiklų programą, ypač kai reikia dalyti europinę paramą. Mat per savaitę tenka paskirstyti apie keturis tūkstančius maisto davinių. A. Čeponienė džiaugiasi, kad jų savanorių komanda yra kaip draugiška šeima, daugelis čia dirba daugiau kaip penkerius metus. Nors viešojoje erdvėje tenka girdėti ir skaityti įvairių komentarų apie „Maisto banko“ veiklą, tačiau savanoriai atviri – jeigu jie padės bent vienam žmogui, jau bus gerai. Atiduotas gerumas grįžta su kaupu.
„Kartą per „Maisto banko“ akciją prie mūsų priėjo vyras su pilnu vežimėliu maisto produktų – nuo kruopų iki šokolado, ir padėkojo, kad padėjome jam tada, kai buvo sunku. Tokiais atvejais suprantame, kad mūsų darbas yra vertinamas ir reikalingas. Parama yra teikiama tik esant krizinėms situacijoms ir dažnai šeimos ar vieniši asmenys po kiek laiko geba pakilti ir atsistoti ant kojų. Ir jie būna dėkingi, ateina savanoriauti, prisideda prie paramos akcijų“, – pasakojo „Maisto banko“ atstovė.
Moko pavyzdžiu
Jau aštuonis mėnesius „Maisto banke“ savanoriaujantis Aušrys Vaitkevičius atviravo, kad kai tik turi laisvo laiko, skuba padėti. Ir pačiam buvo toks metas, kai netekus darbo ir pajamų šaltinio reikėjo pagalbos. Jo teigimu, niekada negali žinoti, kaip susiklostys gyvenimas, tad mielai dalį laisvo laiko skiriantis veiklai „Maisto banke“. Tuo labiau kad čia itin trūksta vyriškų rankų. Be to, ne kiekvienas vyras gali vairuoti autobusiuką, kuriuo iš parduotuvių surenkama parama. O jis turintis tokio darbo patirties.
„Jeigu galiu padėti, kodėl gi ne“, – nedaugžodžiavo A. Vaitkevičius.
„Maisto banko“ sandėlyje kelias dienas per savaitę besidarbuojanti Jurgita Nakvosienė pasakojo, kad čia savanoriauja kiek daugiau nei dvejus metus. Moteris džiaugiasi, kad gyvenimas jai nekaišioja pagalių į ratus ir neteko stovėti su ištiesta ranka, tačiau puikiai suprantanti tuos, kuriems skurdas žvelgia į akis. Kita vertus, niekada negali žinoti, kokių išbandymų tau gali atsiųsti gyvenimas. Jos šeimoje tėvai visuomet buvo autoritetas, tad ir savo atžalas stengiasi auklėti pati rodydama tinkamą pavyzdį.
„Norisi tiesiog dalytis gerumu. Kai pamatai, kiek reikia įdėti darbo, kurio daugelis net nemato, supranti, kad kitaip negali. Jeigu ne tu, daugiau niekas nepadarys. Ir vaikams rodau pavyzdį, kartu su dukryte dalyvauju „Maisto banko“ akcijose. Vaikai mokosi iš pavyzdžių. Ir mano tėvai buvo man pavyzdys, kad reikia dalytis tuo, kuo galiu. Šiandien galiu prisidėti savo rankų darbu. Tikiu, kad geri darbai grįš su kaupu, jeigu ne man, tai vaikams“, – mano J. Nakvosienė.
„Maisto banko“ sandėlyje dažnai galima pamatyti prie dėžių palinkusius ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus. Mažieji, matydami savo tėvų triūsą, skuba ir patys prisidėti rūšiuojant maisto produktus.
Ligos nesirenka
Net ir surinkus maisto produktus iš parduotuvių ir juos išrūšiavus savanorių darbas nesibaigia. Jiems tenka išdalyti maisto dėžes įvairioms organizacijoms ar socialinėms darbuotojoms. Per dieną į „Maisto banko“ sandėlį atvyksta apie 8–10 įvairių paramos gavėjų, kurie vėliau visus produktus išdalija dėl vienokių ar kitokių aplinkybių atsidūrusiesiems skurdo gniaužtuose.
Panevėžio regiono sergančiųjų išsėtine skleroze asociacijos pirmininkė Rasa Šnyrienė teigė, kad su „Maisto banku“ bendradarbiauja jau senokai. Dažniausiai jų asociacijos globojami žmonės dėl ligos negali dirbti, yra priversti išgyventi iš itin kuklių pajamų, todėl bet kokia pagalba maistu jiems didžiulė paspirtis. Kartais net nepakanka pinigų vaistams, tad maistui praktiškai nieko nelieka. Jų organizacija globoja apie aštuonias dešimtis narių, deja, dalis šia liga sergančiųjų užsidarę tarp keturių sienų ir nebendrauja su likimo broliais ir seserimis. Paprašyti pagalbos išdrįsta tik nedaugelis.
„Patys ieškome įvairiais kanalais, kaip padėti šiems žmonėms pigiau įsigyti reikalingų vaistų. Be kitų pagalbos sergantiesiems išgyventi praktiškai neįmanoma. Ieškome gerų žmonių, kurie galėtų padėti. O jų tikrai yra. „Maisto banko“ parama mūsų asociacijos narius pasiekia kartą per savaitę, bet tai yra pagrindinis jų gelbėjimosi šiaudas“, – gaunama parama maistu džiaugėsi R. Šnyrienė.
Jai pritarė ir šios organizacijos globojama Danguolė Masiokienė. Moteris sakė, kad abu su vyru jau yra pensininkai. Sumokėjus visus mokesčius ir įsigijus būtiniausių vaistų, maistas tampa kone prabanga.
„Ačiū dievui, kad bent vaistai nuo išsėtinės sklerozės nemokami, tačiau turiu daug kitų ligų, tad vaistams tenka atriekti nemažą dalį pajamų. Parama maistu mūsų šeimai yra didelė paspirtis, bent jau kelias dienas nereikia eiti į parduotuvę. Taip, prašyti pagalbos labai sunku, tačiau norėdamas išgyventi tą daryti esi tiesiog priverstas“, – kalbėjo dėl ligos visiškai dešinės kūno pusės nevaldanti D. Masiokienė.