2000 m. liepos 6-oji sukrėtė Lietuvą. Tądien dingo „Mažeikių naftos“ vadovas Gedeminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir vairuotojas Alfonas Galminas. Nors tyrėjai užsispyrusiai dėliojo šio nusikaltimo žemėlapį, juodų dėmių jame yra iki šiol.
Plačiai šią istoriją yra aprašęs žurnalistas, rašytojas Dailius Dargis. DELFI pateikia jo ištraukas iš knygos „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011 m.), taip pat ir išrašus iš Egidijaus Knispelio laidos „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“.
Žudikai laukė greitkelyje, sustabdė vilkėdami pareigūnų uniformas
„2000 metų liepos 6-ąją trijų mažeikiškių – buvusio „Mažeikių naftos“ vadovo G. Kiesaus, jo sūnaus Valdo bei vairuotojo A. Galmino – pagrobimas, vėliau tapęs kraupiomis žmogžudystėmis, buvo lemiamas postūmis demaskuojant ryškiausius Panevėžio gangsterius. Tą dieną iš mokslų Londone į gimtuosius Mažeikius turėjo grįžti G. Kiesaus sūnus Valdas. Jį Tarptautiniame Vilniaus oro uoste turėjo pasitikti tėvas su vairuotoju A. Galminu. Į oro uostą G. Kiesus atvyko visureigiu „Mercedes-Benz“. 20 valandą Mažeikių naftininkas jau buvo oro uoste. Lėktuvas iš Londono nusileido kelios minutės po aštuntos vakaro. Iš oro uosto Kiesų automobilis pasuko Mažeikių link. Paskutinį kartą juos gyvus matė parduotuvės „Maxima“, esančios Vilniaus Ukmergės plente, darbuotojai – ten Kiesai buvo užsukę nusipirkti maisto produktų.
Po to jų automobilis išvažiavo į Vilniaus–Panevėžio greitkelį, kur jų jau laukė žudikai. Kiesų bei A. Galmino pagrobime ir nužudyme dalyvavo devyni Panevėžio Tulpinių gaujos nariai: A. Vertelka, V. Baltušis, A. Andrušaitis, R. Čeponis, Dainius Skačkauskas, Giedrius Liubartas, Egidijus Bučys, Aleksandras Lebedevas ir Ramūnas Narbutas. Iš pirmo žvilgsnio devyni žmonės, įtraukti į trijų asmenų pagrobimą, – labai daug, tačiau iniciatoriai buvo viską apskaičiavę“, – rašo D. Dargis.
Kiesų automobiliui pajudėjus Mažeikių link, nuo oro uosto juos sekę nusikaltėliai apie tai pranešė bendrams, kurie, apsimetę policijos pareigūnais, turėjo sustabdyti visureigį maždaug pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Panevėžio. Visą laiką Kiesų visureigį sekė banditų automobilis.
„Kai vyriškius sustabdė pareigūnų uniformas vilkintys banditai, jie iš karto buvo surišti ir nuginkluoti. Dalis nusikaltėlių pagrobtuosius nuvežė į Panevėžio apylinkėse, Čiūrų kaime, esančią sodybą, o kiti grąžino Kiesų visureigį į Vilnių. Pastarasis veiksmas buvo itin rizikingas – milijonieriaus pagrobėjai negalėjo tiksliai žinoti, kad pakeliui į Vilnių jų nesustabdys kelių policijos ekipažas. Kelią žvalgė priešais visureigį važiuojantis automobilis su gangsteriais“, – pasakojama knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ .
Iš pradžių buvo aptiktas tik automobilis
„Mažeikių policijos komisariatą pasiekė G. Kiesaus žmonos pareiškimas, kad dingo jos vyras, sūnus ir vairuotojas. Apie jų buvimo vietą ji nieko nežinojo. Kadangi buvo šventinis kelių iš eilės laisvadienių savaitgalis, žaibiškai buvo sušaukti operatyvininkai, – knygoje cituojamas iš sostinės tuomet operatyvininkų grupei dirigavęs aukštas LKPB pareigūnas. – Tą savaitgalį viena mūsų grupė dirbo Mažeikiuose, o kita – Vilniuje. Supratome, kad tai rimtas nusikaltimas.“
Praėjus kelioms dienoms nuo mažeikiškių pagrobimo, liepos 9-ąją G. Kiesaus visureigis buvo rastas Vilniaus Pašilaičių rajone, šalia parduotuvės „Pas Juozapą“.
Pasak pareigūnų, apklausus apie tūkstantį gretimuose namuose gyvenančių žmonių, pavyko nustatyti, kad automobilis į aikštelę pastatytas liepos 7 dieną apie 1:30 valandą. Iš mašinos išlipo du vyriškiai, ją užrakino ir ramiai nuėjo prekybos centro link. Aptikus Kiesų automobilį Vilniuje tikėtasi, kad dingusieji dar gyvi.
Kiesų dingimo versijos žiniasklaidoje pasipylė viena po kitos: tarptautinės mafijos darbas, čečėnai, nesutarimai ir skolos iš tų laikų, kai G. Kiesus vadovavo „Mažeikių naftai“.
Pagrobėjai tikėjosi pinigų
„Iš karto buvo aišku, kad istorija apaugs gandais. Juk dingo turtingas, įtakingas žmogus, milžiniškos naftos kompanijos vadovas. Pikti liežuviai ieškojo įvairių poteksčių. Man pačiam teko bendrauti su G. Kiesaus aplinka – verslininkais, artimaisiais, šia tema sukaupta daug informacijos. Tada supratau, kad politinė potekstė atkrinta. Buvo akivaizdu, kad tai – kriminalas. Iš karto išsiuntėme žmones į Angliją. Manėme, kad ten rasime kokį nors galą. Juk tuo metu G. Kiesaus sūnaus draugė buvo čečėnė, tad spėjome, kad prie to rankas prikišo čečėnų mafija, pasaulyje pagarsėjusi kruvinais žygdarbiais, – pasakojo nusikaltimo aplinkybes narpliojęs kriminalistas. – Bet kaip parodė tolesni įvykiai – tai buvo padaryta vietinių kriminalinių nusikaltėlių rankomis vien tam, kad būtų užvaldytas Kiesaus šeimos verslas. Pagrobėjai tikėjosi išreikalauti solidžią sumą pinigų.“
Netrukus pareigūnus pasiekė pirmoji operatyvinė informacija, kad tai gali būti Panevėžio Tulpinių darbas. A. Vertelka asmeniškai pažinojo G. Kiesų, vertėsi panašiu verslu. Kadangi kelias iš Vilniaus į Mažeikius eina pro Panevėžį, tokioje strateginėje vietoje įsikūrę Tulpiniai negalėjo likti nuošalyje nuo „Mažeikių naftą“ apraizgiusio šešėlinio verslo. Būtent per tą patį juodąjį verslą panevėžiečiai susipažino su G. Kiesumi, varčiusiu, jų nuomone, milijonus.
„Tulpiniai įsivaizdavo, kad Vilniuje yra butas, kuriame saugoma didžiulė įvairios valiutos suma. Prieš nusikaltimą A. Vertelka jau ketino galutinai pasitraukti iš gaujos, nes gyveno gana ramiai – turėjo draugę, mažametį vaiką, atsiribojęs nuo senų bičiulių, daugiausia laiką leisdavo sostinėje. Bet V. Baltušis pareiškė, kad jis taip lengvai nepasitrauks. Tada A. Vertelka jam atsakė: „Gerai, padarome šitą reikalą ir mane paleidžiate“, – pasakojo buvęs policijos vadovas Vytautas Grigaravičius.
Atrodo, nežinia iš kur pasklidę gandai apie butą su milijonais įvairių kupiūrų ir pražudė G. Kiesų, sūnų ir jų vairuotoją. Pagrobėjai tikėjosi sužinoti ir šio buto adresą, tačiau netrukus paaiškėjo, kad informacija tebuvo paskleistas prasimanymas. Po trijų mažeikiškių dingimo buvo tiriami keli žiaurūs nusikaltimai, priskiriami Tulpiniams. Vėlesni įvykiai parodė, jog turimos informacijos dar nepakanka šiam nusikaltimui atskleisti.
Nužudė vieną po kito
„Kai Kiesus pagrobė ir atvežė į miško namelį, visi pagrobtieji buvo su maišais ant galvų. Pragrobėjams pradėjus kalbėti, G. Kiesus iš balso atpažino A. Vertelką ir iš karto paklausė: „Ko tau reikia? Pinigų? Aš tau jų duodu. Tik palik mus gyvus, nežudyk.“ Jie padarė didžiulę klaidą. Kai vienas smogikų pasmaugė A. Galminą, G. Kiesus mėgino išsipirkti, siūlydamas banditams milžinišką sumą – apie 0,5 milijono JAV dolerių. Verslininkas prašė, kad šie daugiau nesiimtų smurto. Gaujos jaunimas tylėjo ir klusniai vykdė vyresniųjų nurodymus. Tie, kurie buvo su A. Vertelka, irgi susigundė pinigais, siūlė juos paimti ir paleisti Kiesus. Bet A. Vertelka nesutiko, liepė juos nušauti. Dar kurį laiką banditai dvejojo, bet A. Vertelka nesileido į kalbas ir žaidė tik jam vienam suvokiamą žaidimą. Matyt, baimindamasis, kad G. Kiesus vieną dieną kreipsis į policiją, nusprendė juos abu nužudyti“, – pasakojo pareigūnas.
Liepos 7-osios rytą maždaug 9 valandą iš pradžių tėvą G. Kiesų, stovintį prie gaujos sėbrų iškastos duobės, automatiniu ginklu „Agram 2000“ nušauna V. Baltušis, o po kelių minučių į tą pačią vietą atvestą sūnų V. Kiesų pistoleto šūviu pakerta R. Čeponis. Anot pareigūnų, jie buvo nužudyti tuo metu, kai A. Vertelką pasiekė gaujos narių žinia apie iš bankomatų Latvijoje ir Lenkijoje išimtus pinigus.
„Apie milijonus svajoję gaujos vyrai iš Kiesų kortelių bankomatuose Rygoje ir Varšuvoje nuėmė „tik“ 120 tūkstančių litų. Faktas, nevertas trijų žmonių gyvybių. Vykdytojus nustatėme per septynias darbo dienas. Lygiai po savaitės žinojome, kaip jie buvo pasiskirstę vaidmenimis per šį pagrobimą, virtusį kraupiu nužudymu. Siekdami išpainioti žudynes, dirbome dieną naktį, neišeidavome iš kabinetų. Buvome pasiskirstę pamainomis, veikėme taip, kad neprarastume siūlo galo. Buvo sutelktos visos techninės priemonės, atidumas. Tomis dienomis žmonės aukojosi – dirbo ir miegojo tame pačiame kabinete“, – prisiminė kriminalistai.
Galvos nerastos iki šiol
Neatsakyta į klausimą, kodėl reikėjo nupjauti aukoms galvas, kurios nerastos iki šiol. Viena versijų – nusikaltėliai tikėjosi, kad suradus ir atkasus kūnus, bus neįmanoma atpažinti lavonų. Galima spėti, kad tada panevėžiečiai apie DNR ekspertizę nieko nežinojo. Šiandien drastišką trijų mažeikiškių nužudymą atskleidę pareigūnai nenoriai prasitaria, kad aukų galvas, įdėtas į polietileno maišelį, kažkur paslėpė A. Vertelka su R. Čeponiu. Galbūt tai buvęs dar vienas tik patiems Tulpiniams suvokiamas veiksmo koziris?
Šį faktą pripažino vėliau su pareigūnais sutikęs bendradarbiauti D. Skačkauskas, kuriam įtikinti duoti parodymus prieš kitus gaujos narius LKPB pareigūnams prireikė kone kelių parų.
„A. Vertelkos neklausėme, nes jis būtų nepasakęs. Bet kalbėdamiesi su kitais sužinojome, kad tai buvo padaryta bandant atkartoti italų mafijos stilių, siekiant paslėpti visus galus. Juk galvos kertamos norint nuslėpti žmogaus tapatybę. Bet taip elgiasi tik ribotos mąstysenos, pigių detektyvinių filmų prisižiūrėję banditai. Juk dabartinė technika, DNR tyrimų laboratorijų galimybės leidžia išaiškinti negyvėlio tapatybę, net jeigu jis be galvos. Sakyčiau, toks jų veiksmas buvo „Cosa Nostra“ metodikos kopijavimas. Gal jie specialiai taip pasielgė, norėdami vienas kitam parodyti, kad yra šaltakraujai ir negailestingi“, – tvirtino vienas operatyvininkų.
Paslėptas galvas kur kas sunkiau rasti, mat kasant duobę lavonui, kad ir kaip maskuotumei, toje vietoje žemė įdumba, būna puresnė. Teisėsaugininkai, atskleidę Tulpinių aukų sąrašą, daugelį užkastų lavonų aptiko šukuodami įtariamą plotą ir badydami žemę ilgais strypais. Galvoms užkasti reikia daug mažesnės duobės, ją užmaskuoti lengviau. Pareigūnų pasakojimu, žudikai mažeikiškiams priklaususius daiktus ir ginklus, kuriais jie buvo nušauti, sudegino sodybos krosnyje. Vėliau sekliai aptiko išlydytas ugnyje jaunojo Kiesaus nešiojamojo kompiuterio liekanas. Po to surinktus pelenus jie išbėrė tvenkinyje, esančiame 300–400 metrų nuo sodybos.
Tyrimas užtruko ilgai
Kol Tulpiniai, pagrobę ir nužudę Kiesus bei jų vairuotoją, išsislapstė, kriminalistai sprendė dilemą: nors ir neturint įkalčių imtis neatidėliotinų veiksmų ir pradėti įtariamųjų sulaikymo operaciją ar tęsti pradėtą operatyvinį darbą. Nuspręsta pradėti sulaikymą.
Pirmasis Nidoje 2000 metų liepos 14-ąją, praėjus daugiau nei savaitei po Kiesų dingimo, sulaikytas A. Vertelka. Oficialiai jo sulaikymas nebuvo susijęs su mažeikiškių byla, tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad jį reikėjo žūtbūt sulaikyti. Tam pasitarnavo jo džinsų kišenėje paslaptingai atsiradęs heroinas.
A. Vertelka dėl narkotikų laikymo buvo nuteistas kalėti metus, tačiau teismas dėl šio nusikaltimo jį išteisino. Po tokio skandalo A. Vertelka grįžo į laisvę ir važinėdamasis po Vilnių prabangiu visureigiu dėjosi įtakingu verslininku. Nors pradėta ieškoti kitų garsiame nusikaltime dalyvavusių gaujos narių, tačiau paieškos buvo bevaisės.
Rastas didžiulis ginklų ir sprogmenų arsenalas
„Ketinome kitą rytą daryti kratas, prašėme prokurorų skirti sankcijas, tačiau vienas jų Tulpinių sėbrų pavardes perdavė pagrindiniam šalies dienraščio korespondentui. Kitą rytą 6 valandą susirinkome važiuoti jų suimti, tačiau laikraštyje pasirodžiusioje publikacijoje buvo įvardyti visi įtariami žudikai, sudėtos net jų fotografijos. Kaip vėliau paaiškėjo, iš karto po šio straipsnio pasirodymo, maždaug per porą valandų, visi keturi jauni vyrai buvo nužudyti. Jie buvo iškviesti į mišką, nušauti ir užkasti. Taip buvo sunaikinta jaunoji Tulpinių karta. Jie buvo tiesioginiai vykdytojai. Deja, kartais neatsargus ar skubotas žodis gali pakenkti tyrimui. Manau, kad jei ne šis akibrokštas, mažeikiškių pagrobimas būtų iširtas kur kas grečiau“, – taip kalbėjo vienas kriminalistų darbą stebėjusių tuomet svarbių žmonių iš Policijos departamento.
Nors kelios operacijos baigėsi nesėkme, Panevėžyje aptiktas konspiracinis garažas, kuriame rastas didžiulis ginklų ir sprogmenų arsenalas, kuriuo naudojosi Tulpiniai. Pareigūnams pavyko konfiskuoti: šaunamųjų ginklų (pistoletų, revolverių, automatų) – 37 vienetus, ginklų-vamzdžių – 12 vienetų, garso ir liepsnos slopintuvų – 32 vienetus, ginklų šovinių dėtuvių – 41 vienetą, šovinių – 3 533 vienetus, granatų – keturis vienetus, granatsvaidžių – 12 vienetų, sprogdiklių – 34 vienetus, sprogmenų – 21 kilogramą.
Taip pat rasti nusikaltime naudoti automobiliai (vienas jų labai panašaus modelio, kokie naudojami policijoje), antrankiai, lipnioji juosta, keliasdešimt kaukių, perukai, plaukų dažai, transporto priemonių registracijos numeriai, švyturėliai, kelios policininkų uniformos.
„Tiek Tulpiniai, tiek Gaidjurginiai mašinose kaip būtinąją įrangą vežiodavosi kastuvą, virvę, kirvį, lipniosios juostos, porą tepalų bakelių. Pastarieji reikalingi viską sunaikinti ugnimi, kad neliktų nė ženklo. Faktiškai tokią amuniciją aptikdavome visų susivienijimo narių automobiliuose“, – prisiminė žinomas prokuroras, pirmasis iš teisėsaugininkų susipažinęs su Panevėžio gauja ir jos keistenybėmis.
Skambino žmonai
Tuo metu E. Knispelis laidoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ dėstė, kad liepos 6 d. 21.22 val. G. Kiesus mobiliuoju telefonu paskambino žmonai ir pasakė, kad važiuoja namo. Pagal bylos medžiagą, lygiai 22.00 val. nuošalioje sodyboje Jotainiuose, Panevėžio rajone, suskambo Algimanto Vertelkos mobilusis telefonas. Skambino vienas iš jaunųjų „tulpinių“ – Aleksandras Lebedevas. Jo ir dar kelių jaunųjų užduotis tą vakarą buvo prie greitkelio stebėti, kada G. Kiesaus visureigis išvažiuos iš Vilniaus Panevėžio kryptimi.
A. Lebedevas raportavo, kad visureigyje trys žmonės. Tai „tulpiniams“ netikėta. Grobti buvo pasiruošta tik du. G. Kiesų ir jo vairuotoją. Bet dėl nenumatytos aplinkybės pagrobimo plano nebuvo atsisakyta. Visi buvo ginkluoti Policininkų uniformomis vilkintys A. Vertelka, Virginijus Baltušis ir Dainius Skačkauskas sėdo į automobilį „Volkswagen Jetta“. Visi ginkluoti pistoletais. V. Baltušis net dviem automatais.
Pirmieji iš sodybos išvažiavo Egidijus Bučys ir Giedrius Liubartas. Jų uždavinys – žvalgyti kelią. Stebėti ar nėra tikros policijos. Paskui persirengėlius dar vienu automobiliu važiavo vadinamoji priedangos grupė – Romualdas Čeponis ir Audrius Andrušaitis. Taip pat ginkluoti.
Išmetė telefonus, bet išdavė skambutis iš tos pačios kortelės
Pagal tos pačios baudžiamosios bylos medžiagą, G. Kiesaus visureigį „tulpiniai“ sustabdė įjungę mėlyną švyturėlį ir pradėję mojuoti kelių policininkų lazdele. Automobiliams sustojus, viskas vyko labai greitai. Sustabdytieji išlipo. Jų rankos buvo surakintos antrankiais. G. Kiesui ir jo vairuotojui ant galvų buvo užmauti maišai. Jų pagrobėjai turėjo tik du – tai liudija, kad grobti trečią žmogų nebuvo pasiruošta.
„Nepasakosim visų byloje minimų detalių. Kaip sulaužė ir per automobilio langus išmetė pagrobtųjų mobiliuosius telefonus, kaip atvažiavę į sodybą apsižiūrėjo, kad jaunasis Kiesus be vieno bato, kaip išsiuntė jaunuosius „tulpinius“ to bato ieškoti... Pirmoji šiurpiojo plano dalis pavyko“, – buvo pasakojama laidoje.
Lygiai po trijų savaičių gauta pirmoji vertinga operatyvinė žinia. Ji atėjo iš mobiliojo ryšio operatorių. Pranešta, kad viena, pareigūnus dėl Kiesų dingimo sudominusia mobiliojo ryšio kortele vėl prisijungta prie tinklo. Užfiksuotas vienas neilgas pokalbis ir nustatytas abonentas, kuriam buvo skambinta. Nustatyta, kad mobiliojo ryšio kortele, kuria dar neįvardinti pagrobėjai naudojosi pagrobimo metu tarpusavio ryšio palaikymui, vėl skambinta. Abonentas, kuriam skambino – viena vilniečių šeima. Žmonės ramūs, inteligentiški, niekada nepatekę policijos akiratin. Žvalgybos priemonėmis surenkama informacija apie tą šeimą, jų gimines, draugus ir kaimynus. Tie žmonės nieko net neįtarė. Buvo gauta netikėta ir įdomi informacija: mažametė tų žmonių dukra draugauja su netoliese gyvenančia bendraamže. Ta mergaitė – A. Vertelkos sugyventinės dukra. Nutarta nedelsiant sulaikyti A. Vertelką.
Kas kaltas, sužinota daugiau nei po metų
Tą patį vakarą, kai A. Vertelka buvo sulaikytas dėl narkotikų, greitojo reagavimo rinktinė „Aras“ šturmavo „tulpinių“ vilą Panevėžio rajone, Ėriškėse. Buvo manyta, kad pagrobtieji laikyti ten. Bet viloje nieko nerado. Ten buvo tylu ir ramu. Tą vakarą ir visą naktį „tulpiniai“ buvo kone medžiojami. Įvairiose vietose surengę pasalas, jų tykojo daugiau nei šimtas ginkluotų pareigūnų. Bet tą vakarą nė vienas iš jų, išskyrus tą patį, vienintelį, gyvenusį ne konspiracijoje A. Vertelką, nebuvo sulaikytas.
Baudžiamojoje byloje parašyta, kad egzekucijose dalyvavo V. Baltušis, A. Andrušaitis, R. Čeponis ir D. Skačkauskas. Bet apie tai buvo sužinota daugiau nei po metų. 2001 m. lapkritį. Tuo pačiu metu, kai buvo sužinota ir apie paskutiniąją tėvo ir sūnaus Kiesų bei jų vairuotojo gyvenimo naktį. Jų šiurpų likimą.
„Tai pavyko todėl, kad pagaliau Seimui pakako politinės valios padaryti kai kurias pataisas baudžiamajame kodekse. Ypač svarbi viena: įteisinta galimybė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenis, sutikusius bendradarbiauti su teisėsauga ir padėti atskleisti jų bendrų bei jų pačių įvykdytus nusikaltimus. „Tulpinių“ nusikaltimus tyrę pareigūnai esmine priežastimi, atskleidžiant Kiesų pagrobimą ir nužudymą, vadina tai, kad su teisėsauga sutiko bendradarbiauti D. Skačkauskas. Nuo to momento jis tapo valstybės saugomu liudytoju. Konspiraciniais sumetimais, saugant jo gyvybę, net vėliau į teismo salę jis buvo vedamas ne tik su kauke. Šalia jo ėjo ir sėdėjo lygiai taip pat aprengtas, panašaus kūno sudėjimo policijos pareigūnas. D. Skačkauskas nebuvo lyderis, bet buvo priskiriamas „tulpinių“, – pasakojama laidoje.
Neišsiaiškinta, kas siejo
Tačiau iki šiol neišsiaiškinta, kas iš tiesų siejo buvusį „Mažeikių naftos“ generalinį direktorių G. Kiesų ir A. Vertelką. Įtarta, kad kaltos gali būti skolos, galbūt ir svajos pralobti.
Byloje yra „Mažeikių naftos“ darbuotojų liudijimai, kad A. Vertelka atvažiuodavo pas G. Kiesų.
„Ateis Algis. Įleiskit“, – apie tuos vizitus sakydavęs generalinis direktorius.
„Čia ir buvo tokia A. Vertelkos atnešta idėja, kad G. Kiesus turi labai daug pinigų. Dolerių pavidalu. Tie pinigai sukrauti dėl to specialiai išnuomotame bute. Jeigu jie G. Kiesų paims, tai gelbėdamas save, jis pasakys, kur tas butas“, – aiškino A. Matonis.
Bylos tyrėjų tikinimu, taip galvojo šio šiurpaus nusikaltimo vykdytojai ir organizatoriai. Ar buvo užsakovai ir kurstytojai pagrobti ir nužudyti buvusį „Mažeikių naftos“ generalinį direktorių – nenustatyta.
Anot parodymus davusių egzekucijos dalyvių, nukirstas galvas parduotuvėse prekėms naudojamuose maišeliuose tolyn į mišką nunešė A. Vertelka ir R. Čeponis.
Vieno jau nėra gyvo. O kitas apie tai nekalba.