Pakvaišę dėl sekso: santuoka yra kalėjimas?

Nors daugeliui užsieniečių žodis „prancūziškas“ šiomis dienomis pirmiausia asocijuojasi su vykstančiu futbolo čempionatu, vis dėlto kitu metu jis sukelia virtinę kitų vaizdinių – apie nestorėjančias ir stilingiausias pasaulyje moteris, apie viską valgančius ir nemėtančius maisto vaikus, apie geriausią pasaulyje prancūzų virtuvę, apie pakantumą svetimavimui ir... daugybė kitų mitų.

Anot knygos „Ar jie tikrai valgo varles? Visa tiesa apie prancūzus“ (Sofoklis, 2016) autorės Piu Marie Eatwell, apie jokią kitą tautą nėra sukurta tiek legendų kaip apie prancūzus.

Kaip ir daugelį, autorę jaudino ir žavėjo visa, kas atrodė iš esmės prancūziška. Ką tik iškeptas ragelis – kaip prancūziška! Bistro padavėjo šiurkštumas – kaip prancūziška! Taurė vyno perpiet – kaip prancūziška! Kol pamažu šiame „prancūzų pažinime“ ėmė rastis spragų. Ne visos moterys, net ne dauguma, buvo gražios ar kerinčios. Prancūziškas ragelis kavinėje – senstelėjęs. Kartkartėmis pasitaikydavo ir malonių padavėjų.

Susisteminusi dažniausiai pasitaikančius teiginius ir vaizdinius apie prancūzus, Piu Marie Eatwell ėmėsi juos tirti. Ar šie mitai apie prancūzus pasitvirtino, ar pasirodė esantys klaidingi, sužinosite perskaitę jos knygą „Ar jie tikrai valgo varles? Visa tiesa apie prancūzus“, o kol kas DELFI siūlo paskaityti ištrauką apie pavojingus nesantuokinius ryšius. Juk argi prancūzai nėra pamišę dėl sekso?

***

„Santuoka yra kalėjimas, kurio durys visada atviros svetimavimui“, - rašė švedų ir prancūzų poetas, Dramaturgas Louis Dumuras 1892 m. Daugelio įsitikinimu, rašytojas išreiškė tipišką prancūzų požiūrį į santuoką. Sakoma, kad prancūzų sutuoktinių poros leidžiasi į nuotykius taip pat lengvai, kaip jų kaimynai anglai prieš miegą išgeria puodelį arbatos ir suvalgo sausainį, o mylėtis trise – ménage a trois – ne tik normalu, bet kone privaloma aukštuosiuose buržua sluoksniuose. Faktiškai manoma, kad neoficialus Prancūzijos Respublikos šūkis galėtų būti: Liberté, Egalité, Infidélité (Laisvė, lygybė, neištikimybė).

Sunku tiksliai nustatyti, iš kur atsirado anglų požiūris į prancūzus kaip į tautą, neatsiejamą nuo neištikimybės. Galbūt jis susiformavo pastebėjus senosios Prancūzijos monarchijos lytinį nesivaldymą; o gal atsirado dėl anglų protestantų įtarimo, kad katalikiška Europa esanti moraliai palaida.

Sakoma, kad prancūzų sutuoktinių poros leidžiasi į nuotykius taip pat lengvai, kaip jų kaimynai anglai prieš miegą išgeria puodelį arbatos ir suvalgo sausainį, o mylėtis trise – ménage a trois – ne tik normalu, bet kone privaloma aukštuosiuose buržua sluoksniuose. Faktiškai manoma, kad neoficialus Prancūzijos Respublikos šūkis galėtų būti: Liberté, Egalité, Infidélité(Laisvė, lygybė, neištikimybė).

Ištrauka iš knygos „Ar jie tikrai valgo varles? Visa tiesa apie prancūzus“

Kita vertus, šią nuostatą galėjo nulemti ir nuo seno žinoma žmonių savybė blogus įpročius priskirti savo kaimynams ir varžovams. Senosios santvarkos – ancien régime – laikais neištikimybė prancūzų monarchams buvo įprastas dalykas. Net buvo tam tikram laikui įsteigta oficialios karaliaus meilužės – maîtresse-en-titre – pareigybė.

Louise de la Valliere, madam de Maintenon, madam de Pompadour, madam du Barry ir kitos prašmatnios ir apsukrios moterys, užkopdamos į svaiginamas valdžios aukštumas, parodė, kad Prancūzijos politikoje le boudoir ir le pouvoir (buduaras ir valdžia) ne itin nutolę vienas nuo kito.

Per Prancūzijos revoliuciją į giljotiną išsiųstas monarchas Liudvikas XVI šiuo atžvilgiu yra netipiška asmenybė, nes jis buvo priėmęs beprecedentį ir keistoką sprendimą likti ištikimam savo sutuoktinei (nors negalėtume to paties pasakyti apie jo žmoną Mariją Antuanetę). Be abejo, karaliui supratus, kad jis gali apsieiti be meilužės, Prancūzijos monarchijoje šiam papročiui atėjo galas, ir po nelaimingojo karaliaus Liudviko galvos nukirsdinimo 1793 m. devynioliktame ir dvidešimtame amžiuje ryškiausių karalių meilužių šalies titulą, deja, perėmė Anglija.

Vis dėlto Prancūzijos monarchijos žlugimas nesutrukdė naujajai buržuazijai perimti karalių tradicijos turėti išlaikomų meilužių ir trumpalaikių nesantuokinių ryšių. Devynioliktame amžiuje turtingiems prancūzams buvo įprasta atvirai išlaikyti meilužes apgyvendinant jas atskirai nuo „oficialios“ šeimos – kaip tik taip ir elgėsi poetas ir romanų autorius Victoras Hugo, beveik penkiasdešimt metų laikęs greta savęs (prie kito šono) atsidavusią meilužę Juliette Drouet, ir rašytojas Émile’is Zola, taip pat, be žmonos, turėjęs ir meilužę.

Atsitiktiniai nuotykiai buvo pakylėti nuo būtinybės iki meno: viešnamiai, kurie devyniolikto amžiaus pradžioje buvo skirti paprasčiausiai numalšinti vyrų, susaistytų santuokos be meilės pančiais, patiriamai įtampai, baigiantis šimtmečiui tapo ekstravagantiškomis prabangos ir hedonizmo vietomis, skirtomis įkūnyti bet kokią fantaziją ir apgyvendintomis kurtizanėmis, kurios, kaip žinoma, aukštesnės socialinės padėties siekdavo gulėdamos ant nugarų. (Prancūzai tas spalvingais drabužiais apsitaisiusias damas vadino les grandes horizontales.)

Porevoliuciniu laikotarpiu prancūzus apnikusi manija laužyti santuokinius tabu atsispindi to meto literatūroje. Svetimavimo pėdsakų aptinkame jau 1782 m. pasirodžiusiame Choderlos de Laclos epistoliniame romane apie seksualinį dvilypumą ancien régime laikais Les Liaisons dangereuses (Pavojingi ryšiai). Ši tema buvo toliau plėtojama Benjamino Constanto romane Adolphe (Adolfas, 1816), pasakojančiame apie melancholiško jaunuolio susižavėjimą vyresne moterimi, kuri, pasirodo, buvo kito vyro meilužė.

Prancūzų literatūros užsitęsusio susižavėjimo neištikimybės tema viršūnė, žinoma, yra Gustave’o Flauberto 1856 m. išleistas romanas Madame Bovary (Ponia Bovari) – tragiškas pasakojimas apie provincijos gydytojo žmonos pastangas pabėgti nuo mažo miestelio gyvenimo nykumos užmezgant visą virtinę meilės ryšių.

Tačiau šiuo romanu, išsiskiriančiu iš kitų šio žanro kūrinių, susižavėjimas minėta tema toli gražu nesibaigė – jam ant kulnų lipte lipo Émile’io Zola knyga Thérese Raquin (Teresė Raken, 1867), kurioje taip pat pavaizduotas pražūtingas ištekėjusios moters nuopuolis. Net ir įsibėgėjus dvidešimtam amžiui, prancūzams neištikimybės tema, regis, vis dar nebuvo pabodusi, bent jau grožinėje literatūroje: 1923 m. dvidešimtmetis Raymondas Radiguet pribloškė pokario skaitytojus bent iš dalies autobiografiniu romanu apie ištekėjusios moters ryšį su septyniolikmečiu jaunuoliu Le Diable au corps (Velnio apsėstas).

Šiaip ar taip, ši devynioliktame amžiuje ir dvidešimto amžiaus pradžioje prancūzus persekiojusi – tiek gyvenime, tiek ir literatūroje – neištikimybės manija slėpė giliai įsišaknijusį nerimą, ir besijuokiantys iš Georgeso Feydeau farsų, kaip žinoma, rutuliojančių šią temą, juokdavosi pro sukąstus dantis.

Amžių sandūroje viešnamiai tapo ne tokie piktinantys ir fantastiški, ir darėsi vis labiau buržuaziniai: džentelmenai ateidavo po pietų su savo meilužėmis išgerti arbatos tyliai skambant pianinui, o kekšynų priimamieji vis labiau panėšėjo į banalius vidurinės klasės salonus. Ankstyvą vakarą visas „langas“ – prastą šlovę pelnęs laikas cinq a sept, t. y. nuo penktos iki septintos, – tradiciškai būdavo skirtas nesantuokiniams ryšiams, žaidimams po dienos darbų prieš grįžtant namo, į šeimą.

Susaistyti suplanuotų santuokų vyrai mokėjo pinigus, kad galėtų pažaisti įsivaizduojamą sielų ir kūnų susijungimą bendraudami su kekšėmis, vis labiau primenančiomis jų buržua sluoksnio žmonas, o namuose tos pačios emos bovari pamažu pradėjo kelti į paviršių savo ilgai slėptą erotiškumą. Kekšės darėsi respektabilios, o respektabilios moterys ėmė atrasti savyje kekšes.

Kaip ir Anglijoje, vėlyvoje Viktorijos epochoje ir Edvardo laikais paplitusi dvigubos tapatybės ir už padoraus fasado vykstančio slapto gyvenimo manija, prancūzų svetimavimo temos garbinimas devyniolikto amžiaus pabaigoje ir dvidešimto amžiaus pradžioje iš tiesų buvo asmeninių santykių suvaržymo to meto visuomenėje kritika, išankstinis įkūnijamas personažų, gyvensiančių ateinančiame šimtmetyje, kai tokie apribojimai bus išnykę.

Dabar, Prancūzijoje ir visoje Vakarų Europoje beveik išnykus tokiems visuomenės suvaržymams, akivaizdu, kad paprasti prancūzai yra ne daugiau neištikimi nei kitų šalių gyventojai. Tiesą sakant, net mažiau. Duomenys apie neištikimybės atvejų kiekį ir požiūrį į neištikimybę yra gana paviršutiniški ir sunkiai gaunami, jau vien dėl to, kad apklausiami vyrai linkę perdėti savo praeities paikiojimus, o moterys – juos sumenkinti. Taip pat yra didelis neatitikimas tarp kone visuotinio neištikimybės pasmerkimo ir praktinio elgesio.

Remiantis 2009 m. prancūzų žurnalo Madame Figaro atliktais tyrimais, 66 procentai prancūzų tiki, kad esant tikram įsipareigojimui ištikimybė yra būtina, o 19 procentų prisipažino apgaudinėję savo partnerį. Kita vertus, 1994 m. atlikti visuotiniai tyrimai atskleidė, kad Jungtinės Valstijos yra konservatyviausia šalis – neištikimybę smerkė 94 procentai apklaustųjų, tačiau 20–25 procentai susituokusių amerikiečių užmegztų lytinius santykius su kitu partneriu.

Kad ir ką tvirtintų daugelis literatūros apie varliaėdžius autorių, šiandien pagal seną prancūzų paprotį meilės žaidimams skirtas laikas – „langas“ cinq a sept – reiškia ne daugiau nei jo angliškas atitikmuo – „laimingoji valanda“, per kurią susitinkama paskubomis išlenkti po stiklelį (o ne „greitukui“) su kolegomis prieš traukiant namo. Jei prancūzų poros, kaip ir bet kurios kitos šiais laikais, jaučia poreikį pokyčiams, jos paprasčiausiai išsiskiria.

Šiuo požiūriu už didžiausią įžūlumą pagrindinis prizas, žinoma, turėtų atitekti buvusiam Prancūzijos Respublikos prezidentui (nuo 1981 iki 1995 m.) François Mitterrandui. Kadangi jis rūpestingai puoselėjo atsidavusio šeimai žmogaus įvaizdį, tik po dvidešimties metų paaiškėjo tiesa, kad François Mitterrandas slapta nuo visų turėjo antrą šeimą – meilužę ir dukrą. Per buvusio prezidento laidotuves prie karsto greta stovėjo visos trys jo gyvenimo moterys.

Ištrauka iš knygos „Ar jie tikrai valgo varles? Visa tiesa apie prancūzus“

Visa tai neprieštarauja faktui, kad saujelė vyresniosios kartos prancūzų elito – ir ypač Prancūzijos prezidentai – manieringai paiso senų papročių turėti meilužę ir „išlaikomą šeimą“. Šiuo požiūriu už didžiausią įžūlumą pagrindinis prizas, žinoma, turėtų atitekti buvusiam Prancūzijos Respublikos prezidentui (nuo 1981 iki 1995 m.) François Mitterrandui.

Kadangi jis rūpestingai puoselėjo atsidavusio šeimai žmogaus įvaizdį, tik po dvidešimties metų paaiškėjo tiesa, kad François Mitterrandas slapta nuo visų turėjo antrą šeimą – meilužę ir dukrą. Per buvusio prezidento laidotuves prie karsto greta stovėjo visos trys jo gyvenimo moterys.

Prancūzų visuomenę tai ne itin šokiravo, kol paaiškėjo, kad „antra šeima“ buvo apgyvendinta už mokesčių mokėtojų pinigus. Tada kilo tikras skandalas. Vis dėlto, nors François Mitterrandas, be abejo, už nesantuokinius ryšius pelnė tarp prancūzų sexus politicus nugalėtojo titulą, jis toli gražu ne vienintelis Prancūzijos prezidentas, gyvenęs sudėtingą asmeninį gyvenimą.

Pavyzdžiui, satyrinis prancūzų savaitraštis Le Canard enchaîné 1974 m. spalį sukėlė audrą pareiškęs, kad tuometis prezidentas Valéry Giscardas d’Estaingas, lydimas jaunos aktorės, ankstų rytą važiuodamas iš režisieriaus Roger Vadimo pasiskolintu automobiliu atsitrenkė į pienvežį.

Kilus triukšmui, gandus sužadinę naktiniai prezidento pasivažinėjimai sulaukė ironiškų pastabų, tarp jų ir ministro pirmininko Maurice’o Couve’o de Murville’o komentaro: „Giscardas yra vienintelė pasaulyje valstybės galva, apie kurią tikrai žinoma, kur ji nemiegojo.“ Jacques’as Chiracas (prezidentas nuo 1995 iki 2007 m.), sakoma, taip pat entuziastingai leisdavosi į nesantuokinius ryšius. Daugelis buvusio prezidento pergalių aprašytos jo vairuotojo Jeano-Claude’o Laumondo 2001 m. išleistoje paslaptis paviešinančioje knygoje.

Pasak autoriaus, į pono Jacques’o Chiraco biurą moterys plaukdavo tokiu nenutrūkstamu srautu, kad darbuotojos juokaudavo: „Chiracas? Trys minutės. Įskaitant dušą.“ Pastaruoju metu, per 2012 présidentielles1 renkant prezidentu (laimė, nevedusį) François Hollande’ą pasigirdę Palengvėjimo atodūsiai pasirodė esantys pirmalaikiai: vėliau prezidento sudėtingi meilės ryšiai aiškų aiškiausiai parodė, kad meilės trikampiai būdingi ne tik susituokusioms poroms.

Jacques’as Chiracas (prezidentas nuo 1995 iki 2007 m.), sakoma, taip pat entuziastingai leisdavosi į nesantuokinius ryšius. Daugelis buvusio prezidento pergalių aprašytos jo vairuotojo Jeano-Claude’o Laumondo 2001 m. išleistoje paslaptis paviešinančioje knygoje. Pasak autoriaus, į pono Jacques’o Chiraco biurą moterys plaukdavo tokiu nenutrūkstamu srautu, kad darbuotojos juokaudavo: „Chiracas? Trys minutės. Įskaitant dušą.“

Ištrauka iš knygos „Ar jie tikrai valgo varles? Visa tiesa apie prancūzus“

Taigi, paprasti prancūzai linkę į atsitiktinius santykius ne labiau nei kitų šalių gyventojai, tačiau jie mažiau linkę teisti tuos, kurie taip elgiasi (ypač savo prezidentus). Kuo paaiškinamas toks tolerantiškas prancūzų požiūris į valstybines pareigas einančių asmenų neištikimybę? Atsakymas iš dalies glūdi prancūzų buržua būdingai slaptumo manijai.

Šios manijos ištakos nėra aiškios: galbūt jos siekia Prancūzijos revoliucijos laikus, kai visi, kas nebuvo kilę iš proletariato, elgėsi išmintingai vaikščiodami nuleidę galvas, jei norėjo jas išsaugoti. O gal ją paskatino griežtas bažnyčios ir valstybės atskyrimas, primestas revoliucinės valdžios, primygtinai tvirtinusios, kad religiniai ir moraliniai įsitikinimai yra asmeninis reikalas.

Šiaip ar taip, Prancūzijoje slaptumo manija yra labai paplitusi. Prancūzų požiūriu, kiekvienas turi teisę į savąjį jardin secret. Ši įdomi sąvoka – pažodžiui „slaptas sodas“ – yra išskirtinai prancūziška ir vartojama apibrėžti žmogaus asmeninių interesų pasauliui. Joje telpa viskas, pradedant šokinėjimu nuogam apsijuosus šuns antkaklį, baigiant pašto ženklų kolekcionavimu.

Vienas šios slaptumo manijos aspektas yra drakoniški teisę į privatų gyvenimą ginantys įstatymai, draudžiantys spaudoje atskleisti žmonių asmeninio gyvenimo smulkmenas be jų sutikimo. Prancūzų požiūriu, svetimavimas yra asmeninė nuodėmė, o ne viešas reikalas, ir vien dėl šios priežasties negalima žmogaus pašalinti iš valstybinės tarnybos (išimtį sudaro elgesys, kai stiprios glamonės virsta kai kuo blogesniu, kaip gėdą užsitraukusio buvusio politiko socialisto ir TVF vadovo Dominique’o Strausso-Kahno atveju).

Svetimavimas laikomas asmeniniu reikalu, todėl Prancūzijoje nusidėjėlių niekas nežemina ir nežymi amžiams „S“ raidės įdagu, kaip nutiko nelaimingai nusidėjėlei amerikietei Esterai Prin Nathanielio Hawthorne`o romane The Scarlet Letter (Raudonoji raidė). Tai anaiptol nereiškia, kad šiuolaikiniai prancūzai asmeniniame gyvenime svetimavimą pakenčia labiau nei kiti: Prancūzijoje svetimavimas yra pagrindinė skyrybų priežastis. O paprasčiausiai reiškia, kad vienu metu susitikinėti su keliais Partneriais yra kiekvieno asmeninis reikalas.

Ancien régime laikais nesantuokinių ryšių turintys vyrai buvo laikomi tiesiog vyrais; ir priešingai, turinčiai meilužį moteriai galėdavo nuskusti galvą ir uždaryti vienuolyne. Tradiciškai griežtesnį požiūrį į neištikimas moteris iliustruoja faktas, kad net iki 1975 m. svetimaujanti moteris formaliai galėdavo būti nuteista kalėti nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. O į šalį pasukusiam vyrui gali būti paprasčiausiai skirta bauda.

Ištrauka iš knygos „Ar jie tikrai valgo varles? Visa tiesa apie prancūzus“

Santykinai nekritiškas pašalinių žmonių požiūris į svetimavimą atsispindi ir jau ilgą laiką su neištikimybės tema žaidžiančiame prancūzų kine: prancūzų filmuose į santuokinę neištikimybę paprastai žvelgiama su juodu humoru arba ji pateikiama kaip baimingas savęs tyrinėjimas skambant Schuberto muzikai. Tai sudaro kontrastą Holivudui būdingam fatališkam neištikimybės vaizdavimui, čia ji tarsi su piktąja dvasia sudarytas sandėris, turintis šeimai pragaištingas pasekmes, kaip antai triušiuko išvirimas, rūgštimi apipiltas šeimos automobilis ir užpuolimai su peiliu duše.

Žinoma, Prancūzijoje, kaip ir visur kitur, istoriškai susiformavo skirtingas požiūris į svetimautojus ir svetimautojas – pastarosios už savo nusižengimą kaltinamos kur kas labiau nei vyrai. Ancien régime laikais nesantuokinių ryšių turintys vyrai buvo laikomi tiesiog vyrais; ir priešingai, turinčiai meilužį moteriai galėdavo nuskusti galvą ir uždaryti vienuolyne. Tradiciškai griežtesnį požiūrį į neištikimas moteris iliustruoja faktas, kad net iki 1975 m. svetimaujanti moteris formaliai galėdavo būti nuteista kalėti nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. O į šalį pasukusiam vyrui gali būti paprasčiausiai skirta bauda (ir tai tik tuo atveju, jei jis nusidėjo sutuoktinių namuose).

Prancūzų literatūroje apstu pavyzdžių apie svetimaujančias moteris, kenčiančias nuo savo nuodėmių baisių pasekmių (paprastai nusižudančias arseniku). Ir priešingai, prancūzė, visada pasiruošusi padėti savo nusidėjėliui vyrui, visuomenėje laikoma atsidavusios žmonos įsikūnijimu.

Toks pavyzdys yra a. a. Danielle Mitterrand: reporterio paklausta, kaip žiūrinti į vyro neištikimybę, ji nustebino atsakydama, kad tai esą susiję su jo asmeniniu gyvenimu, todėl yra jo reikalas. Vis dėlto poelgiai pasako daugiau už žodžius; poniai Mitterrand mirus 2011 m. lapkritį, ji buvo palaidota Kliuni kapinėse (Sonos ir Luaros departamente), o ne Žarnake (Šarento departamente) greta savo nusidėjėlio vyro. Būdama gyva dėl visuomenės papročių negalėjusi išsakyti savo nuomonės, ji iškalbingai ją pareiškė mirdama.

Tad ką išsiaiškinome apie nešvarius prancūzų reikaliukus ir jų požiūrį į neištikimybę? Deja, viskas beviltiškai painu. Abejonių nekelia tik viena: vyrams ir moterims (bet kurios tautos) įsipareigojus vienas kitam, kai kurie linkę nuklysti į šalį. Pagrindinis skirtumas tarp prancūzų ir jų kaimynų anglų galbūt yra tas, kad pirmieji susitaiko su šia tikrove (bet tuo nesidžiaugia).

Pasak prancūzų rašytojo Pascalio Brucknerio, „Neįmanoma įsivaizduoti meilės ryšio, galinčio sukelti daugiau nesutarimų. Kaip tik todėl svetimavimas yra amžinas, universalus santuokos palydovas: jie neįmanomi vienas be kito.“ Somersetas Maughamas šią mintį suformulavo dar glausčiau: „Ar žinote, kad niekada nesvetimavę tasmaniečiai dabar yra išnykę.“

Mito įvertinimas: Iš dalies tiesa. Galbūt prancūzai pakantesni – bent jau valstybės pareigūnų – svetimavimui už britus ir amerikiečius, tačiau faktiškai jie svetimauja rečiau.